„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2008 m. spalio 17 d., Nr.10 (107)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Mūsų alga – prarasti vaikai

Margarita Ševeliova

Prisimenate seną posakį, kad vaikai yra gyvenimo gėlės? Išties, tokie  mieli, visada besišypsantys, nuoširdūs, siekiantys tėvų dėmesio ir branginantys kiekvieną jo minutę. Prisiglaudžia prie tėvelių ne todėl, kad nori dar kartą pasiklausyti iki skausmo pažįstamos pasakos, o todėl, kad visa esybe siurbia mamytės ar tėvelio balso intonacijas, kūno šilumą. Vaikai nuoširdžiai džiaugiasi gėle, vabalu ir patiria nesuvaidintą malonumą šlepsendami per balas ir matydami, kaip vandens čiurkšlės taškosi aplinkui.

Grožis, jėga, vystymosi potencialas – jiems sunkūs gyvenimo keliai dar prieš akis, viskas tik formuojasi, daug ką galima pataisyti. Savo norus ir lūkesčius jie stengiasi riboti, bet jų ribos žymiai platesnės už suaugusiųjų.

Tai kodėl šiuolaikinės mamytės nejaučia džiaugsmo bendraudamos su savo atžalomis, nedovanoja jiems pačios paprasčiausios, bet brangiausios dovanos – savo dėmesio? Kodėl jos prioritetą teikia išvaizdai, darbui, santykiams su vyru, sportui, žodžiu, bet kam, tik ne vaikui.

Ir dar. Kodėl yra manoma, jog mes, suaugusieji, esame vieniši minioje. Kiekvienas iš mūsų savaip vienišas. 

Viskas yra elementaru. Dar  XIX amžiuje tėvų, dirbančių visuomenės naudai, atžalas prižiūrėjo močiutės, seneliai, pagyvenusios tetos, kaimynės ir pan. Tai buvo įprasta. Šeimos viziją formavo Bažnyčia, tarpusavio pagalbos idėja buvo puoselėjama ir branginama. O tėvai dirbo, norėdami aprūpinti ŠEIMĄ, nes būtent šeima visuomenėje buvo pirmoje vietoje.

Komunistinis režimas į žmonių sąmonę palaipsniui įdiegė naujovę – šeima pasidarė tik visuomenės segmentu. O segmentus į visumą jungti, kaip žinia, yra sunku. Pranešk apie kaimyno-brolio-sūnaus elgesį priešingą partijai. Gausi dovanėlę. Visuomenė pradėjo kurtis ne šeimos, o asmens pagrindu, dingo pasitikėjimas, suklestėjo susvetimėjimas. Traukiant Rusiją iš karo griuvėsių reikėjo rankų – stiprių ir daug. Moterį prilygino vyrui, privertė dirbti vyriškus darbus. Močiutės irgi turėjo ne auklėti vaikaičius, o dirbti fabrikuose. Vaikams sukūrė specialias institucijas – darželius-inkubatorius su auklėtoja, prižiūrinčia 40 žmonių. O algos, kaip tais laikais, taip iki dabar liko juokingos. Auklėtoja – dažniausia menkai išprususi, alkana ir nepatenkinta, nes ji pati turi vaikų, norinčių valgyti. O maistas kainuoja, ir auklėtoja galvoja ne apie auklėtinių dvasinį pasaulį, o apie eiles, kuriose reikės laukti norint pačiupti deficitinės dešros. Jei liks. O per minimalias auklėtojų algas ir maksimalius tėvų reikalavimus nukenčia vaikai.

Juk kaip retai pasitaiko žmonių, kurie jokiomis aplinkybėmis nepraranda savitvardos ir ištvermės. Visuomenei, savo ruožtu, irgi nusispjauti į darbo rankų dvasines problemas. Koks skirtumas, kaip auga potencialūs fizinio darbo  darbininkai? Svarbiausia, kad dirbtų gerai ir efektyviai. Tokiu būdu vaikų dvasiniu išprusimu nebuvo rūpintasi vos ne šimtmetį.

Prieš akis man iškyla senutės kaimynės įvaizdis. Gimusi vos ne revoliucijos metais, ji yra vienintelis mano pažįstamas žmogus, kuris puoselėjo anų laikų auklėjimo tradicijas – bendrauti su vaikais, žaisti, juos mokyti, girti ir barti jai buvo taip natūralu ir priimtina, kaip kvėpuoti.

O mūsų močiutės, jau nekalbant apie tėvus, bendravimo su vaikais džiaugsmą iškeitė į darbą, atsidavimą kuriant socialinę gerovę. Ne vertybes, bet gerovę.

Atėjo Atgimimas, atnešdamas didžiuosius pasikeitimus. Darbą pakeitė politika. Ir iki šiol mes deriname darbą su politika. Arba politikavimu – nesvarbu. Svarbu kas kita – vaikai taip ir nesulaukia dėmesio. O jei ir sulaukia, tai darželio auklėtojų (jei darželis prestižinis ir brangus) nenuoširdžių šypsenų, kurios nori įtikti tėvams, paklosiantiems apvalią sumelę. Tiesa, galima pasamdyti auklę, kas yra labai dažnai praktikuojama šiuo metu. Mažai yra auklių iš pašaukimo. Tai arba buvusios auklėjimo-švietimo institucijų darbuotojos, kurių bendravimo įpročių nepakeis trigubai didesni, negu jos uždirbdavo savo laiku, pinigai, arba nieko apie vaiko psichologiją neišmanančios merginos, norinčios užsidirbti studijoms, kosmetikai, pragyvenimui.

Tačiau vis dėlto yra didelis skirtumas tarp mamos ir svetimos tetos. Teta yra svetima, ji nenuoširdi, jos dėmesys yra prekė, kurią perka tėvai. Atsiprašau, jei įžeidžiau kokios nors tikros Auklės jausmus – tokių yra. Bet, kaip ir kiekvienoje profesijoje, labai maža...

 Mamytės skuba  į darbą. Todėl, kad kiekvienas darbas yra sveikintinas ir svarbus, reikšmingas. Bet koks, bet ne motinos darbas, kuris yra šimtą kartų sunkesnis ir naudingesnis už bet kokį kitą. Jei auklės triūsas yra apmokamas, tai motina sulaukia nebent priekaištų, kad sėdi namuose su vaiku ir „nieko neveikia“. Apmaudu ir graudu sulaukti tokių žodžių iš mylimo vyro – „maitintojo“.

Mano nuomone, tik tada, kai visuomenė atgaivins pagarbą motinai, šeimos vertybėms, kai į klausimą „kur dirbi“, nebus gėda atsakyti, kad esu mama, sumažės vaikų nusikalstamumas. Vaikų savižudybės. Vaikai nesijaus apleisti ir vieniši net būdami materialiai aprūpinti. Nes svarbiausias dalykas vaikystėje – kad sielos brendimo laikotarpiu šalia būtų nuoširdžiai mylintis artimas žmogus...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija