Bunkeris

Algimantas ŽIŽIŪNAS

Adolfas Nemanis pasakoja vaikams apie partizanus, jų bunkerį (Pauslajo miškas, Kėdainių r.)

Vieną rudens savaitgalį vėl apsilankiau tėviškėje. Ančiškio bažnyčios bokštai jau buvo pradėję boluoti virš spalvotus lapus barstančių klevų. Miestelio aikštėje pamatę prie paminklo stovinčią mašiną, greitai rinkosi vaikai. Šį kartą jų paklausiau:

- Kas iš jūsų norėtų pamatyti, kur gyveno miškiniai arba, kitaip tariant, žaliukai?

Tikėjausi, kad pakils rankų miškas, kaip būdavo anksčiau siūlant kokią nors naujovę. Vaikai pradėjo šnibždėtis, kas tie žaliukai, kas tie miškiniai. Tiktai vienas kitas greitai susigaudė ir garsiai pradėjo aiškinti draugams. Kai pasibaigė jų pasakojimai, teko pratęsti man.

Tai buvo pokario metais. Daug jaunų kaimo vyrų nepakluso sovietų okupacinei valdžiai. Atsisakę eiti tarnauti kariuomenėn, jie pasirinko sunkesnį gyvenimo būdą - slėptis nuo okupantų valdžios ir visais įmanomais būdais priešintis įsakymams. Kur nors gavę ginklų, jie išėjo į miškus ir tapo partizanais. Už tai grėsė mirties bausmė arba ištrėmimas į ledines Sibiro platybes.

Partizanus gaudė, kankino, šaudė valdžios atstovai, vadinamieji liaudies gynėjai, kuriuos paprasti žmonės pašiepiamai vadino stribais. Kai kurie partizanai turėjo išsikasę slėptuves namuose arba pas gimines, bet dauguma jų slėpėsi miškuose iškastose slėptuvėse, vadinamose bunkeriais. Tokių bunkerių dar yra išlikusių ir mūsų Juodžių, Pauslajo, Laukagalio miškuose.

- Vaikai, kurie norite važiuoti į mišką ir pamatyti bunkerį, dar kartą pakelkit ranką, - pasakiau.

Pakėlė visi. Netrukus dviem lengvaisiais automobiliais, prisigrūdusiais vaikų, riedėjome Pauslajo miško link. Su mumis važiuoti buvo pakviestas gimęs ir užaugęs pamiškėje buvęs miško darbininkas Adolfas Nemanis, gerai pažįstantis šituos miškus. Kartu važiavo ir dviejų berniukų tėvelis Albertas Šilkaitis. Netrukus A.Nemanis mus nuvedė jam žinomais buvusiais slaptais takeliais pro ilgaamžius medžius, pro atžalyną. Radome. Ten, kur buvo partizanų bunkeris, dabar kyšojo supuvusių rąstų galai, o pats bunkeris jau įgriuvęs. A.Nemanis parodė ir slaptus išėjimus, kurie irgi buvo jau užgriuvę, pasakojo, kad kai kada čia slėpdamiesi gyveno iki 20 partizanų. Bunkeryje vykdavo pasitarimai su kitų miškų partizanais. Gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios: tvankuma, drėgmė, alkis, šaltis ardė jaunų vyrų sveikatą. Ne kartą gausios stribų pajėgos buvo apsupusios mišką, vyko susišaudymai, nelygioje kovoje nemažai partizanų žuvo.

Tylos minute pagerbėme žuvusius partizanus, kovotojus už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

Autoriaus nuotrauka