„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2015 m. birželio 5 d., Nr. 2 (56)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Visų galų meistras

Bronius VERTELKA

Nagingas vadoklietis Juozas
Nemanis ir akį traukiantys
jo dirbiniai iš medžio
Autoriaus nuotrauka

Netgi atšipusį, vos ne apvaliais dantimis, nebent tinkamą per tvorą mesti rankinį pjūklą Juozas Nemanis pataisė taip, kad jis dar ilgai tarnaus ir teiks malonumą. Jo išplaktu dalgiu pjaudamas žolę irgi vargo nematai, mosuoji pasimėgaudamas (tuo pats įsitikinau). Toks žmogus, sugebantis padėti išspręsti smulkias buitines problemas, gyvena Vadokliuose. „Maniau, kad išėjęs į pensiją deramai pailsėsiu ir turėsiu marias laisvo laiko. Bet įvyko kitaip – dabar esu netgi daugiau užimtas“, – išėjęs iš savo dirbtuvėlės ir nuo savęs purtydamas medžio drožles, kalbėjo 77 gyvenimo metus baigiantis miestelėnas. Iš kur tokia trauka kažką naudingo daryti kitam? Ir ne bet kaip, o kad paskui tik geru žodžiu minėtum. Tokių kaip J. Nemanis šiandien pasitaiko retai.

Jo gimtajame Užugojų kaime gyveno senbernis, atrodęs truputį keistokai, bet kartu kažkuo traukė. Smalsiai sublizgo vaiko akys, kai pamatė jį turintį įvairiausių darbo įrankių. J. Nemanio dėdė meistravo iš medžio, tėvas irgi turėjo supratimą apie rąstinių namų statybą.

Į pensiją vadoklietis J. Nemanis išėjo turėdamas 47 metų darbo stažą. Pirmoji jo darbovietė buvo Ramygalos mašinų-traktorių stotis (MTS). Čia dirbo prikabinėtoju. Jau penkiolikmetis tapo nemenku šeimos ramsčiu. Namuose buvo tikra šventė, kai parvežė toną grūdų duonai ir pluoštelį rublių. Tiek Juozas uždirbo per žemės ūkio darbų sezoną. Tuo metu metinį kolūkio uždarbį galima buvo parsinešti ant pečių. Nemanių šeima nebejuto alkio, nors joje be Juozo buvo dar du sūnūs ir dvi dukros.

Juozo darbštumą vertino MTS direktorius Zorskas, stengėsi daryti taip, kad vaikinas išvengtų priverstinės tarnybos armijoje. Todėl siūlė jam ne eiti lankyti traktorininkų kursus, bet vykti mokytis į Panevėžio žemės ūkio mechanizacijos amatų mokyklą. Ten besimokančiųjų į armiją neėmė. Bet reikėjo gauti siuntimą iš kolūkio. Pirmininkas suko akis į šoną teigdamas, kad savų traktorininkų neturįs kur dėti. Tačiau MTS direktorius patvarkė taip, kad siuntimą Juozas gautų. Baigus mokslus, o Zorskui išėjus iš darbo, J. Nemaniui netrukus buvo įteiktas šaukimas į armiją.

Tarnauti Juozas išėjo trim metais vėliau nei kiti šaukiamojo amžiaus vaikinai. Pristatė darbuotis prie statybų. Net pats nelabai suprato, ką statė. To ir nereikėjo žinoti, nes buvo, kas už jį „galvojo“. Supratingą lietuvį paskyrė brigadininku. Pristojo, kad stotų į komjaunimą. Juozas bandė išsisukti juokais, kad tam jau yra per senas, laikas būti partijoje. Tarsi to ir laukė, ėmė į ten šnekinti. Vos atsispyrė šiai „pagundai“.

Grįžęs iš armijos Juozas išbandė ne vieną profesiją. Dirbo traktorininku, meistru reguliuotoju, netgi mechaniku. Visur jautėsi kaip žuvis vandenyje. Išmoko kalviauti. Buvo pirmasis suvirintojas kolūkyje. Tuomet elektrodų nebuvo, tad geležį su geležimi sulipdydavo lydant vielą. Pats pasistatė standartinį namą miestelyje. Tiktai krosnį mūrijo vyras iš Panevėžio, bet ir ją turėjo savaip perdirbti. Ir namo projektą pakoregavo taip, kad atvykęs rajono statybų specialistas už tokią išmonę netgi pagyrė. O kad būtų šiltesnis ir atrodytų tvirtesnis, namo sienas Juozas apmūrijo baltomis plytomis.

Apie 1970-uosius su eksperimentiniu kombainu, atvežtu iš Kauno mašinų bandymų stoties, J. Nemanis nurovė daugiausia linų Lietuvoje. Pirmūnui įteikė Darbo raudonosios vėliavos ordiną ir nemokamą kelialapį į Maskvą. Dar davė paskyrą automobiliui „Moskvič“ įsigyti. Tuo metu Vadokliuose lengvasis automobilis buvo nemaža retenybė. Turėti tokį buvo ne vieno svajonė. Ar paskyros neparduotų, teiravosi netgi rajono vykdomojo komiteto pirmininkas. Apie 20 metų „Moskvičiumi“ Juozas važinėjo. Tuo metu benzinas kainavo kapeikas, todėl nemažai Baltarusijos, Latvijos keliais nuriedėjo.

Juozas sugebėjo daug ką padaryti iš metalo. Prireikė bažnyčiai stoginių kopėčių. Paėmęs du vamzdžius, juos suvirino. Pirmininko paklaustas, kam jos, atsakė, kad statybų inžinierius prašęs. Kryžiui prie bažnyčios, kad nepūtų iš apačios, padarė metalinį pagrindą. Ką reikia pataisyti ar nauja padaryti, klebonas kviečia Juozą. Bažnytinės procesijos irgi be J. Nemanio neapsieina. Į šventovę jis ateina ne vien pasimelsti, bet ir susitikti su pažįstamais, su jais pabendrauti.

J. Nemanis stengiasi daryti taip, kad atrodytų nors kiek kitaip nei įprasta. Sumanė kryžiumi įamžinti melioracijos nuo žemės paviršiaus nušluotą Užugojų kaimą. Atsirado, kas ąžuolą dovanojo, lentpjūvėje jį apipjovė. Juozas kryžių dirbo pasitardamas su bičiuliu V. Vasiliausku. Užtat išėjo su išpjaustytais ornamentais ir dviem stogeliais: viršuje – mažesniu, žemiau – didesniu.

Kryžių vyrai padirbo veltui. Pats Juozas Užugojų kaime nebeatrenka vietos, kur stovėjo jo tėvų namai. Bet į juos kartais užklysta sapne, tada ryškiai regi jų ribas. Žmogų traukia ten, kas giliai įrėžta jo atmintyje.

Ratiniam traktoriui Juozas sukonstravo hidraulinį plūgų prikabinimo mechanizmą. Žemę irgi raiko savadarbiais plūgais. Kitų naujovių pritaikė. Jau būdamas pensininkas, kad neprailgtų žiemos vakarai, daugiau ėmė bendrauti su medžiu. Išdrožia ką nors taip, jog nors tuoj pat į parodą nešk. Mažai kas apie jo dirbinius žino. Juozas juose savo išmintį sudeda. Nepasakysi, kad šukos iš medžio. Jų dantys – tarsi išlieti. Buvo girdėjęs, kad moterys, šukuodamos plaukus medinėmis šukomis, ilgam išsaugo juos sveikus ir patraukliai atrodančius.

Kažkur Juozas pastebėjo malūnėlį su vėjo sukamais sparnais. Jo nekopijavo, savaip padarė, bet netrukus kitų buvo pastebėtas. Ne vienas toks malūnėlis iškeliavo pro meistro dirbtuvėlės duris ir papuošė sodybas.

Miestelio gyventojas Sigitas savo sodyboje sugalvojo pasistatyti pavėsinę. Kitos tokios dabar miestelyje nerasi. Prie šulinio pasisemti vandens pakabino originalų kibirą iš medžio. Juozas dirbo taip, tarsi metų naštą nuo savo pečių būtų numetęs. Būdavo, vos brėkšta, jis jau po kiemą trepsi, šeimininko laukia. Taip ir su sodybos savininku Sigitu susidraugavo. „Geram darbui tiktai didelio noro reikia. Jeigu to pritrūksi, nieko žmoniškai neišmoksi“, – teigė J. Nemanis.

Vadoklietis užuot spoksojęs į televizoriaus ekraną, verčiau iš pliauskos kažką vertingo sukuria. Taip atsirado miniatiūrinės statinaitės, vežimaičiai. Drožia sau, kad pačiam smagu būtų žiūrėti. Dar tikisi išdrožti visus linų apdirbimo amato reikmenis nuo  mintuvų iki audimo staklių.

Ne vienas su skaudančiom kojom ar su susidėvėjusiais sąnariais lieka Juozui dėkingas. Jo darytos lazdos yra dailios, su užriestu galu, ypač patogios. Atsiskaitant parduotuvėje, ant sulenktos rankos galima pasikabinti.

J. Nemanis užaugino keturias dukras, susilaukė penkių anūkių ir dviejų anūkų. Viena anūkė, matydama drožiantį senelį, užsiprašė padaryti kraičkubilį – ne senovinę skrynią kraičiui sudėti, bet miniatiūrinį kubilėlį su dangteliu. Panašaus pageidavimo netrukus sulaukė iš kitos anūkės. Juozui smagu, kad jauni yra neabejingi liaudies menui. Juk tai atėjo iš tautos senovės.

Vadokliai, Panevėžio rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija