„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2008 m. spalio 17 d., Nr.10 (107)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Šeima laisvei – ne kliūtis

Du jauni žmonės vienas kitą myli taip stipriai, jog norėtų tapti... tarytum viena asmenybe: turėti vienodus interesus, poreikius, vienodai suvokti aplinką, kuo daugiau laiko praleisti kartu, neturėti paslapčių ir t. t. Sukūrę šeimą, jie greitai suvokia, jog tokie tarpusavio santykiai neįmanomi tikrovėje. Ir pradeda sutuoktiniai svarstyti: ką jie ne taip daro, kad įsivaizduoto gyvenimo nesusikūrė. O, regis, taip nuoširdžiai abu stengėsi!..

Asmenybės niveliavimas –  didelė klaida

Psichologai sako: jeigu vienas kitą mylintys sutuoktiniai giliau paanalizuotų savo jausmus bei vidinius poreikius, jie išvengtų didelės klaidos: žmonės nebūna vienodi. Net ir tokiu atveju, jei jie ne vyras ir žmona, o vienose įsčiose brendę dvyniai!

Ta tiesa remiasi tuo, kad kiekvienas žmogus savyje slepia du svarbius poreikius. Pirma – jis nori jaustis unikalus ir toliau tobulėti, antra – trokšta būti šalia mylimo žmogaus, kuris, jo nuomone, turėtų jam padėti šitai pasiekti.

Šeimos  problemų specialistai sako, jog nesutarimai tarp sutuoktinių dažniausiai ir kyla dėl to, kad jie nesuvokia, kaip šito reikia siekti. Jie aiškina: kad būtų realizuotas pirmasis poreikis, reikia laisvės, kad taptų realybe antrasis – būtina nuoširdi meilė, kurią dažnai žudo vieno ar kito individo egoizmas. Tada ir iškyla dilema, kaip tuos du dalykus suderinti.

Jei artimiems žmonėms trūks sveikos nuovokos ir jie pradės bendrą gyvenimą rikiuoti kiekvienas pagal savo poreikius, jie nepatenkins nė vieno tų individe glūdinčių būtinųjų  poreikių. Todėl psichologai pataria: siekiant minėtų savirealizacijos tikslų, nei laisvės, nei meilės nereikia suabsoliutinti.

Sutuoktinio laisvė visai nereiškia atsiribojimo nuo kokių nors pareigų bendrame šeimos gyvenime, egoizmo. Meilė nereikalauja, kad žmogus būtų nuasmenintas, kad jo norai ir polinkiai būtinai sutaptų su kito žmogaus, kad ir koks jis yra brangus. Būtent šios tiesos supratimo stoka ir veda artimus žmones prie konfliktų, kurie reiškiasi įvairiomis formomis.

Karingumo sindromas  

Paprastai vos sukūrę šeimą jauni žmonės (nors ir be žodžių) stengiasi vienas kitam įrodyti, kuris jų yra stipresnis, svarbesnis, laisvesnis, tai yra – pasiekti, kad kitas šoktų pagal jo dūdelę. Ir užtenka kitam pasipriešinti, kai atsiranda įtarimas, abejonės jausmų tikrumu. Beje, tokios mintys apninka abu – ir reikalaujantį, ir nenusileidžiantį. Atrodo, kodėl jie negali susitarti, suprasti? Susitarti žmonės gali, bet suprasti?..

Štai jauna sutuoktinių pora, trokšdami abu būti laimingi, dar prieš vedybas detaliai aptarė būsimus santykius, principus. Tarytum sudarė kontraktą, kuriame  „papunkčiui“ išdėstė, kokių taisyklių jie laikysis gyvendami kartu, kiek ir kaip vienas kitam įsipareigos, kaip ir kiek ribos  vienas kito laisvę. Tai jie darė dėl atsargumo, tvirtai įsitikinę, jog taip deda pamatus tvirtai ir ilgalaikei meilei, kuri bus paremta susiklausymu.

Pagal tarpusavio susitarimą ji privalėjo (ir sutiko) pakoreguoti savo profesinus planus – atsisakyti šokių kolektyvo, imtis namų ruošos, valgių gaminimo, be jo toliau nevaikščioti, šeštadieniais eiti su juo žiūrėti futbolo.

Jis pasižadėjo „užmiršti“ beveik pusę netinkamų  (jos nuomone)  draugų, neskambinti buvusioms mokslo draugėms, laiku grįžti iš darbo, o sekmadieniais  vykti į svečius pas jos tėvus ir t. t. Taip jie ir pradėjo laimingą šeimos gyvenimą.

Suprantama, nepaisant didelės meilės šie žmonės greitai pasijuto... lyg vienas kitą būtų supančioję ir po truputį abu pradėjo iš tų pančių laisvintis. Štai, tada ir pradėjo kilti konfliktai: „Tu pažadėjai!..“ „Juk buvome susitarę!“

Ji pasijuto „nemokama tarnaite, priedu prie vyro“, jis stengėsi kuo mažiau būti namuose. Abu savo sudarytą priešvestuvinį žodinį kontraktą laiko neprotingu, net negali įsivaizduoti, kad taip primityviai vienas kitą mėgino apriboti. Bet juk visa tai tikrai sugalvojo jie patys, niekas iš šalies jiems to neprimetė!

Matyt, jauni  žmonės taip suprato galimybę išsaugoti karštą meilę. Bet, atrodo, abu persistengė: pasekmės buvo atvirkščios lūkesčiams.

Vidinė  kova

Tačiau  prieštaravimai tarp „aš“ ir „mes“ ne visada būna atviri – jie dažniau bręsta viduje.  Iš pradžių įsimylėjėliai nenori jų pastebėti: juk jie įsivaizdavo esą pasižadėję gyventi lyg ir vieną gyvenimą. Tačiau netrunka įsitikinti, jog daug jų pomėgių yra visai skirtingi: jis nori kepsnio, ji laikosi dietos; ji keliasi anksti, jis poilsio dieną miega iki  pietų, neįmanoma nieko planuoti. Ji priklausomo, nuolaidaus charakterio, todėl nori, kad jis būtų savarankiškas. Jis prie to nepripratęs: jo tėvų namuose lemiantis balsas buvo motinos. O jei dėl savo nenuovokumo sutuoktiniai visa tai palaikys meilės atšalimu?.. Galvos ir kaups vienas kitam priekaištus savyje, tylės, bijodami vienas kitam ištarti taip reikalingą žodį, tylės, nes bijos konflikto?

Taigi, šiandien ji vėl nusileido, kai susikirto nuomonės dėl filmo: jis mėgsta kovinius, o ji negali tokių pakęsti, bet nusileido. Nežinia jau kelintą kartą. Tačiau jiems neateina į galvą, jog esant tokiems skirtingiems pomėgiams į kiną galėtų nueiti ir atskirai („Kaip čia atrodys!“)

Taigi, išoriškai vienybė išlaikyta, tačiau bręsta vidinis konfliktas, apie kurį nė vienas nenori prasitarti. Dėl to jie vis rečiau būna nuoširdūs: daro tai, kas malonu tik kuriam vienam. Tačiau kad ir kokie santūrūs jie būtų, jie abu nelaimingi, pavargę. Galimybė kuriam nors parodyti iniciatyvą, elgtis laisvai jiems atrodo neįgyvendinamas dalykas.

Suvaidinta  nepriklausomybė

Kai kurie baimindamiesi prarasti laisvę, nusprendžia gyventi nesusituokę. Jie stengiasi  vienas prie kito neprisirišti, neįsipareigoti. Tačiau žinojimas, kad partneris juridiškai yra laisvas, juos abu laiko slaptoje baimėje ir tą jų laisvę apkartina.  Juk jie irgi myli vienas kitą, o jų širdyse – daugiau netikrumo, nepasitikėjimo,  iš čia kyla ir įtarinėjimai. Šių žmonių bėda ta, kad jie nemoka, nesupranta, kaip tą savo laisvę apriboti, kad tai teiktų abiem pasitenkinimą, laimę. Toks gyvenimas neteikia dvasinės ramybės, moralinio pasitenkinimo nė vienam. Juk iš tikrųjų, kur rasi žmogų, kuris netrokštų turėti patikimą draugą ne kažkuriam laikotarpiui, o visam gyvenimui? Bet jei toks individas savo neribotą laisvę vertina labiau nei draugystę, tai turi suvokti, kad būtent tiek jis tegaus ir iš savo partnerio. Tarp jų distancija niekada neišnyks, nors oficialiai jie to ir stengsis neparodyti („Ką tas įrašas pase!“). Tokios poros paprastai nekuria ilgalaikių perspektyvinių planų ir išsiskyrę beveik niekada daugiau nesueina. „Susiskambinsime“, - sako jie atsisveikindami. Dažniausia jie tikisi, kad laimę jiems lems kokia nors socialinė sėkmė, o ne įsipareigojimai šeimai, vaikams. O kai susivokia klydę nebrangindami meilės, dažnai apie tikrą šeimą galvoti jau būna vėlu.

Tačiau pats blogiausias atvejis, kai vienas partnerių tik apsimetinėja ieškąs draugiško gyvenimo, taip dangstydamas savanaudiškumą, išskaičiavimus, kurie kada nors vis tiek išryškėja. Žinoma, pasitaiko, jog ir tokios poros kartu išgyvena ilgai. Tai tokiais atvejais, kai ir antrasis partneris, nors ir suvokia tokio gyvenimo netikrumą, tačiau iš to turi naudos: kokių nors lengvatų, pinigų, turto. Tokie partneriai gyvena, nes jų poreikiai būna tenkinami.

Taigi, atrodo, jog sutuoktiniams laimę galėtų suteikti išmintingai suvokta asmeninė laisvė ir nuoširdus supratimas, ko reikia iš jo pusės, kad maksimaliai tenkindamas savo poreikius nenuskriaustų apribojimais artimo, mylimo žmogaus. Nors įvertinti kito norus bei poreikius nėra lengva, tačiau čia gali daug padėti supratingumas: kaip dozuoti savo laisvę, kad nenukentėtų meilė, kad jos būtų nei per daug, nei per mažai? Tą gali jausti tik sugebantis egoizmą kontroliuoti  protas ir mylinti širdis.  

Parengė Vetusta Prišmantienė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija