„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2012 m. gegužės 11 d., Nr.5 (150)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Pedagogai ir dvasininkai aptarė katalikiško švietimo perspektyvas

Genovaitė Baliukonytė

Konferencijos dalyviai

Balandžio 16 dieną Kauno arkivyskupijos Kurijos salėje įvyko konferencija „Katalikiškojo švietimo uždaviniai Lietuvoje: padėtis, perspektyvos, iššūkiai“. Joje dalyvavo gausus būrys šalies pedagogų, švietėjų, mokslininkų, politikų, visuomenininkų bei kitų piliečių, neabejingų katalikiškojo švietimo ateičiai Lietuvoje. Atvyko Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ ir kariuomenės ordinaras vyskupas Gintaras Grušas.

Konferencijoje buvo ieškoma atsakymų į tai, kaip ir ko Bažnyčia pasitelkdama švietimą moko skelbdama Gerąją Naujieną; pasakota apie tai, kokia yra šiandien katalikiškų mokyklų, kitų ugdymo įstaigų būklė bei perspektyva, aiškintasi, koks turėtų būti katalikiškos mokyklos ugdymo būdas ateityje, domėtasi, kaip, pasitelkus tūkstantmetę Bažnyčios patirtį švietimo srityje, siekti atkurti aukščiausios kokybės ugdymą Lietuvos mokyklose, veiksmingai ugdyti tikėjimo vertybes ir formuoti moksleivių pasaulėžiūrą; taip pat ieškota būdų, ką galima būtų dar nuveikti toliau skleidžiant tikėjimą aukštojo mokslo erdvėje.

Konferencijos darbui vadovavo katalikiško mėnraščio šeimai „Artuma“ vyriausiasis redaktorius Darius Chmieliauskas bei Seimo narys, vienas iš Mokslo ir studijų įstatymo autorių Mantas Adomėnas.

Katalikiškoje konferencijoje buvo skaitomi dvasininkų, politikų ir pedagogų pranešimai bei dalytasi nuomonėmis apie katalikiško švietimo uždavinius, iškylančius Bažnyčiai, aptartas katalikiškų ugdymo įstaigų vaidmuo ir perspektyvos bendrojoje švietimo sistemoje. Paliesti ir šiuolaikinio ugdymo vertybių bei pasaulėžiūros aspektai. Teigta, kad šiandien į katalikišką švietimą Bažnyčia žvelgia daug plačiau nei manoma, kad jis yra neatsiejamas nuo visos Bažnyčios misijos, kylančios iš paties Kristaus kunigiškosios, karališkosios, pranašiškosios misijos skelbti Evangeliją. Tačiau, nepaisant to, kad šiandien mūsų šalyje egzistuoja katalikiškas švietimas, apimantis ir tikybos dėstymą mokykloje, katalikiškų mokyklų, universitetų steigimą ir yra įteisintas Lietuvoje, kad jį garantuoja Lietuvos Respublikos sutartis su Šventuoju Sostu, vis tiek yra neatsiejamas ir nuo tėvų pareigos stengtis bei siekti, kad jų vaikams religinis ugdymas ir auklėjimas būtų pakankamai užtikrinamas. Kartu buvo primintas ir Šventojo Tėvo Benedikto XVI kvietimas visiems įsilieti į naująją evangelizaciją ir skleisti Gerąją Naujieną ne tik svetur, misijose, bet ir savajame krašte, savo namuose, savoje mokykloje, tarp artimųjų ir pan. Visiems susirinkusiems į konferenciją buvo linkėta kuo labiau įsitraukti į katalikiško švietimo darbą, ypač šiais, Tikėjimo, metais.

Konferenciją sveikinimo žodžiu pradėjo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ, kuris pabrėžė šio renginio aktualumą, ypač artėjant popiežiaus Benedikto XVI paskelbtiems Tikėjimo metams. Pasak arkivyskupo, šiandien jau galime džiaugtis kalbėdami ne tik apie religinio švietimo galimybę, bet ir apie jo kokybę.

„Švietimą, kaip evangelizacijos įrankį“, aptaręs vyskupas G. Grušas teigė manąs, kad Tikėjimo metai gali duoti naują stimulą skleisti tikėjimą Bažnyčioje ir už jos ribų. Buvo atkreiptas dėmesys į tai, jog teisę ir pareigą skleisti tikėjimą turi kiekvienas Bažnyčios pakrikštytas asmuo. Vyskupas G. Grušas išsakė lūkestį, jog Tikėjimo metai duos naują paspirtį skleisti tikėjimą Bažnyčioje ir už jos ribų, nes tai yra vienas iš būdų augti pačiai Bažnyčiai ir drauge iššūkis, kuriam reikia bendrų tikinčiųjų bendruomenės narių pastangų.

Apie tai kalbėjęs ir Seimo narys M. Adomėnas priminė prieš 15 metų (1997 m.) paskelbtą Katalikiškojo auklėjimo kongregacijos dokumentą „Katalikiškoji mokykla ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio“, iškeliantį nūdienos iššūkius katalikiškai mokyklai ir šiandien veikiančiai sudėtingomis vertybių krizės, pliuralizmo, subjektyvizmo, nihilizmo sąlygomis. Pranešėjas aptarė tokius katalikiškojo švietimo privalumus, kaip ugdymo vientisumas, tiesos ieškojimo dvasia, autoriteto, dorybių, moralinės tvarkos, drausmės akcentavimas, kalbėjo apie visa tai, kas veda į svarbiausią tikslą – žmogaus, kaip asmenybės, ugdymą. Tai galėtų tapti atsvara šiandienos ugdymo proceso fragmentacijai, mokytojo, kaip dvasios ugdytojo, nuvertinimui ir tapti alternatyva liberaliajai ir romantizuotai švietimo koncepcijai. Pranešėjas priminė tėvų pareigą rūpintis katalikiško švietimo plėtra savo šeimoje.

Temą „Aukštojo mokslo erdvė: ar viską padarėme?“ nagrinėjęs Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro patarėjas Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) ir Centro valdybos pirmininkas, Vilniaus universiteto profesorius Paulius Subačius atkreipė dėmesį į gana dviprasmišką kataliko dėstytojo ar studento situaciją aukštojoje mokykloje. Jis klausė, ar šiandien turime galimybę laisvai reikšti savo įsitikinimus ugdymo procese, ar turime drąsos rasti būdą, kaip svarstyti gyvybiškai svarbius pasaulėžiūros, moralės ir etikos klausimus, kai bet koks studento ir dėstytojo bendravimas už auditorijos ribų būna ribojamas ir, kadangi šiandien mūsų visuomenėje „dorybėms vietos nėra“, tai „ar išdrįstame pasakyti tiesos žodį, kad studijų aplinkoje stokojama sąžiningumo“, kad tarp dėstytojo ir studentų nėra nuoširdaus bendravimo, kad dabar vyraujantis dėstytojo ir studento „etinis principas“ iš esmės ydingas krikščioniškai brolystės idėjai ir yra tarsi „distiliuotas vanduo“, kuris labai „tinka eksperimentui, bet yra priešingas gyvybei palaikyti“, todėl tokie „distiliuoti“ dėstytojų ir studentų tarpusavio santykiai neleidžia studentui tobulėti dvasiškai. Kartu P. Subačius teigė, kad reikia turėti drąsos sprendžiant dvasinius dalykus ir paminėjo, kad jau taip nutinka, jog „kuo geresnis gyvenimas, tuo mažiau turime drąsos“. Jis dar kalbėjo apie tai, kad šiandien mūsų visuomenėje labai daug baimės, ir nors nuolat sakoma, kad reikia būti mokytoju kataliku, o ne edukologu, tačiau taip tik žaidžiama sąvokomis, nes „atsistoti prieš klasę – baugu, parašyti tekstą – baugu“, tad kalbėti apie aukštąsias studijas neįmanoma, nekeliant klausimo apie aukštojo mokslo paskirtį apskritai, ir apie daug didesnę jo prasmę (apie būdą patenkinti natūralų žmogaus smalsumą, poreikį tobulėti), o ne tik rūpinantis studentui suteikti tokių žinių bagažą, kad jis sėkmingai galėtų konkuruoti ir įsilietų į darbo rinką. Pasak prelegento, reikėtų keisti požiūrį į aukštąjį mokslą apskritai, reikėtų imti kalbėti apie tokį universitetą, kur žmogus ateina pirmiausia ieškoti savęs, o analizuodamas ląstelių sandarą smalsauja apie tai, kaip Dievas iš jų sukūrė pasaulį.

Kalbą apie katalikišką mokymą ir jo paskirtį tęsė pirmojo nevalstybinio ISM Vadybos ir Ekonomikos universiteto docentas Vincentas Vobolevičius. Jis pasidalijo mintimis apie savo patirtį Amerikoje ir ten esančią ugdymo sistemą. Ten šiandien, ypač protestantiškuose universitetuose, judama dviem kryptimis. Vienos aukštosios mokyklos tapo nepriklausomais liberaliais universitetais ir ryškiai nutolo nuo krikščionybės: čia tikėjimo reikalai aptariami tik įvairiuose klubuose per diskusijas, bet pačiame mokymo procese apie tai nekalbama. Kituose vyksta labai didelis atsiribojimas nuo supančio pasaulio, nes kuo pasaulyje daugiau sekuliarumo, tuo labiau didėja tikinčiųjų pasipriešinimas jam. Krikščioniškiems universitetams keliami labai griežti reikalavimai nepriimti į darbą netikinčiųjų, todėl tokiuose universitetuose stinga aukštos kvalifikacijos dėstytojų. Europos universitetuose ir Lietuvoje šiandien egzistuoja tarpinis variantas – ne visiškas susekuliarėjimas ir ne visiškas atsiribojimas nuo sekuliarėjančio pasaulio. „Tuo keliu reikėtų ir eiti, – konstatavo pranešėjas, – nes jei nuoširdžiai ieškai tiesos, jei sau nemeluoji, tai nežiūrint kokiu keliu eisi, ateisto ar ypatingai tikinčiojo, vis tiek surasi tikrąją tiesą, todėl geriau jau būti nuoširdžiu ateistu nei netikru kataliku, nes pastarasis ieškodamas racionalaus atsakymo į tai, kodėl keliamės kiekvieną rytą, kodėl tyrinėjame, vis tiek anksčiau ar vėliau prieis prie išvados, kad viskas ateina iš Dievo. Jei žmogus tiki, kad meilė yra tik cheminė reakcija, jo siela liūdi, ir jam darosi sunku gyventi. Todėl labai svarbu universitetui turėti aukšto lygio mokslininkų, nes šie yra „gyvenimo druska“, jie aistringai ieškodami tiesos supranta ir savo darbo prasmę“. Tai vėlgi juos veda link Dievo. Tad mūsų universitetams labai svarbu turėti stiprių kunigų-sielovadininkų, ir dėstytojų, neslepiančių savo įsitikinimų ir drąsiai bei džiaugsmingai liudijančių savo tikėjimą, nebijančių racionalaus mąstymo.

Po pertraukėlės tema „Katalikiškojo švietimo tinklo plėtra: poreikiai, problemos, galimi sprendimai“ kalbėjęs LKMA Tarybos narys tėvas Gintaras Vitkus SJ sakė, jog katalikiškos mokyklos šiandien turi priimti iššūkį būti kokybiškos, prieinamos, ugdyti žmogų, įsipareigojantį teisingumui, krikščioniškosioms vertybėms. Katalikiškosioms mokykloms šiandien svarbu įvardyti tai, ko jos siekia, ir pasakyti, ką yra pajėgios įgyvendinti organizuodamos savito ugdymo koncepciją. Tačiau lieka neatsakyta į klausimą, kas šiandien atliks jų vertinimo funkciją, kas pasirūpins tuo, kad šios mokyklos neliktų tik imituojančios tai, kam įpareigoja katalikiško švietimo misija.

Pasak šia tema kalbėjusios Švento Juozapo šeimų bendruomenės narės, katalikiškos Šv. Juozapo mokyklos steigėjos, pedagogės Rūtos Šalkauskienės, šiandien yra ypač palanki erdvė tikintiems asmenims susitikti ir tarpusavyje bendrauti, kur yra vietos asmens vertingumui atpažinti bei jį atskleisti.

Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys irgi pripažino, kad katalikiškų mokyklų tinklas šiandien kuriasi „iš apačios“, tačiau dar per mažai kalbama apie katalikišką švietimą bendrajame švietimo kontekste, ir pabrėžė, jog labai svarbu pirmiausia „pamatuoti“ katalikiškų švietimo institucijų poreikį, o tik tada rūpintis jų plėtros optimizavimu.

Paskutinę konferencijos temą – „Ugdymo turinys ir pasaulėžiūros formavimas“ – nagrinėjęs Kauno Juozo Urbšio katalikiškos vidurinės mokyklos direktorius, mokyklų vadovų asociacijos Kauno skyriaus pirmininkas, Kauno švietimo tarybos narys Paulius Martinaitis atkreipė dėmesį, jog neįmanoma įgyvendinti ugdymo programų uždavinių be krikščioniškojo požiūrio, ir pabrėždamas, kad pats svarbiausias katalikiškos mokyklos bruožas šiandien yra nebijojimas klysti, ieškoti ir siekti ugdymo vientisumo. Pasak P. Martinaičio, per 20 metų nė vieno dalyko mokymas nepadarė tokios pažangos, kaip tikybos mokymas.

Apie tai kalbėjusi Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakulteto docentė, Švietimo ministerijos ugdymo plėtotės centro Kalbų ir meninio ugdymo poskyrio vedėja Zita Nauckūnaitė pasidalijo savo mintimis ir apie atnaujinamą Lietuvių kalbos bei literatūros programą ir pabrėžė, kad mokymo procesas turi būti prasmingas, turi ugdyti etines nuostatas ir atsiliepti į pačius giliausius vaiko poreikius.

Konferencijos pabaigoje buvo kalbėta apie tai, kokie dar sprendimai yra reikalingi, kad katalikiškas švietimas toliau tobulėtų ir klestėtų. Konferencijos pranešėjų gyvas žodis ir diskusija su jos dalyviais atskleidė, jog katalikiškas švietimas, nors ir nestokojantis iššūkių bei sunkumų, yra gyvas procesas, nešantis į jau esamą švietimo sistemą naujų vėjų. Kartu konferencijoje dalyvavę katalikiškų mokyklų atstovai dar kartą visuomenei paliudijo, kad jų pasirinkta ugdymo kryptis keičia bendruomenę ir suteikia jai tvirtą pagrindą augti ir tobulėti dvasiškai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija