Mariją Magdaleną jos nepažintas Dievas
susirado pats

Nijolė PETROŠIŪTĖ

Daug žadanti ateitis

Sesuo Marija Magdalena

Marijos Magdalenos tapyti paveikslai puošia vienuolyno sienas

Tėvai dukrą aplanko ir tolimame vienuolyne Asmeninio archyvo nuotrauka

Užventiškei Rasai Kasparavičiūtei gyvenimas žadėjo būti itin dosnus. Pirmiausia todėl, kad mergaitė labai gerai mokėsi, buvo atkakli, gal net užsispyrusi. Ši jos savybė, ko gero, ir lėmė tai, kad vidurinę mokyklą ji baigė tik sidabro medaliu, mat principingumas neleido jai eiti išsitaisyti vienintelio ketvertuko (pagal tuometę vertinimo sistemą), skyrusio ją nuo aukso medalio. Rasa domėjosi viskuo. Ypač ją traukė gamta. Ji netgi buvo aistringa meškeriotoja. Rasa labai gražiai piešė, ir daugelis jai pranašavo dailininkės dalią. Rasa rašė eilėraščius, todėl kai kas ją jau matė poete. Rasa dainavo ir niekam nekilo dvejonių, jog su tokiu balsu ji “kiaurai” konservatoriją pereis. Rasa buvo labai aktyvi užklasinėje veikloje, visur jos buvo pilna, gal tik išskyrus diskotekas. Tuščių bambatrynių, pasak jos tėvo, ji nemėgusi. O be viso to, ir labai graži buvo.

Pati Rasa svajojo būti gydytoja, o gal ir mokytoja. Bet ji, visų didžiai nuostabai, pasuko visiškai kitu keliu- nuėjo į vienuolyną. Šiandien ji - vienuolė klarisė. Ir vadina ją nebe Rasa, o Marija Magdalena.

Be Dievo

Tačiau bene įdomiausia šios merginos likime yra tai, kad Rasa augo namuose, į kuriuos Dievas tarsi ir neužsukdavo. Kaip dabar prisimena sesuo Marija Magdalena, netgi visoje jos aplinkoje praktikuojančių katalikų nebuvę. ,,Aš svajojau sukurti šeimą, mokytis, dirbti - gyventi normalų gyvenimą ir visai nekvaršinti sau galvos kažkokiais ,,bobučių reikalais“, t.y. Bažnyčia, maldomis ir pan. Tuo labiau kad apie Dievą, tikėjimą, Bažnyčią nežinojau visiškai nieko iki aštuoniolikos metų. Iki tol buvau pavyzdinga spaliukė, pionierė, komjaunuolė. Šeimoje negirdėjau maldų, niekas nėjo į bažnyčią, gal tik močiutė. Aš net Krikšto sakramentą priėmiau būdama jau beveik devyniolikos. Keistas sutapimas, bet visuose kaimuose, kuriuose mes gyvenome, nebuvo netgi bažnyčios,“ - sako sesuo Marija Magdalena.

Atsivertimas

Sesuo Marija Magdalena, paklausta, kas lėmė tokį jos atsivertimą, atsako jau vienuoliškai: ,,Tas, kuris pasuko mano gyvenimo kelią visiškai į priešingą pusę, negu aš pati ieškojau, planavau ir rinkausi. Aš tą kelią pasirinkau todėl, kad buvau Jo pašaukta“. Sesuo sako, jog didžiulės įtakos turėjo ir Atgimimo įvykiai, užklupę ją bebaigiant mokyklą. ,,Kaip tik tuomet Dievo malonė paslaptingai ir tyliai pradėjo veikti mano tėvų širdyse, o vėliau ir brolio bei mano“. Labai daug lėmęs ir jos išvykimas mokytis bei dirbti į Kauną. ,,Susidūriau akis į akį su žmonių skausmu, kančia, mirtimi. Būtent čia pradėjau ieškoti atsakymų į klausimus apie gyvenimo, savo egzistencijos prasmę. Ieškojimų kelyje netrūko klaidingų pasirinkimų, skaudžiai sukrėtusių mano gyvenimą“.

Tolesni ieškojimai Rasą atvedė į Kretingą, į tuometę Šv. Antano kolegiją. ,,Čia pirmą kartą sutikau brolius pranciškonus. Pajutau didžiulį norą būti tokia kaip ir jie, tuo labiau kad širdyje ,,girdėjau“ vis stiprėjantį kvietimą atsiduoti Dievui ir sekti Juo. Taip pat supratau, jog man neužtenka vien žodžiu skelbti tikėjimą - norėjau tai daryti visu savo gyvenimu. Kasdien vis aiškesnis darėsi vienuoliško gyvenimo pasirinkimas, kuriam galutinai apsisprendžiau 1994-aisiais“.

Toli nuo tėvynės

Rasa, brolių pranciškonų padedama, atvyko į Italiją, į S.Silvestro (Mantova) miestelį, į Šv. Klaros vienuolijos bendruomenę. Ji manė, jog po pradinės formacijos laikotarpio vėl grįš į Lietuvą. ,,Išvykdama nieko nežinojau nei apie šv. Klarą, nei apie šio ordino gyvenimą. Žinojau tik, jog tai uždaras, klauzūrinis vienuolynas. Bet ėjau Dievo vedama. Jūs klausiate, kodėl aš pasukau Dievo keliu? Atsakymą randu tik Šventajame Rašte: ,,Nes mano mintys - ne jūsų mintys, o mano keliai - ne jūsų keliai“ (Iz 55,8) bei ,,Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila (...) kas pasauliui silpna (...). Ir tai, kas pasaulio akims - žemos kilmės, kas paniekinta...“ (1 Kor 1,27). Ir dar noriu pasakyti: aš nepasirinkau vienuolyno bėgdama nuo gyvenimo sunkumų (jų netrūksta ir vienuolyne), nuo sudužusių vilčių ar nusivylimo meile, o tuo labiau jog neturėjau kur eiti ar niekur netikau. Ne. Aš šiame pasirinkime įžvelgiau nesavanaudiško gyvenimo, visiškai atiduoto Dievui ir artimui, prasmę bei pilnatvę“.

Tėvai

Vienuolyne s. Marijai Magdalenai patikėta prižiūrėti sodą, kuo ji labai džiaugiasi

Nė kiek ne mažiau stebinantis yra ir Rasos tėvų gyvenimo lūžis. Beveik tuo pat metu, anot sesers Marijos Magdalenos, ,,kažkas tokio“ vyko ir jos tėvų gyvenime. Tėvas Algimantas, gyvenęs ,,pagal partijos liniją“, dar gerokai iki Atgimimo pačiame Kremliuje nutėškė partinį bilietą. ,,Tuo metu gyvenome Radviliškio rajone. Kolchoze užmušė žmogų. Su nužudytojo broliu ėmėme ieškoti teisybės. Jos neradome. Todėl nuvažiavau į Maskvą ir palikau joje partinį bilietą, prie jo prisegęs motyvuotą paaiškinimą“, - prisimena Algimantas.

Iš Radviliškio teko bėgti į Užventį, į atkampų miesteliuką Kelmės rajone (užtat jame buvo bažnyčia).

Jovita Kasparavičienė Užventyje dirbo vaikų darželio vedėja. Jame buvo be tėvų priežiūros likusių vaikų grupė. Valdininkai nusprendė panaikinti šią grupę. Tuomet Jovita visus dvylika vaikelių ir parsivedė į savo namus. Netrukus paprašė ją atleisti iš darbo. Po kurio laiko buvo oficialiai įteisinta Šv. Pranciškaus žiedelių šeimyna. Kodėl šv. Pranciškaus? Abu Kasparavičiai įstojo į Šv. Pranciškaus pasauliečių ordiną, vadinamą tretininkais. Maža to, J.Kasparavičienė kibo į religijos mokslus Vytauto Didžiojo universitete. Ne dėl diplomo (jų turi ne vieną), o dėl savo pačios dvasinio tobulėjimo. Savo atsivertimą abu Kasparavičiai apibūdina kaip ir jų dukra - Dievas pašaukė.

Klausiau sesers Marijos Magdalenos, ar tėvų lūžiui turėjo įtakos jos išėjimas į vienuolyną. ,,Manyčiau, kad ne, - atsakė: - Tai, kad turi dukterį vienuolyne, nepagilina tikėjimo. Jis yra Dievo malonė ir Jo dovana, kurią kiekvienas priima asmeniškai“. Teiravausi, o ką ji mano apie tėvų apsisprendimą auginti svetimus vaikus: tai - Dievo malonė, ar Jo rykštė? ,,Apleisti vaikai ne Dievo, o žmonių rykštė, šiandieninės visuomenė žaizdos, dėl kurių visi turime jausti atsakomybę“.

Nebeklausiau sesers Marijos Magdalenos, ar ji nesigaili dėl tokios jai skirtos dalios. Ji laiminga suradusi Dievą. O jei kartais ir būna graudu, tai tik dėl išsiskyrimo su artimaisiais, nors šiuolaikinės ryšio priemonės leidžia su jais nuolat bendrauti. O ką sesuo patartų jaunoms merginoms, svajojančioms apie vienuolyną? Sako, jei Jis pašauks, sekti paskui, bet šiukštu nesislėpti vienuolyne nuo gyvenimo sunkumų ar nelaimingos meilės.