„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2010 m. balandžio 23 d., Nr.4 (125)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Tikybos mokytojo prioritetai

Mons. teol. lic. Kęstutis LATOŽA,

Lietuvos katechetikos centro direktorius

Nuo pirmųjų darbo dienų buvau susijęs su mokykla kaip tikybos mokytojas, o dabar jau pusmetį esu atsakingas už kitų darbą. Šiais metais švenčiame tikybos mokymo bendrojo lavinimo mokyklose dvidešimtmetį. Jei peržvelgtume šį laikotarpį, pamatytume akivaizdžius dinaminius pokyčius. Pradžioje reikėjo rasti žmonių, kurie galėtų dirbti šį darbą, vėliau imta rūpintis jų teologine kompetencija, suteikiant tam tikrų pedagoginių žinių. Tačiau, žiūrėdamas į tikybos mokymo ateitį arba apibūdindamas trečiojo dešimtmečio viziją, išskirčiau tikybos mokytojo identiteto paieškos svarbą.

Šiandien kiekvienas, susijęs su tikybos mokymu, turėtų atsakyti į šiuos svarbiausius klausimus: kas yra tikybos mokytojas – gal tiesiog geras pamaldus žmogus, gal puikus katechetas, gebantis paruošti sakramentams gausius vaikų būrius, gal gilus filosofijos ir teologijos ekspertas, o gal pedagogas profesionalas, išmanantis įvairius administravimo, auditorijos valdymo ar darbo metodus? Kuo tikybos mokytojas panašus ir kuo skiriasi nuo kitų bendrojo lavinimo mokyklose dirbančių kolegų, kaip jis suvokia mokyklos, kurioje dirba, bendrąją ugdymo strategiją ir savo misijos realizavimą tame kontekste? Be aiškios tikybos mokytojo identiteto sampratos nebus įmanoma spręsti nei jo pašaukimo, nei jo autoriteto problemų, vis dar kylančių net ir po dvidešimties veiklos metų.

Žvelgdamas į istorinę tikybos mokytojo formacijos ir jo sampratos raidą, išskirčiau tokius etapus: 1990–1993 metais tikybos mokytojo identitetas buvo suvokiamas kaip moralaus tikinčio žmogaus. Kitas etapas, mano galva, prasideda nuo 1993 metų, kai Vilniaus pedagoginiame universitete Istorijos fakultete buvo patvirtinta nauja studijų programa „Katalikų tikyba“ ir pagal ją pradėti rengti specialistai. Šį periodą baigčiau 2003 metais, kai  Lietuvos Vyskupų Konferencijos Švietimo komisija išleido dokumentą, kuriuo nurodė, kad būtina diferencijuoti tikybos mokymą mokyklose ir katechezę parapijose. Šiame antrame etape tikybos mokytojas suvokiamas kaip katechetas, o jo veiklos užduotis buvo susijusi su vaikų paruošimu sakramentams. Nuo 2003 metų iki šių dienų, nežiūrint to, kad didelė dalis tikybos mokytojų yra baigę Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių universitetuose studijas, jų rengimo studijų programos labiau panašios į teologų nei pedagogų. Tad kyla klausimas: kas yra tikybos mokytojas: teologas ar pedagogas? Kadangi trūksta aiškaus identiteto suvokimo, tai prasideda ne tik asmenybės, bet ir pašaukimo krizė. Matome, kad nemažai studentų, pasirinkusių tikybos mokytojo pašaukimą, iš tiesų pasirenka tik aukštojo mokslo diplomą. Todėl darau prielaidą, kad tokios šiandieninės bėdos, kaip pašaukimų ar autoriteto stoka, kyla dėl neteisingos tikybos mokytojo identiteto sampratos bei su tuo susijusios jo formacijos.

Šiame straipsnyje nesiekiu moksliškai analizuoti tikybos mokytojo identiteto, bet noriu atkreipti dėmesį į problemą, kurią pastebėjome mokslo metų pradžioje, kai į universitetų religinio ugdymo studijų programas nesusirinko minimalus skaičius studentų ir kai visoje Lietuvoje tikybos mokytojai sunerimo dėl kai kurių mokyklų administracijos sprendimo mažinti jų darbo krūvius, sujungiant skirtingas tikybą lankančių mokinių klases. Jau nekalbu apie tai, ar iš viso kas nors padaryta, kad tų pašaukimų būtų daugiau. Juk vykdant pašaukimų sklaidą, turi visų pirma aiškiai žinoti, kokį pašaukimą nori pristatyti. Skaudu ir dėl mažėjančio tikybos mokytojų darbo krūvio. Bet turime būti ir savikritiški, privalome paklausti savęs, ar aš, tikybos mokytojas, viską padariau, kad būčiau lygiavertis pedagogų bendruomenės narys, gebantis kompetentingai diskutuoti su kitais kolegomis profesiniais klausimais, o gal esu svetimkūnis, vertinamas kaip Bažnyčios infiltruotas atstovas? Žinoma, kai kurie tikybos mokytojai yra aktyviai įsitraukę į mokyklos gyvenimą, tačiau beveik visiškai praradę ryšį su bažnytine bendruomene. Susitapatinus tik su mokytojo profesija, galima pamiršti savo misiją atstovauti Bažnyčiai. Toks tikybos mokytojas gali būti pasiekęs profesines aukštumas, tačiau praradęs tikybos mokytojo identitetą. Yra ir kitas kraštutinumas: į pasaulietinę mokyklą žiūrėti kaip į bedievybės ir blogio irštvą, o save laikyti kovotoju su devyngalviu slibinu. Tačiau daugiausiai sumaišties tikybos mokytojo identitetui turi jo dvigubas darbo pobūdis: tikybos mokytojo ir parapijos katecheto.   

Taigi, identiteto paieškoje natūraliai turi būti keliami klausimai: kaip kiti pedagogai mato tikybos mokytoją bendrame šiandieninės mokyklos kontekste? Kaip pats tikybos mokytojas save supranta dirbdamas sekuliarioje mokykloje? Čia nekalbėjau apie tikybos mokytojo asmenybę, jo krikščionišką brandą, gebėjimą ne tik patraukliai skelbti, bet ir liudyti tikėjimą.

Taigi, mūsų darbe yra daug sunkumų, tačiau turime pradėti juos spręsti nuo savęs, padaryti, kas yra mūsų galioje ir tada reikalauti iš kitų, kad būtų sudarytos sąlygos formuoti brandžią asmenybę – juk toks yra mokyklos tikslas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija