Pasaulis laikosi ant gailestingumo...

Literatūros kritikas ir poetas Alfredas Guščius

Literatūros kritiką, poetą Alfredą Guščių, 14 knygų autorių ir bendraautorių, senokai bendradarbiaujantį ir mūsų laikraštyje, spalio 24-ąją minintį 75-metį, galima sutikti įvairiuose literatūros vakaruose, o sekmadieniais – ir Vilniaus Šv.  Jono Bosko bažnyčioje. Pernai rašytojo ir žurnalisto Jurgio Buitkaus premijos laureatu tapęs už knygą „Savistaba ir nuostaba (rašytojų žvilgsnis į save ir kitus)“ jubiliatas neslepia, kad giedojimas Šv. Jono Bosko bažnyčioje jam teikia didelį džiaugsmą, kadangi po insulto jam kalbėti kiek sunkoka, o dainuoti, giedoti gali puikiai.

Jūsų kelias į literatūrą buvo labai vingiuotas: įsigijote metalo frezuotojo specialybę, dirbote Kauno „Pergalės“ turbinų gamykloje ir mokėtės jaunimo vidurinėje mokykloje, vėliau Vilniaus universitete studijavote lietuvių kalbą ir literatūrą. Kas buvo Jūsų variklis mokytis, pasukti į literatūrą?

Variklis – prigimtis. Esu kaimietis, todėl seniai žinau, kad agrarinės sąlygos ugdė ne vien tik ūkinius-amatinius valstiečių talentus, bet ir estetinius-meninius. Ir manyje prigimtis išsaugojo keletą tokių meninių genų, todėl patekęs į metalo aplinką, jos nepamėgau ir stengiausi po kelerių metų iš tos gamyklos ištrūkti. Darbas joje (beje, trimis pamainomis) buvo antrame mano interesų plane, o pirmajame – dainavimas choruose, Profsąjungų kultūros rūmų ansamblyje (1959 metais chormeisteris Juozas Katelė ir režisierius Alfonsas Zauka pastatė operetę „Kornevilio varpai“, kurioje teko dainuoti). Suprantama, neblogai pažinau gamyklos vidaus „mechaniką“, psichologinį klimatą, mėnesių ar ketvirčių pabaigoje planų „šturmavimą“, darbininkų pažiūras, charakterius. Gyvendamas bendrabutyje, pradėjau rašyti dienoraštį (tęsiu iki šiolei). Mokiausi 8-oje Darbo jaunimo pamaininėje vidurinėje mokykloje. Anglų kalbą dėstė direktorius Zingeris (Emanuelio ir Marko tėvas). 1961 metais įstojau į Vilniaus universiteto filologijos fakultetą.

Pirmosios Jūsų trys knygos buvo kritikos straipsnių rinkiniai, vėliau pasirodė monografinio tipo knygos apie Paulių Širvį (kartu su F. Jakubausku), rašytoją Vytautą Bubnį, režisierių Vladislovą Blinstrubą, dar vėliau – dvi poezijos knygos, pernai stambi straipsnių, pokalbių knyga „Savistaba ir nuostaba“. Daug metų dirbote spaudoje. Kas jaučiatės labiau esąs – literatūrologas, poetas ar žurnalistas?

Literatūros kritikas su polinkiu į publicistiką, poeziją.

Kaip manote, ar poeto, žurnalisto, literatūros kritiko žvilgsnis į gyvenimą skiriasi, kokių savybių labiausiai reikia dirbant šiuos darbus?

Skiriasi savo specifika kaip, sakykim, sporto šakos, rungtys. Yra penkiakovininkai, septynkovininkai, dešimtkovininkai... Aš save priskirčiau prie dvikovininkų, nes rašau ir eilėraščius. Kritika verčia skaitytojus mąstyti, daug žinoti, o eilėraščiai priimami širdimi, jausmais, bent tokie, kaip mano, todėl aš savo bendruomenėje esu populiaresnis kaip poetas. Poezija kaip ir dainavimas, giedojimas papildo mano pagrindinę profesiją – literatūros kritiką. Trys skirtingos kūrybos rūšys turi vieną bendrą savybę – pasiekti meninę kokybę, kondiciją kiekvienoje iš jų – vienodai sunku...

Buvote seniūnijos leidžiamo informacinio-kultūrinio laikraščio „Lazdynų žiedas“ redaktorius, trijų knygų apie lazdyniečius redaktorius ir vienas iš autorių. Ką Jums pačiam reiškia visuomeninė veikla Lazdynų bendruomenėje? Kuo ji svarbi visam mikrorajonui?

Toji veikla padeda man atsitraukti nuo knygų, atsiplėšti nuo kompiuterio, leidžia pailsėti akims ir rankoms. Giedu bažnyčios chore, dar net po pirmojo insulto giedodavau psalmes, dabar, po antrojo, nebegiedu. Su bočių, senjorų kolektyvais koncertuoju, ekskursuoju, buvau net Italiją pasiekęs. Dalyvauju talkose, protesto prieš atliekų deginimą, oro užterštumą akcijose. Tai svarbu visam mikrorajonui. O mano, kaip literato, „duona“ – stebėti žmones, bendruomeninius jų ryšius, santykius su vietine valdžia, ir  ne tik su ja, nes mes turime savo rinktą Seimo narį, pas mus lankosi kiti valdžios atstovai. Taigi taip vyksta pirminis, betarpiškas gyvenimo pažinimas, o rašytojų, filosofų knygose ieškau apibendrinimų, išvadų, idealų.

Ką žmogui duoda tikėjimas?

Labai daug: praplečia žemiškąją bendrystę bei meilę dieviškosios brolystės ir vilties supratimu, taigi suteikia žmogui dvasinius sparnus. Tikėjimas amžinuoju (anapusiniu) gyvenimu skatina mažinti savyje egoizmą, gobšumą, neteisingumą ir padeda didinti nuodėmės baimę, skatina įsižiūrėti į save, elgtis pagal sąžinę, pagal Dievo ir Bažnyčios įstatymus. Paprastai pasakius, tikėjimas į Dievą įtvirtina tą etinę nuostatą, kurią krikščionys yra seniai įvardiję kaip posakį ar sentenciją: „Juk su savimi į kapą nieko nenusineši“... Tikėjimas į pomirtinį gyvenimą – tikėjimas į tai, kas išlieka žmonių geruose darbuose, poelgiuose, kūriniuose, į tai, kas išlieka po fizinės kūno mirties, ir yra nemirtinga. Ne veltui, matyt, ilgiau išlieka atminimas apie gera, o ne apie bloga... Ir žmonija žengs į ateitį tiek laiko, tiek gyvuos, kiek jos darbuose, pastangose bus supratimo, kad negalima pasikliauti vien tiktai savo žmogiškosios ir žemiškosios išminties resursais.

Kalbamės Jūsų 75-mečio išvakarėse. Tai – palyginti netrumpas amžius. Kaip manote, kas svarbiausia, kad žmogus galėtų pasakyti prasmingai gyvenęs?

Prie šio Jūsų ištarto prieveiksmio būtina pridėti dar du – gražiai, dorai. Priešingu atveju prasmingu tektų laikyti ir Balzako Gobseko, ir Gogolio Sobakievičiaus, ir kitų šykštuolių gyvenseną, padėjusią jiems sukaupti turtą. Prasmė – ne turtai, ne auksas, ne pinigai, deja, kapitalizmo sąlygomis labai vertinami; užtat palaikau popiežių Pranciškų, gana griežtai kritikuojantį kapitalistinės sistemos ydas. Ir dar: prasmingas gyvenimas – tvarkos, doros, grožio siekimas ne tik dideliuose, bendruomeniniuose ar valstybiniuose, bet ir buitiniuose dalykuose, asmeniniuose, šeimyniniuose santykiuose... Veronika tiktai nušluostė Jėzui veidą. Atrodo, padarė nedidelį darbą, bet laiku ir žinodama kam... „Ant ko laikosi pasaulis?“ Toks seniai parašyto Icchoko Mero romano, kuris kalba apie gailestingumą ir gerus darbus, pavadinimas. Tikrai, būtent ant šito moralinio pamato – gerų darbų, atjautos ir gailestingumo – laikosi mūsų gyvenimas.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva ČERVOKIENĖ

Autorės nuotrauka

Alfredas Guščius

Bažnytiniai mustangai

Vaikai gi gražūs visados, o ypač tie,

belakstantys bažnyčioj per Mišias.

Gal trukdo jie ar kunigui, arba piktoms davatkoms? ...

Bet žinomi visiems prakilnūs Jėzaus žodžiai...

Vaikai nepaiso liturgijų nei ritualų, –

jų džiaugsmas laisvas, kaip stepėse mustangų.

O kaipgi bus vėliau, jiems ūgtelėjus, gerokai pasikeitus?

Aukščiausiasis težino jų ateitį, jų kelio galą... 

O tėvai bei auklėtojai, manau, supranta –

šituos žavius bažnytinius mustangus

paklupdyti ant kelių, klausyti Dievo žodžių

reikės nežmoniškų (vadinas, – dieviškų) pastangų...

Kam skambina varpai?

Skambėjo nuostabūs varpai bažnyčioje,

ištisas jų batalionas – vadinamasis karilionas.

Norėjo jie prabilti apie amžinybės paslaptį ir grožį, 

tačiau netoli miesto aikštėj vyko mugė –

jos šurmulys, ir dainos, ir visokis alasas

nurungė varpų pastangas ir kilnią paskirtį užgožė...

Todėl ašai, dejuodamas – aidau, aidau! –

už tuos varpus atsiprašau

ir skalambiju jau iš savosios varpinės:

„Postmoderniosios epochos žmogau,

negi nesupranti, kad jau per daug , per daug

keli visokių jomarkų, festivalių bei performansų!..

Todėl suvokt, kam skambina varpai ir ką jie sako,

tau lieka vis mažiau ir mažiau šansų!“

Dievo delnas

Praraja bandė ne kartą praryti,

bet vis suvaitodavo kalnas,

ir kažkas sustabdydavo krytį.

Tikėjau – tai buvo Dievo delnas.

Ant to dyvino kalno, prie Plungės,

švietė Švento Vincento vardas.

Į jį ašai mažiukas, su klumpėm,

kopiau suplukęs, pavargęs...

Įkalnėje – graži koplytėlė.

Ten gyveno šventieji Vincentas, Marija:

kiekvienąsyk vaiko ranka

prieš juos kepurę kėlė, o lūpos maldelę šnabždėjo. 

O šalia koplytėlės – šaltinis.

Gaila, šiandien nebečiurlena...

Kai grįžtu iš toli, glaudžiu prie krūtinės

visą kalną Švento Vincento.

Dėkingas jam už gyvastį mano –

mintyse vis kartoju memento...

Praraja bandė ne kartą praryti,

bet vis suvaitodavo kalnas...

ir kažkas sustabdydavo krytį.

Žinau – tai būdavo Dievo delnas.

Pavakary bažnyčioje

Pro vitražus šventovės plūsta saulės spinduliai,

ir, prisilietę tabernakulio, suspindi auksu...

Jau vakarėja, klūpau klaupkoje;

taip gera sieloj, tarytum ją kas mira patepė

ar švęstu vandeniu apliejo...

Jau vakarėja, spinduliai susispietė

prie Kristaus kojų...

Ateina kunigas, atsiverčia mišiolą,

ir draugėje su saule, su tirpstančiu manim –

šventas Mišias Aukščiausiajam aukoja...

Vykau į Lurdą

Buvau ant kalno –

aukšto ir didingo, –

erelį, sklandantį padangėje, regėjau.

Buvau giliam slėny –

šaltam ir akmenuotam, –

tarp riedulių gyvatė susirangiusi gulėjo.

Buvau aukštai, žemai –

stebėjau dangų, žemę,

sakiau Jam „ačiū“,

o Piktajam „atstok!“

Vykau į Lurdą

per aukštumas ir žemumas,

širdies atnaujinti vykau,

sumažint dvasios skurdą...

© 2015 „XXI amžius“