Ablinga: paminklas tragiškoms aukoms atminti

Stasys GENTVILAS

Ablingos Lurdas ir jo autorius Alfonsas Šiaulytis

Klaipėdos rajono Endriejavo seniūnijos ablingiškių ir žadeikiškių bei Alfonso Šiaulyčio iniciatyva kasmet prie Švč. Mergelės Marijos Lurdo iš Klaipėdos ir kitų miestų bei vietovių suvažiuoja paminėti skaudžios Ablingos tragedijos. Čia Antrojo pasaulinio karo pradžioje vokiečių kareiviai sušaudė 42 Ablingos ir Žvaginių kaimų gyventojus. Sudeginę Ablingos kaimą, gyvenamuosius namus ir ūkinius pastatus pavertė pelenais. Ablingos kaimo tragedija neleidžia užmiršti skaudžios okupacijos praeities ir su tuo susietos netekties.

Lietuvoje Lurdo stebuklo atminimo vietas pirmieji įrengė vienuoliai. Lurdu paprastai vadinama vieta prie šaltinėlio ar upelio su įrengta lauko akmenų niša ir Marijos statula. Pirmoji Lurdo pastatymo darbus Ablingoje prie Dirsteikos upelio apie 1930 metus organizavo Magdalena Čiuladienė. Pokario laikais jis buvo apleistas ir išniekintas, beveik sunaikintas. Į Marijos statulą šaudė girti stribai, miklino akį enkavėdistai. Statulai buvo nuskelta pusė galvos, nudaužta ranka.

Šis Ablingos Lurdas dabar siejamas su to meto kruvinais įvykiais. Jau pirmąją karo dieną, 1941 m. birželio 22-ąją, vokiečiai gyventojus suvarė į daržinę ir laikė per naktį. Birželio 23-iosios rytą vokiečiai, atidarę daržinę, sušuko: „Komunistai ir komjaunuoliai, išeikite!“. Niekas neišėjo, tuomet jie liepė išeiti ir bėgti visiems. Žmonės bėgo prie Marijos Lurdo, kuris buvo netoli pakalnėje. Pasipylė kulkosvaidžio šūviai, ir 42 niekuo nekalti Ablingos ir Žvaginių kaimų žmonės krito, tik kelios moterys per stebuklą išliko gyvos. Ona Šiaulytienė kruvinos egzekucijos metu iškėlė rožinį ir šaukė: „Marija, gelbėk! Vokiečių laukėme – vokiečiai šaudo“.

Kareiviai tai matė. Ir įvyko stebuklas – žmonių daugiau nešaudė. Įdomu ir tai, kad šiame kaime išliko nesudeginta vienintelė O.Šiaulytienės sodyba.

Ablingos tragedija įamžinta dar sovietiniais metais. Prie senųjų kapelių ir Žvaginių piliakalnio buvo pastatytos aukštos medinės skulptūros, gerai matomos nuo kelio. Tačiau dabar žmonės lankosi arčiau žudynių vietos, prie upelio.

O.Šiaulytienės vaikaitis Alfonsas Šiaulytis Ablingos Lurdą atstatė daug ką atnaujindamas, išgrindė takelius, pasodino medelių ir gėlių. Iš surinktų akmenų Ablingos žudynių aukoms ir rezistencinės kovos atminimui įamžinti pastatė paminklą. A.Šiaulytis dirbdavo slapta, pasislėpęs po sužaliavusiais medžiais. Dauguma kaimo gyventojų palaikė Alfonso iniciatyvą.

Sese, pink vainiką žalią,

Atnešk paslapčia.

Broli, juodą medžio kryžių

Pastatyk nakčia…

Šie dainos žodžiai išsipildė. Po ilgų draudimo metų, 1988 m. rugpjūčio 6 d., pirmą kartą viešai katalikiškai paminėta Ablingos tragedija. O jau 1991 metais buvo paminėtas ir Ablingos tragedijos 50-metis. Dabar kasmet žudynių dieną suvažiuoja minios žmonių, meldžiasi prie Motinos Marijos, kalbasi ir guodžiasi, eina aplankyti žuvusiųjų kapų. Čia galima sutikti tremtinų ir politinių kalinių, iškentusių Sibiro šaltį ir badą. Atvyksta žmonių iš aplinkinių miestų ir rajonų.

Viename iš kapinių paminklų Paulinos Joknaitės-Stončiuvienės, netekusios brolio ir brolienės, užrašyta (žudynių metu ji nebuvo kaime ir liko gyva):

Tu mano mielas tėviškės kaimeli,

Tave liepsnose paskendusį mačiau,

Sušaudytų 42 širdžių raudą klausiau.

Ant kito paminklo, pastatyto iš pilkų lauko akmenų, yra užrašas: Tėvyne, tu davei man nuostabų laiką, kokio ir pati ligi šiol neturėjai.

Trys A.Šiaulyčio dėdės, krikšto tėvai, kiti giminaičiai buvo sušaudyti netoli Lurdo. Jau du dešimtmečius jis, niekieno neprašomas ir neraginamas, triūsia šiame Dirsteikos upelio vingyje. Jis sako: „Įkūriau žuvusiųjų parką, prisodinau daug gėlių, krūmų, pastačiau skulptūrėlių, kryžių, iškasiau šulinį, padariau tiltelį. Daug jėgų ir širdies tam atidaviau, bet ir mane čia žuvusieji saugo. Buvo gyvenime nemažai skaudžių įvykių ir nelaimių, tačiau išlikau. Gaila, kad man jau septyniasdešimt, jėgos senka, tad vargu čia ką nors dar nuveiksiu“.

Kas dveji metai, birželį, čia paminima Ablingos žmonių tragedija. Susirenka daugybė žmonių. Prie Marijos Lurdo aukojamos šv. Mišios, kalbamos maldos už žuvusiuosius, giedamos giesmės. Tačiau ne visiems patinka ši šventovė. A.Šiaulytis neseniai man pasakojo, kad vandalai iš Švč. M. Marijos Lurdo pavogė dvi statulas, trečiąją suniokojo. Šis itin Ablingai nusipelnęs žmogus vėl pasiryžęs piktadarių padarytą žalą atstatyti, kad atvykusiems žmonėms širdies neskaudėtų. „Tai tegul bus paskutinieji mano darbai“, – sako jis.

Ablingos Lurdas, memorialinis ansamblis ir A.Šiaulytis, šio Lurdo sumanytojas, projektuotojas, atlikėjas, prižiūrėtojas ir keliolikos didelių švenčių organizatorius, yra įrašyti į Visuotinės lietuvių enciklopedijos pirmąjį tomą, ten pat yra ir Lurdo nuotrauka.

Prie Ablingos Lurdo visada maloni vėsa. Visa augmenija vešli, nes drėgmės netrūksta. Nenutildami čiulba paukšteliai, saulės spinduliai žaidžia medžių šakose. O kai tarp pavėsio gėlių sužimba dar ir žvakių ugnelės, skirtos Švč.M. Marijai, dažnas pasakys, kad tokio grožio dar neteko matyti. Tai tikras, gyvas, žmonių, bet ne valdžios paminklas nekaltoms šio Žemaitijos kampelio aukoms.

Nulenkime galvas ne tik už žuvusiuosius, bet ir už tuos, kurie savo gerais darbais ir net santaupomis neleidžia pamiršti jau senai įvykdytų piktadarybių žmonijai.

Klaipėdos rajonas

© 2007 „XXI amžius“