„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2011 m. vasario 11 d., Nr. 1 (39)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Per metų slenkstį – su šimtmečio kraičiu

Rūta Averkienė

Mamą globojantis sūnus Vincentas
Algimantas, Varėnos seniūnas Juozas
Balevičius, VSDFV Varėnos skyriaus
direktorė Ona Bražionienė, Varėnos
rajono savivaldybės administracijos
direktoriaus pavaduotoja Laima Vilbikienė

Viena seniausių Varėnos rajono gyventojų, šimtmečio jubiliejų neseniai šventusi Rozalija Plokštienė didžiąsias metų šventes sutiko jaukiuose Varėnoje gyvenančio sūnaus Vincento Algimanto namuose. Nors būdama jau nelabai stiprios sveikatos, nes kurį laiką nebemato, o ir vaikščioti nelabai gali, tačiau blaivaus proto, ji sako, kad šimtas metų – ne juokas. Senolė sako vis labiau jaučianti slegiantį metų kraitį, tačiau džiaugiasi sulaukusi tiek metų.

Pačią seniausią giminės atstovę gražiai pagerbė artimieji, su šimtmečio jubiliejumi ją pasveikino ir rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Laima Vilbikienė, Varėnos seniūnijos seniūnas Juozas Balevičius, VSDFV Varėnos skyriaus direktorė Ona Bražionienė.

Paklausta, kokia senolės ilgaamžiškumo paslaptis, močiutė Rozalija sakys, jog visą gyvenimą daug ir sunkiai dirbo, taip, matyt, ir užsigrūdino.

Likimas lėmė jai visą gyvenimą nugyventi gražiame, miškuose pasislėpusiame, mažyčiame Girežerio kaimelyje – čia gimė, augo, čia jaunystę praleido, čia ištekėjo ir su vyru gyveno. Tik praėjusį rudenį apsigyveno sūnaus šeimoje.

Ji prisimena kiekvieną svarbesnį savo gyvenimo ir giminės įvykį, gali įdomiai papasakoti, kaip kaimo žmonės prieškaryje gyveno, kokiais metais vienas ar kitas senesnis kaimo žmogus gimęs. „Sunkus buvo pokaris, daug dirbom“, – prisimena ir guodžiasi močiutė, mintimis perbėgusi savo nelengvą gyvenimą.

Senolės šeima negausi, bet, kaip pati džiaugiasi, rūpestinga ir jos senatvėje neapleidžia. Mamą nuolat slaugo sūnus Vincentas, marti Onutė. Vilniuje gyvena dukra Regina, ji turi penkis anūkus, dešimt proanūkių ir vieną proproanūkį.

Sūnus sako, kad mama buvo labai darbšti: mokėjo visus ūkius darbus nudirbti – arti, šienauti, buvo puiki audėja, gražiai siuvinėjo, dailiai piešė. Labai mėgo grybauti, rinko vaistažoles.

Močiutė Rožė niekam turtų nepavydėjo ir pati dėl jų nesidraskė, svetinga buvo ir visada visiems tik gera linkėjo.

Varėna
Autorės nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija