„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2011 m. vasario 11 d., Nr. 1 (39)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Patyręs daug skaudžių gyvenimo smūgių

Bronius VERTELKA

Bronius Juospaitis
Autoriaus nuotrauka

Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi apdovanotas Bronius Juospaitis gruodžio 5-ąją minėjo 85 metų sukaktį. Pokaryje partizanavęs panevėžietis gyvenime patyrė daugybę skaudžių smūgių, likimas jį kaip žlugtą pavelėjo.

Išdraskė Juospaičių šeimą

Rimaisų kaimo ūkininkai Juospaičiai išaugino tris sūnus ir vieną dukrą. Sūnus Jonas žuvo partizanaudamas 1948 metais. Sūnus Petras, parvykęs į tėviškę švęsti Kalėdų, su tėvais ir seserimi buvo ištremtas į Sibirą ir ten dar nuteistas 10 metų kalėti. (Senąjį Juospaitį paėmė sirguliuojantį – po kelių mėnesių tremtyje jis mirė.) Tremtyje dukra buvo priversta gulėti ant lentos, kadangi šokdama iš Ramygalos saugumo pastato antrojo aukšto susižeidė stuburo slankstelį. Tiesa, sugebėjo pabėgti. Parėjusią švęsti Kūčių su tėvais ir broliu išvežė į Sibiro vergiją. Sūnų Bronių, sunkiai sužeistą numetė Ramygalos aikštėje, o išgijusį pasmerkė 25 metų Sibiro katorgai.

Atsistatyti padėjo ir vaikai

Patriotizmo ir katalikiška dvasia jaunuosius Juospaičius auklėjo namuose ir mokykloje. Barklainių mokyklą Bronius pradėjo lankyti nuo 6 metų. Paskui buvo mokykla arti namų – Žudžiuose. Tuo metu sudegė aštuonios Rimaisų kaimo ūkininkų sodybos. Gaisrą tikriausiai sukėlė kažkieno numesta cigaretės nuorūka.

Padegėlių Juospaičių šeima buvo priversta kraustytis pas tėvo seserį netoli Truskavos. Jos vyras buvo miręs, todėl kažkam reikėjo įdirbti žemę. Grįžus Juospaičiams leido atsistatyti namus savo žemėje, bet jau vienkiemyje. Statybai medienos valdžia leido įsigyti lengvatinėmis sąlygomis. Parsivežti ją iš Raguvos girios padėjo kaimynai.

Sekė sakmes apie narsiuosius tautiečius

Pradžios mokyklos mokytoja Peleckaitė iš Ėriškių buvo graži ir jauna. Vos pasisveikinusi mokiniams primindavo: „Pavergtas Vilnius, mes jį išvaduosim“.

Tamsiais rudens vakarais ilgai nedegdavo žibalinės lempos, tad vaikams tėvai pasakodavo įvairiausias istorijas. Mama mokėjo vaizdžiai perteikti Lietuvos laisvės kovų momentus. Prisimindavo, kaip pačiai teko padėti gelbėti bolševikų sužeistą vyrą. Sužeistąjį ant antklodės tempiant į saugią vietą, bolševikai ėmė taip šaudyti, kad kulkos aplinkui švilpė, o moterims atrodė, jog užpuolė bičių spiečius. Mama perpasakodavo ir knygose aprašytus lietuvių žygdarbius. Ne vienas vaikas tuomet pagalvodavo: „Et, kad aš taip būčiau buvęs toje vietoje“.

Į partizanus palydėjo kunigas jėzuitas

Bronių iš Ramygalos gimnazijos pašalino 1941-aisiais be teisės į ją sugrįžti. Komjaunuoliai įskundė kaip nepatikimą. Vokiečių okupacijos metu, kad jaunimas išvengtų šaukimo į jų kariuomenę, Ramygaloje organizavo žemės ūkio specialistų kursus. Bronius pasimokė keletą mėnesių, bet baigti jų neteko. Artėjant frontui ir paskelbus mobilizaciją į rusų armiją, jaunesni ėmė slapstytis. Žiemai artėjant ir medžių lapams nukritus miškelis tapo permatomas. Tuomet Rodų pušyne pasistatė penkias žemines, kurias jungė zigzagu išdėstyti gynybos apkasai. Jais galėjo vaikščioti nepasilenkę ir svetimos akies nematomi.

Išeinančius į mišką palaimino jėzuitas kunigas Garuckas, atvykęs pas savo brolį perlaukti sumaišties.

Slapyvardis prilipo neįprastu būdu

Sykį Bronius su pažįstamu partizanu užsuko į netoliese Uliūnų buvusį kaimą. Prisistatė bėgliais iš kariuomenės. Kadangi toje sodyboje turėjo tik duonos kampelį, šeimininkės sesuo prasitarė, kad jos namuose jau bus iškepę šviežios.

Po kurio laiko ten pat apsilankė partizanų būrys. Ta mergaitė, kuri anąkart davė duonos, prisiminė Broniaus draugo veidą. O kita mergina parodė į Bronių, kad tai buvęs jos mokyklos direktorius. Toks slapyvardis ir prilipo B. Juospaičiui.

 Atgavo sąmonę ligoninėje

1944 metais prieš Kalėdas Bronius išėjo pas partizanus. 1951 metų kovo 14 dieną mūšyje netoli Krekenavos būrio vadą B. Juospaitį suvarpė septynios kulkos. Paėmė be sąmonės ir numetė Ramygalos aikštėje. Daugiau nei po savaitės atgavo sąmonę Panevėžio ligoninėje. Iš pradžių nieko nematė – girdėjo balsus, bet neregėjo kalbančiųjų.

Palaipsniui sugrįžus regėjimui, palata Broniui atrodė labai šviesi. Šalia buvo ir ginkluota sargyba.

Kalėdamas lageryje sutiko nuo Vadoklių kilusį vyrą, kuris labai nustebo išvydęs Bronių, nes buvo įsitikinęs, kad jo nebėra tarp gyvųjų, net Mišias buvo užsakęs už jo vėlę.

Nurodė kitą pavardę

Atgavęs regėjimą Panevėžio ligoninėje Bronius prie savo lovos pamatė kortelę su J. Klorio pavarde. Saugumo sumetimais taip save pervadino. Nuvežtas į Lukiškių kalėjimo ligoninę tapo Masioku, pasivadino žuvusio partizano pavarde. Bet sykį tardyme Bronius sutiko pažįstamą čekistą. Net karšta tapo. Tik vėliau sužinojo, kad šis į Vilnių buvo atvykęs visiškai kitais reikalais. Broniui naktys virto bemiegėmis. Pasitaręs su žemaičiu, kuriam per tardymus visi dantys buvo išrauti, Bronius nusprendė pasakyti tikrąją savo pavardę.

Tardomas netekdavo sąmonės

Pervežtą į Šiaulius ėmė kviesti į tardymą. Būdavo, pastato ant taburetės, o antrankiais surakintas rankas pakabina ant kablio. Išmuša taburetę iš po kojų, o po padais pakiša degančią elektros plytelę. Kai riesdavo padus, gaudavo lazdų per juos. Atsigaudavo užpiltas vandens. Taip tardant pildavosi kraujas iš nosies ir gerklės. Žinojo sovietiniai tardytojai, kaip mušti. Bronius neprisipažino kaltu – partizanaudamas gynęs savo Tėvynę nuo įsibrovėlių. Neprikergė jam ir plėšikavimo. Imdamas gyvulius ar grūdus Bronius palikdavo savo ranka užpildytą ir pasirašytą kvitą. (Paskui visi iki vieno pateko į saugumą.) Nepripaišė ir nužudymų. B. Juospaitis buvo nuteistas 25 metams. Pradžioje lageryje buvo labai nusilpęs – tesvėrė 42 kilogramus. Nesumažino bausmės ir mirus Stalinui. Už tai, kad buvo partizanų vadas. Rusijoje B. Juospaitis kalėjo 15 metų.

Padėjo įsigytos specialybės

Paleistam neleido grįžti į Lietuvą. Užsirašė į Kaliningrado sritį, bet parvyko pas saviškius ir ėmė rašyti prašymus. Neregistruotą niekas nenorėjo įdarbinti. Maistu rėmė namiškiai, bet be darbo – blogai. Susirasdavo nors trumpalaikio darbo. Pagaliau iškvietė į saugumą. Gavo leidimą prisiregistruoti Vadokliuose, bet gyveno Panevėžyje. Čia labai pravertė lageryje įgytos darbininkiškos specialybės. Geras žmogus Norilske Broniui pasakė: „Su tokia sveikata dirbdamas fizinį darbą ilgai netrauksi.“ Patarė atsiradus galimybei lankyti kursus specialybei įsigyti. Bronius lankė įvairius kursus, netgi įgijo vairuotojo profesionalo teises. Įsidarbino autokompresorių gamykloje ir čia dirbo 30 metų.

Negiria dabartinės valdžios

Bronius vedė sulaukęs brandžių metų, išaugino dukrą, sulaukė anūkų.

Su gailesčiu B. Juospaitis sako, kad ne tokią nuo sovietų išsivadavusią Lietuvą norėjo matyti. Blogiausia tai, kad nebuvo priimtas desovietizacijos įstatymas ir valdžioje vis dar sėdi senieji vadukai. Iš tokių pat atsirado milijonieriai, kurie viską matuoja pinigais.

Panevėžys

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija