„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2010 m. vasario 5 d., Nr. 1 (33)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

„Nesvarbu kokio dydžio rožinis – poteriai tie patys“

Lėktuvų kūrėjas, Panevėžio
miesto Tarybos narys
Vladas Kensgaila
Autoriaus nuotrauka

Su lėktuvų kūrėju, Panevėžio miesto Tarybos nariu Vladu KENSGAILA kalbasi „XXI amžiaus“ korespondentas Bronius VERTELKA.

 

Ne  pirmą kadenciją esate renkamas į Panevėžio miesto Tarybą ir vis – jos Kultūros komiteto narys.

Kultūros reikalai artimesni širdžiai: jaunystėje vadovavau Šilutės tautinių šokių kolektyvui, dirbau kultūros namų instruktoriumi. Traukė ansamblių, chorų veikla. Mėgau dainuoti. Teko pabūti operos ir baleto teatro užkulisiuose. Mūsų giminėje buvo iškilių meno žmonių, esame kilę iš bajorų. Kadaise  Švėkšnos dvaras priklausė Kensgailoms. O  lėktuvų konstravimas – irgi kultūros dalis, aviacijoje reikalinga aukšta darbo kultūra. Turiu gabumų piešti, projektuoti, lakią vaizduotę. Jei nori ką nors nauja padaryti, privalai tobulėti visose srityse.

Kas paskatino pripažintą lėktuvų konstruktorių  eiti į politiką?

Pokario metais palaikiau ryšius su partizanais, netgi buvau suimtas. Pusbrolis buvo vieno partizanų būrio vadas, vėliau žuvo. Tėvas buvo ištremtas. Šilutėje įkūriau aviacijos sporto klubą, pasiekėme labai aukštų skraidymo rezultatų Sovietų Sąjungoje. Matydami, kad iš manęs galima šį tą išspausti, rusai per daug nesikabinėjo. Jie buvo savotiškai gudrūs.

Ar jūsų neslegia Tarybos nario mandatas? Ar nepritrūkstate laiko?

Norint dirbti rimtai,  reikia būti etatiniu. Kas sugalvojo tokią sistemą kaip Tarybos nariai? Tam yra Savivaldybė, joje dirba specialistai, už tai gauna atlyginimą, jie ir turėtų atlikti Tarybos funkcijas. O mes susirenkame ir sprendžiam – priimti ar ne. Bet juk tam reikia būti tos srities žinovu, išanalizuoti padėtį. Na, pritariame, bet ar nuo to lieka atsakomybė? Kas ruošė projektą, tas paskui gali rankas  nusiplauti. Taip nežinodamas tikrosios padėties, neįsigilinęs į reikalo esmę, gali pritarti nusikalstamiems dalykams – ir ne iš piktos valios. Visko vienas negali aprėpti. Mano galva, apskritai nereikia tokios institucijos kaip Taryba – juk yra etatiniai savivaldybės darbuotojai.

Yra taip, kaip yra. O kokie turi būti Tarybos nariai?

Tai turi būti krašto patriotai, pasiruošę padėti žmonėms. Jie turi orientuotis situacijoje, tinkamai atstovauti. Tam reikia turėti nemažai laiko. Taryba galėtų būti kaip drausminantis ar kontroliuojantis organas. Tarybą, kaip vieną iš šalies valdymo struktūrų, reikėtų reorganizuoti. Jie turėtų būti kaip tarėjai teismuose ar kaip  savivaldybės patarėjai. Tai yra labai atsakingas darbas ir jį turi dirbti specialistai.

Įsivaizduokime situaciją: balsuojate „prieš“, bet vis tiek priima, jūsų nuomone, neteisingą sprendimą.

Sprendimai priimami balsų  dauguma. Pats gali piršti auksinę mintį, bet jeigu jos nepalaiko,  nieko nepeši. Susidariusioms politinėms grupėms tai nė motais. Ir ką gali vienas nuveikti ar padėti? Taip daug gerų dalykų yra sužlugdoma.

Nors jūs balsavote prieš  Fotografijos galerijos sujungimą su Dailės galerija, bet galiausiai vis tiek buvo priimtas nutarimas jas sujungti.

Mūsiškė konservatorių-krikščionių demokratų frakcija pasisakė prieš tokį sujungimą. Bet socialdemokratai, turintys Taryboje daugumą, nusprendė kitaip. Tai ir yra neįveikiamas dalykas.

Kitas pavyzdys – vaikų darželis, kurį lanko mažai vaikų. Jo išlaikymui skirtas lėšas galima taupyti mažinant  lėšas, karpant etatus. Vadinasi, jeigu būtų daugiau vaikų, tai ir lėšų turėtų būti daugiau. Bet ar vienas vaikas darželyje, ar jų dešimt, dėmesio jiems reikia tiek pat. Mokykloje nesumažinsi žinių, nors joje sėdės vienas ar dešimt moksleivių – vis tiek turėsi tą patį atiduoti. Kaip ir prie rožinio, didelio ar mažo, poteriai liktų tie patys. Sujungus galerijas žmogus nebegaus tokio pat kultūros ar meno kiekio, koks buvo anksčiau. Įstaigos egzistuos, bet jos nebepasiūlys to, ką prieš tai sugebėjo duoti. Kultūros įstaigas reikėtų plėsti, didinti jų darbų apimtis, siūlyti naujas temas, o ne mažinti. Galerijų darbuotojus sukiršino, pakirto jų iniciatyvą. Dabar siūlys  direktorei, tą darbą dirbusiai dvidešimt metų ir  išgarsinusiai galeriją pasaulyje, dalyvauti konkurse užimti tas pačias pareigas. Įrodinėti, kad dirbo gerai, būtų įžeistas jos orumas. Kultūringam, protingam žmogui tai nepriimtina.

Taupant lėšas, buvo galimi du variantai: sujungti galerijas ar prijungti jas vieną prie kitos. Mūsų frakcija buvo už prijungimą, liekant tam pačiam direktoriui, gal ir sumažinant kai kuriuos etatus, be kurių būtų galima išsiversti, bet paliekant tas pačias funkcijos. O sujungus reikia naujo direktoriaus, reikia skelbti konkursą. Čia galimos ir piktnaudžiavimo apraiškos, siekiant įbrukti savo pakraipos žmogų. Nepatiko žmogus, gali jį išprovokuoti.

Mieste numatytas dar ne vienas kultūros įstaigų  sujungimas. Aišku, tai sumažintų kultūrinę veiklą. Kiekvienas kolektyvas turi savo tradicijas. Pavyzdžiui, iš Muzikinio teatro ir pučiamųjų orkestro „Panevėžio garsas“ sujungimo išeitų  kažkokia mišrainė. Taupant lėšas, būtina viską blaiviai apsvarstyti.

Dažnokai jus matau kultūros renginiuose. Kaip suspėjate?

Gyvenu ne miesto centre, be to, dar skraidau kaip lakūnas, tačiau  stengiuosi renginiuose lankytis. Tai yra man pačiam naudinga, taip išreiškiu ir pagarbą toje srityje dirbantiems žmonėms. Man, Kultūros komiteto nariui, netgi privalu žiūrėti, žinoti, kas vyksta.

Kokį jūs ateities Panevėžį regite?

Liūdna, kad mieste nesikuria pramonė. Nėra paramos kuriant darbo vietas. Jeigu nori, kapstykis kaip išmanai. Praktiškai buvau atsidūręs tokioje padėtyje pats. Turėjau sukūręs ekonomišką, žemės ūkiui labai reikalingą lėktuvą. Lėktuvas buvo toks tobulas, kad net pateko į pasaulio Gineso rekordų knygą. Tokių lėktuvų Rusijoje nebegamina. Norint pradėti naujojo lėktuvo serijinę gamybą, reikėjo  lėšų. Bankas už paskolą  reikalavo  turto užstato. Tokį garantą galėjo suteikti valstybė, bet ji nesutiko. Dabar mano sukonstruotus lėktuvus gamins Charkove, o Panevėžys prarado galimybę sukurti darbo vietų. Dabar mieste gyvuoja vien prekyba.

Kokia kultūros ateitis?

Nebesuvokiu, kas Panevėžyje vyksta. Renginiams samdomi atlikėjai iš svetur, nors turime  savų, neduodame jiems pasireikšti,  parodyti savo gabumų. Šventei ar minėjimui puikiausiai galėtume išsiversti savo jėgomis. Bet – vėl biznis, spekuliacija ir kultūros žlugdymas.

Ar nesiruošiate atsisakyti Tarybos nario mandato?

Kartais pagalvoju, kad nieko gero nenuveikiau, tai ir atsisakyti  vertėtų. Bet nematau, kas mane pakeistų. Jeigu išvis nebegalėčiau, tada Tarybos darbe  nebedalyvaučiau. Esu Panevėžio patriotas.

Jums buvo 76-eri,  ir vis dar toks darbingas.

Stengiuosi gyventi aktyviai. Niekada nėjau pigiausiu keliu, kad nesistengdamas pasiekčiau savo tikslą. Būtina stengtis kažkam patikti, kažką pasiekti, kažką sukurti. Tai ne karjerai – sau. Aviacijoje įkvėpė S. Dariaus ir S. Girėno idėjos. Kodėl mes, lietuviai, turėtume vien arti žemę? Pokario metais Šilutėje įkūriau aviacijos sporto klubą, kad ir lietuviai skraidytų. Reikia stengtis daug kuo domėtis.  Labiausiai domiuosi menu. Mane net pyktis ima, kai pamatau kopiančius  po vieną du laiptelius – aš iš karto įveikiu jų du tris.  Lietuvai išsikovojus nepriklausomybę atsirado didelių galimybių – reikia jomis naudotis.

Panevėžys

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija