„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2011 m. gruodžio 2 d., Nr. 6 (44)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Laikas ir žmonės

Krištolinis balsas ir auksinės rankos

Genovaitė Baliukonytė

Danutė Janukaitienė ir Henrikas
Janukaitis tarp savo dirbinių

Henriko pirmasis dekoratyvinis
malūnas buvo sumontuotas
Žemdirbio šventei

Krištolinio balso ir auksinių rankų savininkai – Danutė ir Henrikas Janukaičiai – į Alovę (Alytaus r.) atsikėlė gūdaus sovietmečio laikais – praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio viduryje. Danutė – dzūkė, iš netoliese esančios Punios, o Henrikas – aukštaitis, kilęs iš Ukmergės. Pirmą kartą, kaip patys prisimena, abu susitiko daugiau nei prieš 40 metų labai romantiškoje vietoje – ant Punios piliakalnio. Kai Henrikas kartu su kun. Stanislovu Stankevičiumi atvyko vargonuoti į Alovės Švč. Trejybės bažnyčią, po metų čia atsikėlė ir jo žmona. Besilankant pačių rankomis kurtuose Janukaičių namuose stebina švara, tvarka ir gausybė meno dirbinėlių – Danutės kryželiu siuvinėtų paveikslų, pintų krepšelių, o Henriko – išgražintų ir naujam gyvenimui prikeltų medžio šakų, šaknų, kitų dirbinėlių.

Paprašyta papasakoti apie savo kūrybą, Danutė pamena, kad auksarankė buvo ir jos į amžinybę iškeliavusi mamytė, taigi talentą ji paveldėjusi: „Sulaukusi garbaus amžiaus mamytė man net pavydėjo, nes turėjo dirbti kolūkyje ir stigo laiko rankdarbiams atsidėti.“

Nors Danutė buvo baigusi Vilniaus kultūros technikumą, tačiau atsikėlus į Alovę darbo pagal specialybę negavo: „Pradžioje dirbau Šeimos biudžeto tyrėja. Tyriau Alovėje šeimas, jų gyvenimą, pragyvenimo lygį. Buvo neįdomus statisto darbas. Darbo pagal specialybę specialiai nedavė, nes buvo sovietmetis, o mano vyras dirbo bažnyčioje vargonininku. Į kultūrą patekau tik 1987 metais ir visai atsitiktinai. Alovėje tada kultūrinis gyvenimas buvo apmiręs, bet per kolūkio ataskaitinius susirinkimus viena kita programėlė būdavo parodyta. Kartą vyko vienas kultūrinis renginys, tai kaimynystėje gyvenęs partijos sekretorius Kriaučiūnas (nebuvo labai raudonas – G.B.) ėmė kviesti eiti kartu su jo šeima į renginį, nes reikės programėlę paruošti – kiekvienas staliukas turės prisistatyti. Aš sutikau ir kai pradėjau savo kūrybinį darbą vykdyti, mane iškart įsidėmėjo naujas apylinkės pirmininkas Gintaras Gibas. Tada jis man pasakė: „viskas, tu dirbsi kultūroj“. Prisipažinau, kad ir baigiau tokius mokslus, bet priimdamas mane į kultūros darbą jis labai rizikuoja ir turės daug nemalonumų, nes mano vyras – vargonininkas, aš giedu bažnyčios chore ir jį puls Alovės vidurinės mokyklos mokytojos, nes buvo tokių „aktyvisčių“, kurios siūlė net mūsų šeimą, kaip kokią asocialią, perauklėti. G. Gibas atsakė: „Danute, neišgyvenk, aš atsilaikysiu.“ Ir taip nuo 1987 metų iki pensijos –2009 m. – sukausi kultūrinių darbų verpete: buvau Alovės Kultūros namų direktorė. Žinoma, pirmaisiais darbo metais, kai tik mane priėmė į kultūrą, Alovėje dėjosi baisūs dalykai. Mus su vyru visi ignoravo, nesisveikindavo, ypač miestelio inteligentija. Buvome tikrąja ta žodžio prasme tarsi miestelio baubai ir tik atgavus Lietuvos nepriklausomybę pasidarė lengviau prikalbinti žmones įsijungti į miestelio kultūrinį gyvenimą. Taip palaipsniui įkūriau kelis kolektyvus – pagyvenusių žmonių šokių kolektyvą, jaunimo šiuolaikinio šokio grupę, dramos būrelį, estradinį ansambliuką, bet labiausiai išgarsėjo mūsų etnografiniai ansambliai „Susiedai“ (suaugusių) ir „Susiedukai“(vaikų). Su jais išvažinėjome visą Lietuvėlę, dalyvavome Pasaulio Lietuvių dainų šventėse, Derliaus šventėse Kaune ir Vilniuje, Užgavėnių šventėse (buvome ir Kėdainiuose), o propaguodami savo kraštą aplankėme ir Lenkiją. Kartu linksmindavome per šventes ir savo apylinkės žmones. Man visuose darbuose talkino vyras Henrikas ir dukra Ramunė. Visur, kur važiuodavome, visi penki traukdavome dainas“. Janukaičiai užaugino dvi dukras ir sūnų, tačiau pastarojo gyvųjų tarpe jau nebėra.

Iniciatyvią kultūros darbuotoją ir jos veiklius ansamblius greitai pastebėjo ir rajono valdžia. Danutė ir Henrikas ėmėsi vadovauti dar ir rajono neįgaliųjų draugijos kūrybingų žmonių grupei „Šypsena“, kurioje buvo 24 žmonės, po 1–2 žmones (aktorius, šokėjus, daininkus) iš Simno, Santaikos, Daugų, Alovės, Radžiūnų, Miroslavo ir kitų Alytaus rajono kampelių. Tuomet Alytaus kultūros centre etnografu dirbo aktorius, dabar garsus filmų režisierius Robertas Šarknickas, kuris, pasak Danutės, pamatęs jos kolektyvą irgi pasakė: „Su šitais žmonėmis ir aš noriu savo darbą padaryti.“ Taip gimė Lietuvoje išgarsėjęs dokumentinis etnografinis filmas „Dzūkų laidotuvių apeigos“, o vėliau ir meninis filmas „Nepalikit prašau“ (apie vaikų namuose paliktos mergaitės likimą), kuriame vaidino ir Danutės vyras Henrikas. Dokumentiniame filme „Dzūkų laidotuvių apeigos“ vaidino nemažai aloviškių – kun. S. Stankevičius ir pati Danutė. Jame pagrindinį raudojančios moters vaidmenį atliekanti „Šypsenos“ narė Anelė (Mildutė) Markevičienė ne tik vaidino, bet ir gyveno filme. Į savo vaidmenį ji įsijautė visa siela taip, kad Danutei net teko vaistų atvežti. „Mildutė man vėliau prisipažino, – prisimena filmavimo momentą Danutė, – kad atėjusi raudoti prie karsto, ji tarsi pamatė savo jau į amžinybę iškeliavusį brolį, tad netikras laidotuves išgyveno taip, tarsi vėl laidotų brolį.“

Danutė teigia, kad net staiga šalyje kilusi ekonominė krizė nesugriovė jos kultūrinių renginių, nes kai kas į renginį „atsinešė kaimiškų bandų su daryciniu  (išsukta varške su grietine – G.B.), kas kiaušinių, kas lašinių pridėjo, ir šventė tiek saviems, tiek kviestiniams muzikantams garantuota“. Ji visada Kultūros namuose rengdavo Velykas, Kalėdas ir Užgavėnes, bet visą laiką svajojo surengti dar ir bendruomenės Kūčių vakarienę: „Svajojau nuo tos dienos, kai atėjo perversmas ir žmonės laisvai galėjo pareikšti apie savo tikėjimą. Visada norėjau, kad susirinktų į Kultūros centrą kaimo žmonės prieš Kūčias, kad tarp jų užgimtų šiltas bendravimas, bet bijojau. Vis klausdavau klebono, ar nenusikalsiu, jei pasiūlysiu žmonėms laužyti plotkelę. Kunigas teigė, kad tai būtų gražus sumanymas ir ragino įgyvendinti, bet aš vis delsiau, bijojau buvusių partinių, kurie čia netoliese gyveno. Prisimindama, kaip anuomet buvome jų užspausti, bijojau kalbinti ir raginti kitus žmones, kad visi vėl netaptume paniekinti. Visgi surizikavau, tik jau prieš pensiją, t.y. tik prieš ketverius metus, galvodama: jau kaip bus, taip bus. Bet, kai apie tai paskelbiau, susirinko labai daug jaunų šeimų. Pasklido gandas, kad buvo labai nuostabu, kad visiems patiko, nes salės scena buvo papuošta kaip kūtelė – įrengtas tvartelis su kūdikėliu Jėzumi, buvo parodyta angelų programa, skambėjo bažnytinio choro atliekamos giesmės. Tad kitais metais sulaukėme ir vyresnio amžiaus žmonių – sužibus vakarinei žvaigždei prie bendro stalo susirinko aštuoniasdešimt žmonių. O pernai, kai jau buvau išėjusi į pensiją, Kūčias organizavo mano dukra Ramunė. Žmonių prisirinko pilnutėlė salė – jų buvo daugiau kaip 116. Iškilo dilema: kur visus susodinti?.. Juk Kūčios, nevalgys žmonės jų stovėdami, bet pasiskolino kėdžių, stalų ir viskas gerai išsisprendė. Šiemet bendruomenės Kūčių vakarienė bus rengiama ketvirtą kartą“.

Kai ėmėme apžiūrinėti Danutės rankdarbius, jų atsirado galybės. Ant stalo gulė megztos riešinės, iš vytelių pinti krepšeliai. Statydama pintą medį su mažais „lizdeliais“ Danutė didžiuodamasi sakė, kad jį padarė ne šiaip sau – tai priemonė į Kultūros namus Jurginių šventei, mat, į kiekvieną krepšelį – lizdelį – ta proga įdedama po kiaušinuką – margutį. Kalbėdama apie įvairiausių dydžių paveikslus, tarp kurių yra ir šventų (iš jų įspūdingiausi – „Marija“ ir „Paskutinė vakarienė“), Danutė teigė, kad rankdarbiais susidomėjo dar pradinėse klasėse. Pirmieji jos darbeliai buvo įvairūs nertiniai, vėliau komponavo įvairias sausas puokštes, kurių prireikdavo darbo vietai papuošti. Dirbdama Kultūros namuose ir rengdama rankdarbių parodas, Danutė pavydėdavo mokytojai J. Stasiukynienei siuvinėjimo meno. Kai kartą apie tai prasitarė, ši jai pasiūliusi ateiti pasimokyti ir kartu prisėdusi per porą valandų perprato pagrindines siuvinėjimo kryželiu subtilybes. „Nuo tada esu išsiuvinėjusi daugybę paveikslų, kurie tapo bene pagrindiniu mano hobiu. O prieš kelerius metus, paskatinta Alytaus rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkės Elenos Grudzinskienės, įstojau mokytis dar ir vytelių pynimo į Alytaus amatų mokyklą. Ir nors atrodo, kad tokiame amžiuje mokytis per vėlu, išmokau ir šio amato. Daug savo dirbinių net vežiau į parodą Lenkijoje, daug jų išdovanojau pažįstamiems“. Danutė, rodydama du beveik identiškus (skiriasi atspalviais) „Marijos“ paveikslus, papasakojo ir jų atsiradimo istoriją. „Paskutinę vakarienę“ dariau ilgai. O kai pradėjau siuvinėti pirmąją „Mariją“, tai iš Alytaus atvažiavęs sūnus ėmė prašyti: „Mamyte, Jūs auksarankė, padarykit ir man tokią. Kaip aš noriu“. Tai savo atidėjau ir pradėjau siuvinėti jam. Stebėtinai greitai padariau ir įrėminau. Tačiau atsitiko nelaimė... Sūnelio netektis atitraukė mane nuo darbų ir sau skirtą „Marijos“ paveikslą pabaigiau tik po gana ilgo laiko“.

Prakalbus apie šeimininko Henriko rankdarbius, vyriškis ėmė aiškinti, kad neturįs laiko darbeliams, nors dabar jau pensininkas, bet yra nemažai ūkio darbų ir reikia vargonuoti bažnyčioje: „Danute, tu nieko nerodyk. Viskas čia seniai daryta. Dariau, kai dirbau Kultūros namuose meno vadovu. Kai labai reikia, viską meti ir darai. Tai – dekoratyvinis malūnas, sumontuotas iš piršto storio lazdukių. Žemdirbio šventei pritaikiau. Buvau padaręs ir mini vežimėlį, ir kitokių niekučių... Bet, oi, gal negarsinkim šitų dalykų...“, – kuklinosi Henrikas, vartydamas žmonos atneštus dirbinius iš medžio šakų, šaknų ir pinties. – Ne aš tai padariau. Pintis pati užaugo, gamta ją pagamino, aš tik kiek padailinau ir kabliukus pritaisiau. Jei norite apie šitą meną parašyti, tai reikia nuvažiuoti Punion pas Joną Jankauską, iš jo aš viso to išmokau. Gal čia ir ne viskas mano daryta. Daug mano darbelių Punioje pasiliko, jie tarnauja kaip pakabos, žvakidės, lentynėlės. Klebonijoje sienos medinės, bepigu prikalti. Mūsų namas mūrinis, nėra kaip primontuoti. Šiaip dabar mažai darau, nes daug laiko reikia, ypač vaikštant po mišką ir ieškant tinkamos žaliavos, nes ne iš bet kurios šakos ar šaknies išeina dirbinį padaryti. Kažką įdomaus radus, reikia sukti galvą, ką iš jo padaryti. Tada gerai nuvalai, nudroži, nušlifuoji – viską daryti reikia rankomis. Bet juk čia ne mano nuopelnas“.   „Na, taip, – pritaria jam Danutė. – Dievulis užaugino, bet tu iš jo padarei dirbinį ant sienos pakabinti, o lauke – tai jau pats renti dekoratyvinį malūną“. Tačiau šeimininkas tik mostelėjo ranka į žmonos pagyras ir spruko laukan prie ūkio darbų. Danutė prisipažino sieksianti ir vyrą prikalbinti daugiau kūrybai atsidėti, mat, svajoja ne tik savo, bet ir vyro dirbiniais bendrus namus toliau puošti. Dabar, kai abu išėjo į pensiją, bus daugiau laiko ir savo pomėgiams atsidėti.

Alovė, Alytaus rajonas
Autorės  nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija