Tik meilė svarbiau už krepšinį

Vilis NORMANAS

Kauno „Žalgirio“ krepšininkas Mantas Kalnietis

Ach, tas pasileidęs jaunimas, - nuolat kartoja senoliai, - rūko, geria, vartoja narkotikus, paleistuvauja, tingi dirbt. Žodžiu, tikri veltėdžiai, nieko gero iš jų nebus. Beveik pasaulio pabaiga. Bet kiekviena taisyklė turi išimčių: 20-metis Mantas Kalnietis – viena jų.

Krepšinis – iš neturėjimo ką veikt

„Žiūrėdavau krepšinio varžybas per televizorių ir tuo metu, ką tik pradėjęs lankyti mokyklą, neturėjau ką veikti, taip ir pradėjau lankyti krepšinį“, – taip savo pasirinkimą susieti gyvenimą su oranžiniu kamuoliu paaiškina Mantas. Rodos, nieko įspūdingo: atėjo, pamatė, patiko ir žaidžia iki šiol. Tačiau vėliau prisipažino, kad dabar be krepšinio gali ištverti tik tris dienas: „Neįsivaizduoju, ką daryčiau, jei nežaisčiau krepšinio. Kai susergi, tris dienas paguli lovoje, o ketvirtą dieną pasiimi kamuolį ir mėtai“, – sako vaikinas.

Pradėjęs lankyti krepšinio treniruotes, Mantas jau nesidomėjo jokia kita sporto šaka, liko ištikimas antrajai Lietuvos religijai, o ekonomikos studijas Vytauto Didžiojo universitete pasirinko tik dėl „viso pikto“: „Studijuoju, bet savęs neįsivaizduoju sėdinčio biure. Norėčiau darbo, susijusio tik su krepšiniu, bet niekada negali žinot, kas atsitiks“.

Drąsa plius emocionalumas – lygu puikus žaidimas

Sunku patikėti, kad krepšinio aikštelėje ne visada išliekantis ramus, gyvenime jis visiškai nelinkęs veltis į konfliktus. „Daugiau emocijas lieju aikštelėje. Per daug nervinuosi ir esu labai savikritiškas, – pabrėžia Mantas. – Tačiau aikštelėje tikrai nejaučiu baimės, pastaruosius trejus metus jokiose varžybose nebijojau kovoti“. Bebaimis kovotojas savo atkaklumu ir užsispyrimu jau spėjo sužavėti ne vieną krepšinio specialistą, o kalbėdamas apie savo žaidimą Kauno „Žalgiryje“, konstatavo: „Dabar jaučiuosi daug užtikrinčiau negu pernai. Turėjau gerą vasarą. Visi naujokai „super“. Puikiai sutariu su komandos draugais“.

Mirk, bet laimėk prieš „Rytą“!

„Žalgiryje“ Mantui vieta, be abejo, garantuota, bet pakvietimas į Lietuvos nacionalinę vyrų krepšinio rinktinę vaikinui buvo staigmena. Geriausi šalies krepšininkai vasarą mieliau ilsisi nei lieja prakaitą aikštėje arba kritikuoja komandos vadovybę. Pats Mantas mikroklimatą vyrų rinktinėje vertina kiek kitaip nei daugelis: „Aš, kaip žaidėjas, galiu pasakyti, kad rinktinėje visi žaidėjai sutaria puikiai, nežinau, kas ten pešasi, aš nesigaudau dar tuose reikaluose“. Debiutantas nacionalinei rinktinei neturėjo jokių priekaištų, ir net pasikeitus treneriui viliasi būti pakviestas. „Tikiuosi, kad būsiu reikalingas, bet reiks labai daug stengtis“, – nepamiršta pridurti šio, atrodytų, tokio „nereikšmingo“ fakto.

Jo norą atstovauti rinktinei galėtų pateisinti jaunas amžius. Paklausiu, kaip bus, kai taps garsiu krepšininku. „Dabar atrodo, kad už Lietuvos rinktinę žaisiu ir žaisiu, negaila jokios vasaros, bet kaip bus po penkerių metų, negaliu pasakyti“, – niekaip nepavyko išgauti pažado, kad M.Kalnietis rinktinėje žais ir tada, kai sulauks 25-erių.

Ar žaisdamas „Žalgiryje“ stengiasi taip pat kaip ir rinktinėje? „Žalgiriui irgi atstovauju iš visos širdies, kaip rinktinei. Skirtumas tas, kad kai žaidi „Žalgiryje“, reikia kovoti prieš Vilnių, prieš „Lietuvos rytą“. Net legionieriai žino: mirk, bet turi laimėti, čia principinės rungtynės. Nors su „Ryto“ krepšininkais už aikštelės ir esame draugai“, – juokiasi pašnekovas.

Jis nori sunkiai dirbti!

Vaikino darbo grafikas labai įtemptas ir laisvo laiko jis beveik neturi. Jo bendraamžiai dar leidžia lengvabūdiškas dienas ir apie jokį sunkų darbą negalvoja: o kam čia vargti? Gyvenam vieną kartą, jaunystė greit praeis, reikia ja pasidžiaugt. Tačiau išimtis – M.Kalnietis. Jis į tokias kalbas atsako paprastai: „Dabar reikia sunkiai dirbti, o kai baigsiu karjerą, prisilinksminsiu“. Sunku patikėti, kad kalbi su šios žemės gyventoju, kurį, pasak Z.Froido, valdo malonumo principas. Bet negi jis nepavydi bendraamžiams, kai jie traukia dūmelį ir lenkia taurelę po taurelės? „Rūkymas manęs visai netraukia, esu bandęs vieną kartą, – net susiraukia nuo tos minties. – Alaus mes galime išgerti: laiku, vietoje ir su saiku“. Tada provokuoju toliau: juk esmė ir yra ta, kad reikia ne laiku, ne vietoje ir be saiko, kaipgi galima taip gyventi? „Tu pagauni ritmą ir daug apie kitką negalvoji. Man nebuvo kada galvoti“, – še tau kad nori, jo nesugundytų ir žaltys Edene.

Merginos, jis laisvas!

„O kaip tada širdies reikalai?“ – vis ieškau nors vienos jo silpnybės. „Dabar neturiu draugės“, – kažkodėl visai nenuliūdęs pasako. Na, gerai, neturi tai neturi, bet ne viena skaitytoja norėtų sužinoti, kokios merginos patinka M.Kalniečiui. Kokia spalva joms dažytis plaukus? „Plaukų dažyt nereikia, – šypsosi, – labiausiai patiktų paprasta mergina, bet idealo neturiu“, – trumpai paaiškina, lyg nuo to kam pasidarytų aiškiau. O tai kaip Holivudo gražuolės, nejau ir ten be idealų? „Jos visos nieko“. Lietuvaitės, supratot, ko reikia? Kokias būdo savybes pats stengiasi puoselėti? „Stengiuosi nemeluoti ir neapgaudinėti. Su visais rasti bendrą kalbą“, – trumpai drūtai paaiškina.

Prakalbus apie meilę, Mantas pateikia dar vieną auksinę mintį: „Meilė galėtų būti tai, kas taptų svarbiau už krepšinį“, – nekokios naujienos mėlynakėms, geltonkasėms.

Po pralaimėjimų niekas prie jo nelįskit

Jam tuoj greičiausiai prilipdys svajonių jaunikio etiketę, bet pats vaikinas savęs nepervertina ir niekada nebūna iki galo patenkintas tuo, ką nuveikia aikštelėje (tikėkimės, tik aikštelėje). „Būna, kad po gerų varžybų gerai jaučiuosi, bet iki galo niekada nebūnu visiškai patenkintas savimi. Visada yra ko siekti toliau. Jei pradėsi galvot, kad kažką pasiekei, gali kabint sportbačius ant vinies. Niekada negalvoju, kad padariau viską tobulai“, - sakė jaunuolis. Taigi tobulų nebūna, o kaip susitvarko su nervine įtampa po pralaimėjimų? „Vakare, po varžybų, visada sunku užmigti, nes analizuoji kiekvieną situaciją iš naujo. Kai pralaimiu, užsidarau vienas kambary ir sėdžiu, namiškiai po pralaimėjimo niekad nelenda“, – paaiškino krepšininkas.

Šeima ir geras gyvenimas

Kad ir koks svarbus būtų krepšinis, bet gero gyvenimo Mantas neįsivaizduoja be šeimos. „Norėčiau, kad vestuvės būtų vieną kartą ir kad turėčiau tris vaikus“, – dalijasi visai nešiuolaikiškomis savo ateities svajonėmis vaikinas. O šiais laikais taip sunku su tomis santuokomis, krepšininkai dažnai nebūna namuose. Ar galėtų atleisti neištikimybę? „Priklauso nuo aplinkybių. Reikia rasti tokį žmogų...“ – nebaigia sakinio, bet viskas ir taip aišku: reikia rasti tokią merginą, kuri net negalvotų apie kitus vyrus! Bet vienas bandymas nebuvo sėkmingas, tik bandant išgauti pikantiškas smulkmenas, Mantas tvirtai nukerta: „Nepasakosiu apie išsiskyrimą“.

Nenorėtų kitokio gyvenimo

Galbūt daug jaunų vaikinų svajoja tapti panašiais į Mantą. Paklaustas, kokia yra jo sėkmės formulė, atsako paprastai: „Aš galvoju, kad reikia būti dideliu savo srities fanatiku ir atiduoti visas jėgas, jei labai nori, viską galima pasiekti“. Kaip gražiai skamba tokie žodžiai. Bet ar gali karvė tapti čiuožėja, o dramblys skraidyti? Gal Mantui padeda kokios nors antgamtinės jėgos? „Kaip visi sportininkai, nekerpu nagų ir neskutu barzdos varžybų dieną“, – išduoda savo mažas paslaptis krepšininkas. Be to, jis tiki Dievą, bet prieš varžybas nesimeldžia, tik linki visiems atkakliai siekti savo tikslų ir niekada nepasiduoti.

Keisčiausia, kad jis visai nepanašus į arogantišką žvaigždę, kuri mėgaujasi dėmesiu, ir prisipažįsta, kad kartais tas dėmesys vargina, bet suteikti džiaugsmą gerbėjams malonu. Viską susumavus, belieka padaryti išvadas. Ir nieko nelaukdamas M.Kalnietis tai padaro: „Nenorėčiau gyventi jokio kito gyvenimo“. Ir viskas tampa aišku: jis laimingas sunkiai dirbdamas, siekdamas savo tikslų. Ką čia dar pridursi? Galima tik palinkėti, kad ir toliau nesinorėtų jokio kito gyvenimo ir kad taip būtų kiekvienam žmogui, nes vargu ar atsirastų nors vienas, kuris sutiktų keistis vietomis su taip sunkiai dirbančiu sportininku.

© 2007 „XXI amžius“