„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2011 m. rugsėjo 23 d., Nr.9 (142)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Skaitykla

Vaikų piešiniais įprasmintas Laisvės troškimas

Vytautas BAGDONAS

Knygos viršelis

Vienas iš daugelio leidinyje
spausdinamų piešinių –
labai išraiškingas
Sandros Junevičiūtės darbas

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras šią vasarą išleido anykštėnės pedagogės, Anykščių rajono savivaldybės tarybos narės Aldonos Daugilytės sudarytą leidinį „Ir vaikai gynė Laisvę“, skirtą Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių metams.

Šiame didelio formato albumą primenančiame 52 puslapių (6,5 spaudos lankų) leidinyje galima išvysti kelias dešimtis vaikų piešinių, atsiradusių tuoj po tragiškų 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykių, kuriuos mokytoja Aldona Daugilytė išsaugojo iki šių dienų. Tuose piešinėliuose atsispindi vaikų jausmai ir išgyvenimai, patirti sužinojus apie šalies gyventojų kovą už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę, apie nekaltų žmonių aukas „vardan tos Lietuvos“. Šalia mokinukų rankomis pieštų, jų ašaromis suvilgytų, širdies šiluma sušildytų piešinių spausdinami ir nuoširdūs apmąstymai, prisiminimai, kuriais dalijasi piešinių autoriai prabėgus dvidešimčiai metų po tragiškų 1991-ųjų sausio įvykių.

Knygos-albumo pratarmėje „Žodis skaitytojui“ leidinio sudarytoja Aldona Daugilytė prisimena: „1991 metais po Gedulo savaitės Anykščių Jono Biliūno vidurinės mokyklos 3 a klasės mokiniai sugrįžo į klasę. Nerimo persmelkti, žiaurumo sukrėsti, surimtėję rinkosi į pirmąją pamoką. Sausio 14-ąją jau buvo išleistas laikraštis „Laisvasis žodis“, kurį parsivežiau iš Vilniaus. Tarėme žuvusiųjų vardus, degėme žvakeles, meldėmės, aptarėme savaitės įvykius ir pradėjome piešti.

„Sustokit! Pagalvokit!.. Supraskite, kad norime tik Laisvės!” – parašė Sandrutė. Ji nuoširdžiai tikėjo, jog tereikia negerai besielgiančiam paaiškinti ir tas liausis... Meile auginta šeimoje, mokykloje ugdoma siekti gėrio, kitaip ji ir negalėjo galvoti. Donatas vyriškai, griežtai reikalavo: „Okupantai, lauk!” O Elytė net saulę šviesiąją pravirkdė. Nėra dviejų vienodų  vaizdų, nors kai kurie vaikai mėgino pavaizduoti tai, ką matė per televiziją, o seserys dvynės įvykius sudėliojo tarsi kino juostoje...

Šie piešiniai savaitę kabojo prie Aukščiausiosios Tarybos (dabar Seimo) rūmų su tūkstančiais Lietuvos vaikų piešinių. Parsivežiau, kasmet rodžiau jau kitiems mokiniams ir liudijau dramatiškus Sausio 13-osios įvykius.

Po metų sostinėje aplankėme Nepriklausomybės aikštę, televizijos bokštą, Antakalnio kapinėse Laisvės gynėjų kapus. Gedimino pilies bokšte, apjuosę gyvu vainiku vėliavą, sugiedojome Tautišką giesmę, o „Lėlės“ teatre gėrėjomės spektakliu. Grįžę namo įspūdžius vėl išreiškėme piešiniuose.

Prabėgo jau dvidešimtmetis, tačiau patirtys, įvykiai, jausmai neišblėso. Tai liudija ir suaugusių žmonių mintys, atskleidžiančios Lietuvos vaikų augimą laisvoje Tėvynėje...“

Kai kam iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad parengti tokį leidinį yra vieni juokai: pasiknaisiok mokyklos archyve, pasirausk po spintas, nupūsk dulkes nuo surastų vaikų piešinių bei rašinių ir vežk viską į leidyklą. Tačiau labiau įsigilinus, gali suprasti, kad panašaus leidinio sudarymas yra labai sudėtingas dalykas. Visų pirma, knyga-albumas „Ir vaikai gynė Laisvę“ dienos šviesą išvydo po skaudžių 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykių praėjus dvidešimčiai metų. Mažai tikėtina, kad moksleivių darbams būtų suteikta tiek daug reikšmės ir šitiek metų kas nors mokyklose saugotų vaikų piešinius. Surinkus vaikų kūrinius, reikia dar juos tinkamai apipavidalinti, parengti spaudai, surasti lėšų leidinio išleidimui... Aktyviai dalyvavusi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje, nepailstanti visuomenininkė, visą laiką puoselėjanti patriotiškumo jausmus Aldona Daugilytė ne tiktai išsaugojo vaikų piešinius, bet ir įgyvendino savo sumanymą parengti tokį leidinį, skirtą visuomenei. 1000 egzempliorių tiražu jį išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, prie to prisidėjo ir arti penkių dešimčių rėmėjų – fizinių ir juridinių asmenų. Rėmėjų tarpe buvo ir Anykščių rajono savivaldybė, Anykščių vaikų ir jaunimo užimtumo centras, Lietuvos Respublikos Seimo nariai Antanas Baura, Jonas Šimėnas, Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius, mero patarėjas Virgilijus Aloyzas Milaknis, Anykščių rajono Garbės pilietė, Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos Anykščių skyriaus pirmininkė Prima Petrylienė, kunigas Justas Jasėnas, būrys Anykščių rajono tarybos narių, savivaldybės administracijos darbuotojų, Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatoriai-krikščionys demokratai) partijos narių anykštėnų ir pan. Meniškai leidinį apipavidalino dizainerė Ramybė Glinskytė, o tekstus į anglų kalbą išvertė anykštėnas pedagogas Andrius Vitkūnas.

Pirmojoje leidinio dalyje „Sustokit ir pagalvokit…“ spausdinami Sandros Junevičiūtės, Valės Vėžytės, Donato Ferenso, Dianos Kariūnaitės, seserų Sandros ir Astos Rukšaičių, Andriaus Jermolenkos, Aušros Valaikaitės, Daumanto Juzėno, Agnės Razmislavičiūtės, Gražinos Guobužaitės, Elytės Stukaitės piešiniai. Visus juos tarsi suvienija, apibendrina, sujungia į bendrą temą Sandros Junevičiūtės eilėraščio posmas, užrašytas ant piešinio:

Laisvė!
Sustokit!
Pažvelkit!
O pastovėję
Ir pagalvokit.
O pagalvoję
Ir mus suprasit.
Mes norim
Tik Laisvės.

Trečiokų piešiniuose – minios žmonių su Trispalvėmis rankose, su plakatais „Lietuva, būk laisva!”, budinčių prie televizijos bokšto bei kitose vietose, ir raudonomis žvaigždėmis išpaišyti tankai, kareiviai su automatais rankose, šaudantys į beginklius žmones, ir žuvusių Laisvės vardan kapai. Donato Ferenso piešinys, papuošęs ne tik dvyliktąjį puslapį, bet ir leidinio viršelį, tiesiog išsako kategorišką reikalavimą: „Okupantai, lauk!”

Be jaudulio negali vartyti antrajame leidinio skyriuje „Uždegsiu žvakutę...“ spausdinamų Valės Vėžytės, Sandros Junevičiūtės, Aušros Valaikaitės, Andriaus Jermolenkos, Gyčio Vanckavičiaus, Aurimo Andrijausko, Elytės Stukaitės, Daumanto Juzėno, Jurgitos Miškinytės, Astos Rukšaitės, Donato Ferenso, Dianos Kariūnaitės, Marijos Chmieliauskaitės, Gražinos Guobužaitės piešinių, kuriuose pavaizduoti kovotojų už Lietuvos Laisvę kapai, jų atminimui skirti paminklai, kryžiai. Labai jaudina ketvirtokės Sandros Junevičiūtės 1992 metų sausio 13 d. sukurtas eilėraštis žuvusios po sovietinio tanko vikšrais prie televizijos bokšto vilnietės Loretos Asanavičiūtės atminimui „Dievuli, už ką?“, cituojamas šioje knygos dalyje:

Įstrigo į širdį
Baisi sausio naktis.
Negaliu jos pamiršti:
Tankai pupsėjo per Vilnių.
Girdėjosi šūviai, pikti ir baisūs...
Žuvo mergaitė.
Dievuli, už ką?
Uždegsiu žvakutę ant kapo Loretos,
Prašysiu Dievulį globoti jos vėlę...

Šalia kai kurių piešinių yra ir jų autorių nuotraukos. Labai įtaigiai nuteikia buvusių moksleivių prisiminimai apie tuos baisiuosius 1991-ųjų sausio įvykius: kur jie tuo metu buvo, ką veikė, kaip Laisvės gynėjų žūtys juos paveikė ir t.t. Visa tai piešinių autoriai prisimena po dvidešimties metų. Kartu jie papasakoja ir apie savo gyvenimą, išsilavinimą, pasiekimus per tą Laisvės dvidešimtmetį.

Dar viename knygos skyriuje – „Auginome Laisvės svajonę“ keletą publikacijų, išspausdintų 1991 metų sausio mėnesį laikraštyje „Anykšta“, pateikia leidinio sudarytoja Aldona Daugilytė, tuo metu aktyviai dalyvavusi Lietuvos sąjūdžio veikloje, kvietusi tėviškėnus pritarti Laisvės siekiui ir jo įtvirtinimui. Ji atvirai, drąsiai ir nuoširdžiai išsakė savo mintis rašiniuose „Prisiekiame“, „Būk šviesa“, „Gimei žmogum“, „Taip!” Čia pat spausdinami ir buvusio Anykščių Šv. Evangelisto Mato parapijos vikaro Justo Jasėno apmąstymai, Anykščių rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros, sporto ir turizmo skyriaus vyriausiosios specialistės Eglės Kaladytės, kurios tėvai – Sąjūdžio iniciatyvinės grupės Anykščiuose nariai – aktyviai dalyvavo išsilaisvinimo iš okupacijos renginiuose, prisiminimai. Debeikietė pedagogė Jūratė Musteikienė-Keraitytė prisiminė istorijos pamokas, per kurias vaikai rašė laiškus tuometiniam SSRS prezidentui Michailui Gorbačiovui. Keli tokie laiškai, kurių dauguma taip ir liko mokinių istorijos sąsiuviniuose, cituojami šiame leidinyje. Štai ką rašė tuomet Raminta: „Ponas Prezidente, kodėl jūs savo žmonėms įsakėte šaudyti nekaltus žmones? Juk jie tik stovėjo ir dainavo! Nejaugi jūs negalvojate apie tų žmonių skausmą, ašaras? Jūs esate blogas žmogus, Prezidente Gorbačiovai“. Jolita rašė: „Žinokit, kad jokie ginklai ir tankai mūsų neįveiks. Lietuva bus laisva, nes mes jau žinome, kas yra laisvė“. O štai Kristinos mintys: „Jūsų valstybė pasmerkta žlugti, nes jūs esate melagis. Lietuva bus laisva, jei reikės, Laisvės ginti ateis visi lietuviai“...

Knyga „Ir vaikai gynė Laisvę“ tikrai verta dėmesio, ji turėtų būti gera patriotiškumo, pilietiškumo, gimtojo krašto istorijos pamoka jaunajai kartai. Tokį leidinį pravartu turėti kiekvienoje mokykloje, kiekvienoje bibliotekoje. Kadangi visi tekstai išversti į anglų kalbą, toks leidinys, kaip akivaizdus lietuvių tautos kovos už Laisvę ir Nepriklausomybę liudininkas, turėtų būti populiarus ir užsienyje.

Pageidaujantys įsigyti šį vertingą leidinį gali kreiptis į knygos sumanytoją ir sudarytoją anykštėnę pedagogę Aldoną Daugilytę (tel. 8 610 09542) arba į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą.

Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija