„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2015 m. rugsėjo 4 d., Nr. 3 (57)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Mūsų Salomėja

Salomėja Karoblytė (dešinėje) kartu
su maldininkėmis prie Krinčino
Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios

Tvarkomi kunigų kapai.
Kairėje – Salomėja Karoblytė

Pasvalio dekanato Gyvojo rožinio draugija turi savo gretose 680 maldininkų. Kiekvienas iš jų galėtų papasakoti daug įdomių, pamokančių istorijų. Patikėkime, kad šių pasakojimų negalėtume sutalpinti net į vieną storą knygą. Tai būtų tikras dvasinis lobynas, kuris mus vestų į tvirtesnį bei tobulesnį tikėjimo kelią.

Šį kartą noriu papasakoti apie maldininkę Salomėją Karoblytę, kurią mes tiesiog vadiname Saliute. Ji jau beveik 15 metų gyvena Pasvalyje, yra nepailstanti Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos Gyvojo rožinio draugijos maldininkė, LKMS Pasvalio Katalikių Moterų Draugijos, Marijos legiono „Krikščionių pagalba“ narė. Salomėja neužima jokių atsakingų valdžios postų, bet turi labai paprastą, bet turtingą katalikišką sielą.

Salomėja gimė tarpukario Lietuvoje, kada prezidentas buvo Antanas Smetona, darbščių ūkininkų šeimoje Krinčino parapijoje, Leliškių kaime. Ji augo kartu su broliais Jonu ir Kazimieru. Šeima buvo katalikiška, darbšti ir labai draugiška.

Tėvai rūpinosi vaikais, leido juos į mokslus. Visiems mokslai sekėsi gerai. Kada paaugo Salomėja, kartu su broliais pradėjo darbuotis tėvų ūkyje. Ji net galvojo pasirinkti vienuolės kelią, tačiau reikėjo rūpintis tėvais. Brolis Jonas studijavo teisę, bet nukentėjo nuo sovietinės valdžios ir dirbo prie miško. Antrasis pasaulinis karas, okupacijos atnešė sumaištį, daug nelaimių, žiaurumo ir kančių. Tai palietė kiekvieną Lietuvos kampelį bei kiekvieną lietuvių šeimą. Tremtys, netektys, rezistencinis lietuvių pasipriešinimas hitlerinei bei sovietinei okupacijai neužgesino lietuvių širdyse ir sielose tikėjimo Dievu bei Lietuvos laisve.

Salomėjos šeima nebuvo ištremta į Sibirą, bet pergyveno tragiškus pokario įvykius. Nors sovietų valdžia persekiojo Lietuvos gyventojus, draudė tikėjimą, tačiau Leliškių kaimo tikintieji lankė bažnyčią, dalyvavo šv. Mišiose, padėjo ruoštis atlaidams, slapta krikštijo vaikus, ruošė Pirmajai Komunijai, Sutvirtinimo Sakramentui, slapta tuokėsi bei laidojo. Sovietmečiu kaimo katalikai puoselėjo Gegužinių pamaldų tradicijas. Salomėja visuomet buvo pirmoji pagalbininkė Krinčino parapijos bažnyčioje, rūpindavosi bei pati dalyvaudavo atlaidų iškilmių procesijose. Lietuvos Sąjūdžio veiklą, Baltijos kelią, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą kaip ir daugelis lietuvių sutiko su džiaugsmingu pakilimu. Atsivėrė šviesos langas laisvei, tikėjimui, kūrybai bei kitoms žmogiškoms vertybėms. Su nerimu išgyveno 1991 metų sausio 13 dienos įvykius. Salomėja su broliais gražiai sutvarkė savo namus, ūkinius pastatus, pasodino naują sodą. Brolis Kazys įkurdino gausią bičių šeimyną. Ši darbšti šeima, buvo pavyzdys Leliškių bei aplinkinių kaimų gyventojams.

Salomėjos šeima patyrė nemažai sunkių ir tragiškų įvykių. Po tėvelių mirties ir kitų nelaimių bei brolio Kazio netekties Salomėja su didžiule nuoskauda paliko išpuoselėtus savo gimtuosius namus ir atvyko gyventi į Pasvalį. Dabar juos globoja giminaičiai, o Leliškių kaimo istoriją mena pastatyti trys kryžiai: kaimo pavasarininkams, Leliškių kaimo laisvės gynėjams partizanams bei Leliškių kaimui ir jo gyventojams. Pastarasis buvo pastatytas prasidėjus Lietuvos Atgimimo Sąjūdžiui. Dar to meto vietinės valdžios paliepimu šis kryžius buvo sunaikintas, bet kaimo gyventojų pastangomis vėl buvo atstatytas.

Salomėja, pamiršdama savo šeimos bėdas ir nuoširdžios maldos vedama, dalyvauja katalikiškame Pasvalio parapijos gyvenime, domisi ir savo buvusia parapija. Jos bei Krinčino parapijos Gyvojo rožinio būrelio vadovės Kazytės Uogelienės rūpesčiu atnaujinta maldininkų veikla Krinčino parapijoje. Salomėja visuomet dalyvauja Pasvalio dekanato Gyvojo rožinio draugijos šv. Mišių aukoje, katechezėse, pirmoji skuba aplankyti sergančią maldininkę, dalyvauja palydint į paskutinę kelionę parapijietę ar parapijietį, geranoriškai padeda organizuojant katalikiškus renginius, yra aktyvi piligrimė, kiekvienais metais net po kelis kartus apsilanko Lietuvos šventovėse: Žemaičių Kalvarijose, Šiluvoje, Krekenavoje, Marijampolėje, Pivašiūnuose, Kaišiadoryse, Vilniuje, Agluonoje (Latvija). Net kartu su Panevėžio vyskupijos Gyvojo rožinio draugijos maldininkais ir vadove Nijole Gyliene bei Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos bei Pasvalio dekanato Gyvojo Rožinio vadovu kun. Miroslav Anuškevič aplankė Šiaurės Lenkijos šventoves. Mūsų Saliutė yra nepailstanti vainikų pynėja įvairių katalikiškų švenčių metu.

Salomėja kartu su Pasvalio Katalikių Moterų Draugijos narėmis bei Gyvojo Rožinio draugijos maldininke Danute Kalinauskaite tvarko ir prižiūri kunigo Petro Lileikio kapą senosiose kapinėse (P. Avižonio g.), tvarko aplinką prie Švč. Mergelės Marijos, Dievo motinos, paminklo, LKMS Pasvalio Katalikių Moterų Draugijos skyriaus narių, kunigų bei vienuolių kapus (Stoties g.).

Maldininkė Salomėja yra tolerantiška, domisi katalikišku gyvenimu, klausosi „Marijos radijo“, skaito ir platina katalikišką spaudą Pasvalio parapijoje. Salomėjos veidas visuomet spinduliuoja gerumu, dvasingumu ir nenusakoma krikščioniška ramybe.

Vlada Čirvinskienė,
Pasvalio dekanato Gyvojo rožinio draugijos vadovė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija