„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2011 m. gruodžio 16 d., Nr.12 (145)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Moksleiviai pagerbė SSRS genocido aukas

Vilniaus Senamiesčio vidurinės
mokyklos moksleiviai su svečiais
prie gėlėmis papuošto paminklo
tremtiniams Aukų gatvės skvere

Mokytojas Žilvinas Radavičius
ir kun. Alionidas Budrius KGB kalėjime

Lapkričio 30-ąją Vilniaus Senamiesčio vidurinės mokyklos moksleiviai Aleksandras Kovzanas, Jurijus Vasilkovas, Marekas Lavrinovičius ir kiti su mokytojais Žilvinu Radavičiumi, Viktoru Isajevu bei Seimo nariais Auksute Ramanauskaite-Skokauskiene, Artūru Melianu, Micaičių parapijos klebonu kun. Alionidu Budriumi, seserimi Nijole Sadūnaite, Valdovų rūmų paramos fondo direktoriumi Edmundu Kulikausku, muzikologe Jūrate Landsbergyte, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Vytauto Palionio našle Danute Palioniene – uždegė žvakutes prie gėlėmis papuošto paminklo tremtiniams Aukų gatvės skvere, tylos minute pagerbė sovietų genocido aukas.

Vėliau prasidėjo finalinė šios mokyklos istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojo Žilvino Radavičiaus inicijuoto Lietuvos istorijos ir pilietiškumo ugdymo projekto „Laisvės kaina“ dalis Genocido aukų muziejuje. Prieš įeinant į muziejaus salę, s. N. Sadūnaitė perskaitė Lietuvos partizanų maldą: „Viešpatie, apsaugok mus, kurie su ginklu rankoje stojome prieš pavergėjus. Duok mums jėgų pakelti didžią partizano dalią, padaryk, kad mes visi grįžtume į namus, neštume naują atgimimo ugnį. Siųsk, Viešpatie, išminties ir stiprybės dvasios tiems, kurie dirba mūsų tautai ir aukojasi jos labui. Padėk savo tėviška meile ir globa pasilikusiems namuose mūsų broliams ir sesėms, stiprink dėl tavo vardo ir tautos laisvės kenčiančius, guosk liūdinčius ir nuskriaustuosius. Amžiną šviesą suteik, Viešpatie, tiems, kurie yra jau mirę kovos lauke. Amen !“

Muziejaus salėje sesuo N. Sadūnaitė sakė, kad oficialiai sovietiniai kankinimai buvo nutraukti po despoto Stalino mirties, tačiau taip nebuvo iš tikrųjų. 1957 metais smogikas Dušanskis sveiko žmogaus protu netoleruotinais būdais nužudė partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. Paskelbė jo savižudybės versijos tikimybę, tačiau velionis buvo išniekintas taip, kad jo palaikus sunkiai atpažino žmona.

Sesuo N. Sadūnaitė buvo kalinama 4-ojoje KGB vidaus kalėjimo kameroje už „Katalikų Bažnyčios kronikos“ platinimą. Prisimena ten patirtus žiaurumus, tačiau nereiškia jokios neapykantos ar keršto jausmo savo skriaudėjams. Vadina juos nelaimingais broliais.

„Mes daug išgyvenome, bet jeigu jūs tikėsite Dievą, o jeigu tos malonės neturite, bet tikėsite tiesa, o tiesa yra Dievas ir kovosite už tiesą, kad kam padėtumėte ne už pinigus, gausite krūvą pinigų, nes gyvenime pagrindiniai dalykai yra dora ir tiesa. Lietuvos Laisvės kovotojai prilygsta šventiesiems kankiniams, nes trys milijonai Lietuvos gyventojų kovojo prieš gyventojų skaičiumi šimtą kartų didesnę Sovietų Sąjungą net dešimt metų nepaprastai sunkiomis sąlygomis. Sovietų kariai buvo gerai aprūpinti,“ – sakė sesuo N. Sadūnaitė.

Tęsdamas renginio oficialią dalį, Ž. Radavičius padėkojo dvasios aristokratei sesei N. Sadūnaitei, kuri ėjo kryžiaus kelius, buvo kalinama už „Katalikų Bažnyčios kronikos“ platinimą, taip pat renginio svečiams, kurie skyrė dalį savo brangaus laiko šiai atvirai Lietuvos istorijos ir pilietiškumo pamokai. „Minime Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metus, nes taip 2011-uosius pavadino Lietuvos Respublikos Seimas. Šiuos metus nutarėme paminėti keturiais renginiais – ekskursijomis į Karo technikos ir transporto muziejų, Tuskulėnų dvarą, atviros Lietuvos istorijos ir pilietiškumo ugdymo pamokos „Laisvės kaina“ suorganizavimu bei šia pamoka lapkričio mėnesį. Sovietų smogikai įvykdė daug žudynių. Buvo nužudyti Lietuvos partizanų vadai A. Ramanauskas-Vanagas, Jonas Žemaitis-Vytautas, kuriam oficialiai pripažintas Lietuvos vadovo statusas, vyskupai Vincentas Borisevičius, Mečislovas Reinys ir daugelis kitų šviesių žmonių... Karo technikos ir transporto muziejuje lankėmės neatsitiktinai. Norėjome, kad žaisdami karą moksleiviai pajaustų jo baisumus, pamatytų karo techniką. Suprastų, ką išgyveno taikūs žmonės ir kariai. Aplankėme Tuskulėnų dvaro parke įrengtą kolumbariumą, kuriame palaidoti KGB kamerose žvėriškai nužudytų žmonių palaikai, matėme apie tai sukurtą dokumentinį filmą, aplankėme su sovietų genocidu susijusią eksponatų parodą. Nemaloniai įsimintina parodos dalis – nužudytųjų batai“, – sakė Ž. Radavičius.

Išrengtus žmones dažniausiai žudė ne tik šūviu į pakaušį, bet ir žalodami plaktuku, laužtuvu ar kitais aštriais daiktais. Manoma, kad prieš egzekucijų vykdymą budeliai išgerdavo didelį kiekį degtinės...

Pamoka „Laisvės kaina“ buvo skirta Lietuvos kariuomenės dienai paminėti. Šįkart nuspręsta kalbėti apie Lietuvos partizanus, kurie buvo mūsų šalies kariuomenės dalis ir oficialios valdžios, kuriai vadovavo J. Žemaitis-Vytautas, atstovai. A. Ramanauskas-Vanagas buvo jo pavaduotojas...

„Noriu, kad mokiniai pagilintų savo Lietuvos istorijos ir pilietiškumo žinias, kad jie pamatytų realiai tas kameras, kur buvo vykdomos egzekucijos, muziejaus ekspozicijas, liudijančias apie partizaninį karą, genocidą prieš Lietuvos žmones. Dėl to pakvietėme iškilius žmones, kad ir jie tartų savo žodį...“ – sakė Ž. Radavičius.

Seimo narė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė sakė, kad labai malonu būti tarp jaunų žmonių ir ji labai dėkinga istorijos bei pilietiškumo mokytojui, kad jo ir mokyklos vadovybės dėka atsiliepta į tai, kad šie metai yra paskelbti Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių metais. Istorija rodo, koks buvo sunkus kelias į laisvę. Labai teisingai paminėjo mokytojas Ž. Radavičius, kad šiuos KGB rūmus reikėtų pavadinti Pragaro rūmais. Jei sienos prabiltų, tai papasakotų daug siaubingų dalykų. „Čia kalėjo abu mano tėvai. Mano tėvelio laisvės kovų erdvė – Pietų Lietuva, o Jono Žemaičio – Šiaurės Lietuva. Partizanams susivienijus, jų valdžia laikoma Lietuvos valdžia. 1949 metų vasario 16 dienos Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio deklaracijoje atsispindi Lietuvos valstybės kūrimo būdai. J. Žemaitis turėjo slapyvardį Vytautas. Abu baigė karo mokyklą, abu buvo apygardų vadai, 1947 metais tapo sričių vadais. Tėvelis į partizanų suvažiavimą ėjo pėsčiomis iš Pietų Lietuvos į šiaurinę. Jis buvo ne tik karininkas, bet ir pedagogas. Savo profesiją labai mėgo. Aprašė savo požiūrį į mokyklą, auklėtinius. Viską paliko, pasišventė laisvės kovoms vardan Lietuvos. Nežiūrint į tai, kad dauguma partizanų vadų žuvo, ta kova nebuvo beprasmė, nes auga naujos žmonių kartos laisvoje Lietuvoje. Šiuose Pragaro rūmuose susipažinau su J. Žemaičio sūnumi. Aš žinojau, kas yra mano tėvai, nes žmonės-ryšininkai teikė humanitarinę pagalbą, gyvenau bunkeriuose, sandėliukuose, kartais globėjų slepiama. Neturėjau jokių metrikų, buvau tik pakrikštyta bažnyčioje. Tėvai partizaninio karo metu susituokė bažnyčioje. J. Žemaičio sūnus Laimutis nieko nežinojo apie tėvą. Sovietai tėvui parodė nuotrauką, kurioje Laimutis buvo su pionieriaus kaklaraiščiu. Taip buvo norima prieš egzekuciją Maskvoje dar labiau įskaudinti J. Žemaitį. Mes atėjome į kovo 11-ąją per partizanų krauju suformuotus pamatus. Partizanai turėjo šūkį – „Atiduok Tėvynei viską, ką turi“. Mes savo duoklę galime atiduoti savaip – darbu, švietimu...“ – sakė Seimo narė.

Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos vadas Jonas Ragauskas dėkojo už pakvietimą į renginį, papasakojo apie savo tėvelio, kuris sovietų buvo kalinamas KGB, vėliau ištremtas į SSRS gilumą. „Tėvelis dirbo garvežio mašinistu. Už bendradarbiavimą su partizanais buvo nuteistas ir ištremtas. Žmones teisė dažniausia pagal SSRS BK 58 str., kuris numatė 25 laisvės atėmimo metus. Kalinių darbas nieko nekainavo, todėl jie buvo ne tik kaliniai, bet ir juodadarbiai. Į Sibirą žmonės būdavo tremiami gyvuliniuose vagonuose, daugelis jų žuvo nuo bado, šalčio ir sunkiai pakeliamų tremties sąlygų. SSRS represinės struktūros už patriotizmą ištrėmė ir daugiau Ragauskų šeimos narių. Senelis, neatlaikęs tremčių siaubo, mirė nuo infarkto. 1956 metais tėtis grįžo iš kalėjimo, 1975 metais vykdant naujus KGB dokumentus, turėjo vykti sustiprintas politinis darbas,“ – sakė J. Ragauskas.

Jis sakė, kad žmonės, kurie buvo teisti už pasipriešinimą sovietų režimui, neturėjo jokio pasitikėjimo. Buvo atimtas net medžiotojo šautuvas

„Mano pirmas susitikimas su sovietų specialiosiomis tarnybomis įvyko tada, kai tarp mano daiktų kariuomenėje surado A. Solženicyno knygą „Ivanas Denisovičius“. Padarė daug nemalonumų. Senelis buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, o kitas senelis – partizanų ryšininkas Vakarų Ukrainoje, šalia Lvovo. Ten pasipriešinimas vyko iki 1950 metų Pasakojo apie kovas su klasiniais priešais, apie sukeltą badą Ukrainoje, kurio metu buvo nužudyta apie 20 milijonų gyventojų,“ – pasakojo Artūras Melianas.

Sovietų genocidas koncentracijos stovyklose vyko panašiai kaip Vokietijoje, tik žmonės buvo kalinami kaip klasiniai priešai, o nacių stovyklose atsidurdavo ne tik dėl politikos, bet ir dėl rasinių, fiziologinių ir kt. priežasčių.

Paminėta Katynės tragediją, priminta, kad buvo melagingai teigiama, jog šias egzekucijas įvykdė nacistinė Vokietija. Žydų tautos genocidą liudija muziejus Jeruzalėje ir panašus muziejus Vašingtone. Vilniuje yra Panerių memorialas.

Tokios pamokos yra labai svarbios, ir mes turime padaryti viską, kad panašūs dalykai daugiau niekada nebesikartotų.

Kun. Alionidas Budrius pasakojo, kaip sovietų sistema naikino žmones. Dalis jų būdavo išnaudojama kaip vergiška darbo jėga. „Žiūriu į Sovietų Sąjungos žemėlapyje pažymėtus taškelius ir galvoju, kokia didelė buvo ta pragariška genocido sistema ir kiek daug kraujo išlieta. Sovietams buvo reikalinga nemokama darbo jėga, todėl geriausias jos gavimo būdas – žmonių paskelbimas liaudies priešais ir ištrėmimas. Taip išnaudojo ne tik savo žmones, bet ir užkariautas tautas. Senelis iš mamos pusės atsidūrė Vokietijoje, iš pradžių Dahau, vėliau Štuthofo koncentracijos stovykloje. Maitinosi lavoniena, kad išgyventų. Išvežė už ginklo laikymą, nes įskundė kaimynas. Kurį laiką naciai išnaudojo jį kaip vergišką darbo jėgą. Kitas senelis kelierius metus slapstėsi nuo tremčių grėsmės į Sibirą. Nepaisant to, kad gyveno labai kukliai, buvo kaltinamas, jog tarnavo buržuazinei Lietuvai. Pakeitė pavardę – iš Budrievičiaus (sulenkinta pavardė) pavirto Budriumi“.

Dabar reikia kurti šviesią, laimingą ateitį. Sukalbėta malda: „Viešpatie Dieve, po Sibirus plačiausius ir po įvairias pasaulio vietas išblaškytus brolius sutelk ir suteik jiems amžinąją šviesą. Amen.“

Renginį praturtino muzikologės Jūratės Landsbergytės muzikinis akcentas – J. S. Bacho ir kitų kompozitorių muzika.

Renginio dalyviams suteikta galimybė apžiūrėti buvusio KGB vidaus kalėjimo patalpas bei su partizanų kovomis ir tremtimis susijusią ekspoziciją. Mokiniai, mokytojai ir svečiai aplankė ir kamerą, kurioje skirtingu metu buvo kalinami Lietuvos partizanų vadai Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Jonas Žemaitis-Vytautas, prie jų portretų padėjo rožių ir uždegę žvakeles drauge su kun. Alionidu Budriumi pasimeldė už jų sielas.

Renginio organizatoriai dėkoja Genocido aukų muziejaus direktoriui Eugenijui Peikšteniui bei to paties muziejaus Istorijos skyriaus vedėjai Vilmai Juozevičiūtei už paramą šiam projektui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija