„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2012 m. kovo 16 d., Nr. 1 (45)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Laikas ir žmonės

Vargonininkui – Popiežiaus palaiminimas

Audronė Misiukaitė

Klebonas kun. Povilas Klezys
ir vargonininkas Antanas Mozūras –
jau dvidešimt penkerius metus
kartu darbuojasi Spitrėnų parapijoje

Vargonai Antanui Mozūrui –
gyvenimo duona ir sielos atgaiva

Spitrėnų Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės parapijos (Utenos r.) tikintieji tapo gražaus ir įsimintino įvykio liudininkais – po Trijų Karalių šventadienio šv. Mišių Spitrėnų bažnyčios vargonininkui Antanui Mozūrui buvo įteikti Šventojo Tėvo Benedikto XVI Palaiminimo bei Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko Padėkos ir Palaiminimo raštai. Šventojo Tėvo rašte sakoma: „Jo Šventenybė Popiežius Benediktas XVI suteikia Apaštalinį Palaiminimą Antanui Mozūrui, melsdamas gausių Dievo malonių bei Švč. Mergelės Marijos motiniško užtarimo“.

Šiltai ir jautriai savo parapijiečiams vargonininką pristatė Spitrėnų parapijos klebonas kunigas Povilas Klezys, vaizdžiai perteikdamas svarbiausius A. Mozūro gyvenimo momentus, gėrėdamasis šio žmogaus pasišventimu vargonų muzikai bei ryžtu giesme kelti mintis prie Dievo. „Žmogus dirbo ne tam, kad būtų pagerbtas ar įvertintas. Jis dirbo todėl, kad taip liepė jo sąžinė“, – sakė kun. P. Klezys.

A. Mozūras, kilęs iš Utenos rajono, Vyžuonų parapijos, Barkuškių kaimo, 2011 metų gruodžio 3 d. šventė garbingą 90 metų jubiliejų. Šešios dešimtys gyvenimo metų pašvęstos vargonininkavimui. A. Mozūro pažintis su bažnyčios vargonais prasidėjo anksti, dalyvaujant tuometinėse religinėse jaunimo organizacijose. Pramokęs vargonuoti, dirbo Biržų rajono Geidžiūnų parapijoje. Vėliau išvažiavo į Biržus vargonavimo paslapčių mokytis pas J. Naujalio mokinį, garsų vargonininką Antaną Strazdą. Tačiau įgytomis žiniomis bei vargonavimo praktika neilgai tegalėjo pasinaudoti – 1947 metais buvo sovietų valdžios suimtas ir išvežtas į lagerį. Grįžęs dirbo melioracijoje, net nemanydamas, kad kada nors dar vargonuos – nuo darbo sugrubo rankos, pirštai atprato nuo klaviatūros, pasimiršo gaidos. Tačiau Geidžiūnų klebonas kunigas Vytautas Katinas, pasikvietęs Antaną, paprašė pagelbėti – dirbti vargonininku. Nieko kito neliko, kaip sutikti, ir nuo to laiko tai tapo kasdienine A. Mozūro duona. Dievui padedant, niekuomet ta duona nebuvo apkartusi. Trisdešimt metų darbuotasi Geidžiūnuose, kelerius metus – Surdegyje, o dabar jau dvidešimt šešerius metus Antanas Mozūras dirba Spitrėnuose. Nepaisant garbaus amžiaus, į šį kaimą jis važinėja iš Antalieptės Zarasų rajone, tačiau nuolatinės kelionės netrikdo, nes Spitrėnuose, kaip sakė Antanas, jo laukia nuoširdus klebonas ir patys geriausi choristai. Supratingai į vargonininko darbą žiūri Antano šeimos nariai, prie nuolatinių važinėjimų jau seniai pripratusi žmona. Tėvo profesija galbūt turėjo įtakos ir sūnaus Antano pasirinkimui – jis baigė chorvedybą, išmoko vargonuoti, dažnai kartu su tėvu vykdavo į šv. Mišias, atlaidus. Sūnaus netektis prieš septynerius metus giliai sužeidė A. Mozūro širdį, tačiau šiandien senasis vargonininkas randa paguodą maldoje, giesmėje ir džiaugiasi, kad vargonavimo paslaptimis gali dalintis su anūku, kuris, nors ir nepasirinkęs muzikanto profesijos, įvaldė vargonus ir dažnai talkina seneliui įvairiomis progomis.

A. Mozūras, gavęs ypatingą palaiminimą, neslėpdamas susijaudinimo, spitrėniškių akivaizdoje išsakė dėkingumo žodžius Popiežiui Benediktui XVI, Panevėžio vyskupui J. Kauneckui, o Spitrėnų parapijos klebonui kun. P. Kleziui dėkojo už nuolatinį rūpestį bei dėmesį, choristams – už nuoširdžią bendrystę giesmėje.

Iškilmes Spitrėnų bažnyčioje apvainikavo visų čia susirinkusiųjų sugiedotas Lietuvos valstybės himnas bei tradicinis „Ilgiausių metų“.

Spitrėnai, Utenos rajonas
Autorės nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija