Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Laikas ir žmonės

Savo darbais įamžina istoriją

Alvyra Grėbliūnienė

Danielius Saukevičius

Jonas Visockas ir Vytautas Vaikšnoras prisidėjo įamžinant žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą Guronyse

Dievas mane suvedė su žmogumi, kuriam Lietuva – visas jo gyvenimas. Jis kartu su savo bendraminčiais siekia išsaugoti ir įamžinti istoriją, tautos savastį, patriotiškumą. Danielius Saukevičius sako, kad nieko ypatingo jis nedaro. Jis – žemės ūkio inžinierius, mechanikas, automobilių sporto meistras, dabar pensininkas, Dzūkijos krašto vaikas. Gimė ir augo Guronių kaime, buvusiam Lazdijų rajone, dabar Druskininkų savivaldybėje. Augo tarp miškų, uogų ir grybų, baisių karo ir pokario įvykių. Vieni jų išliko visam gyvenimui, kiti išbluko, bet paliko gilius randus. Danieliaus pirmasis mokytojas buvo Bronius Svecevičius. Tas pats, kuris vėliau tapo žymiausiu anglų kalbos žinovu Lietuvoje.

D. Saukevičiaus dziedulis Antanas Balevičius tarnavo Rusijos armijoje, buvo Pirmojo pasaulinio karo fronte. Grįžęs į Guronis, ilgus metus dirbo eiguliu Paliepio girininkijoje. Aktyviai rėmė Gerdašių bažnytėlės statybą ir dalyvavo parapijos kūrime. 1946 metais buvo kalintas Lazdijų ir Marijampolės kalėjimuose. Dziedulis vaikystėje patarnavo Leipalingio bažnyčioje. Jo pėdomis pasekė ir vaikaitis Danielius. Jis patarnavo šv. Mišioms Gerdašių, o vėliau – Leipalingio parapijų bažnyčiose. Kai Danielius baigė Leipalingio vidurinę mokyklą, anot jo, mama norėjo jį matyti apsirengusį viena iš trijų spalvų: juodai, baltai ar žaliai. Tik likimas lėmė kitą spalvą. Danielius suprato, kad tokių spalvų rūbus nešioti reikia ne tik žinių, bet ir pašaukimo. (Juoda spalva – kunigas, balta – gydytojas, žalia – miškininkas.) Vyras baigė tuometinės Lietuvos žemės ūkio akademijos Žemės ūkio mechanizacijos fakultetą. Visus gražiausius gyvenimo metus atidavė šiam darbui.

Sakralinių vertybių – kryžių – restauravimas ir naujų statymas tapo neatskiriama D. Saukevičiaus gyvenimo dalimi. Pirmąjį kryželį, 1933 metais iškilusį prie įvažiavimo į jo gentainių sodybą, per karą sušaudytą, bet dziedulio išsaugotą, restauravo 1989 metais. 1990 metais įgyvendino tuometinio Leipalingio parapijos klebono kun. Jono Alesiaus sumanymą: nelaimingoje Merkinės plento sankryžoje su Druskininkais suprojektavo ir pastatė monumentalų Leipalingio parapijos kryžių. Restauravo Guronių kaimo pakraštyje stovėjusį „mėlynąjį kryžių“. Jis buvo pastatytas dar iki 1936 metų. Kaimo žmonės jį labai mėgo. Kryžius sutikdavo ir išlydėdavo, paguosdavo ir stiprindavo suklupusius bendrai maldai. 1992 m. rugpjūčio 8 dieną pastačius ir Gerdašių parapijos klebonui kun. Pranui Adomaičiui pašventinus atnaujintą kryžių, Guronių šventėje susitiko per 100 kelių kartų kaimo gyventojų. Tai buvo džiugi ir prasminga šventė. Tada buvo nutarta atnaujinti ir kaimo kapinaičių kryžių. Tą padarė vietiniai meistrai. Vėliau Cijūniškės miške, prie Šaulio ežero, iškilo paminklas trims žuvusiems Šarūno rinktinės partizanams. 2004 metais – paminklas Leipalingio 500 metų jubiliejui bažnyčios šventoriuje ir šv. Kazimiero metams – paminklas Gerdašių bažnyčios šventoriuje, o parapijos 70-mečiui – memorialinė lenta prie bažnyčios sienos. Kartu su buvusiu Druskininkų meru Vytautu Vaikšnoru, Jonu Visocku (jo senelis taip pat ten žuvo) ir kitais Guronių kaimo žmonėmis buvo įamžintas didvyrių, kritusių 1918–1923 metų kovose Guronių apylinkėse, atminimas. 1999 m. rugpjūčio 15 dieną iškilo memorialas, primenantis Gedimino stulpus. Jį pašventino Gerdašių klebonas kun. P. Perlaitis. Garbės sargyboje stovėjo savanoriai šauliai. Dalyvavo minios žmonių.

D. Saukevičius visada suranda vienminčių, paslaugių, geranoriškų žmonių. Visus dzūko D. Saukevičiaus planus ir sumanymus padėjo įgyvendinti Tauragės UAB „Gitaura“ meistrai. Visa kita – draugai, kaimynai, kunigai, valdžios vyrai. Į Tauragę inžinierius atvyko 1963 metais. Čia gyvena iki šiol. Čia atidavė „visų dzūkiškų širdzį“, išmintį ir žinias. 1974 metais D. Saukevičius kartu su pilotu Pranu Dirginčiumi pripažintas absoliučiu Lietuvos ralio čempionu. Čia jis vedė žemaitę Mariją. Kartu išaugino sūnų Merkį.

1994 metais D. Saukevičius įstojo į šaulių organizaciją, vėliau tapo Tauragės apskrities atkurtos šaulių rinktinės vadu. Šiuo metu – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio septintosios Tauragės apskrities šaulių rinktinės vado 1-asis pavaduotojas.

Žurnalistas Juozas Kuckailis ir veterinarijos specialistas Antanas Paliutis su Danieliumi įgyvendino daug sumanymų. Vyrai planuoja Leipalingyje pastatyti memorialinę lentą žuvusių aukoms atminti. Pokario metais Leipalingio turgaus aikštė buvo paversta nužudytų partizanų kūnų išniekinimo vieta. Danielius prisiminė, kaip per Žolinę čia buvo atvežtas ir numestas jaunuolio kūnas. Liaudyje buvo gyvas paprotys per atlaidus „spacirinėti“ aplink aikštę, dalytis įspūdžiais, vargais ir džiaugsmais. Tik tą dieną žmonės stovėjo ir tylėjo. Staiga išbėgo maža mergytė ir ant žuvusiojo užmetė puokštę gėlių. Tada visi pradėjo eiti ratu ir pasekė jos pavyzdžiu. Netrukus kūnas paskendo gėlėse. Po to buvo sukurta daina „Kulka sudrumstė tylą“. Prisiminė ir tai, kaip Leipalingio klebonas kun. Juozas Stanaitis, atpažinęs aikštėje numesto kaimyninės parapijos klebono kūną, gavo širdies smūgį ir mirė.

Dabar numatyta šią aikštę rekonstruoti, todėl pats laikas ją padaryti gražaus poilsio, ramybės kampeliu. Kartu reikia rasti vietą ir memorialinei lentai pritvirtinti. Kitą lentą reikėtų pritvirtinti prie vadinamojo Kauko namo, kuriame buvo tardomi ir kankinami žmonės. Kiek žinoma, tuo jau rūpinasi kita nevyriausybinė organizacija.

Lietuvos patriotai mano, kad reikėtų pakeisti ir gatvės, vedančios į kapus, pavadinimą. Šia gatve vaikščiojo partizanai, laisvės kovotojai, ji veda ne tik į kapus, bet ir į gražų pušyną... Tų idėjų dar yra daug – visų ir neišvardinsi. Tik Dievo valia, kiek jis leis, kad viskas būtų įgyvendinta.

Leipalingis – Tauragė

© 2010 „XXI amžius“