Didysis futbolas ir tikėjimas

Žymių žaidėjų liudijimo pavyzdžiai

Mindaugas BUIKA

Popiežiui Pranciškui gėlių įteikia Argentinos futbolo „žvaigždė“ Lionelis Mesis per jo šalies rinktinei suteiktą audienciją Vatikane

Šventasis Tėvas laiko Argentinos futbolo rinktinės marškinėlius

Popiežius turi mėgstamą klubą

Turbūt visiškai neatsitiktinai, kai šimtai milijonų futbolo mėgėjų seka Pasaulio čempionato kovas Brazilijoje, popiežius Pranciškus pasirinko savo bendrąją maldos intenciją: „Kad sportas visada būtų galimybė brolybės ir žmogiškajam augimui“. Šventasis Tėvas, kuris, tiesa, yra pažadėjęs viešai likti neutralus vienos ar kitos šalies rinktinės pasirodymui Brazilijoje, be abejonės, domisi savo gimtosios Argentinos, turinčios vieną stipriausių komandų pasaulyje, žaidimo rezultatais. Štai italų dienraštis „La Repubblica“ rašė, kad prieš to čempionato ketvirtfinalio rungtynes tarp Argentinos ir Šveicarijos jis juokaudamas kalbėjo Vatikaną saugantiems šveicarų gvardiečiams, kad tai bus tikras karas. Tačiau likdamas neutralus, popiežius Pranciškus atsisakė gvardiečių kvietimo ateiti į jų patalpas ir kartu per televizorių stebėti tą susitikimą, kurį minimalia persvara laimėjo argentiniečiai. Iš tikrųjų Šventasis Tėvas yra didelis futbolo gerbėjas ir nuo jaunystės laikų atidžiai seka savo mėgstamo Buenos Airių „San Lorenzo“ klubo pasirodymą. Šiai komandai laimėjus 2013 metų nacionalinį čempionatą, jos žaidėjus ir trenerius audiencijoje Vatikane priėmęs popiežius Pranciškus kartu šventė pergalę. Dar anksčiau, rugpjūtį, jis susitiko su į Romą draugiškų rungtynių Šventojo Tėvo garbei su Italijos komanda žaisti atvykusia Argentinos futbolo rinktine, kurios kapitonas Lionelis Mesis (Lionel Messi) tą susitikimą Vatikane pavadino ypatingu ir neužmirštamu.

Atvykusi į Braziliją dalyvauti Pasaulio futbolo čempionato maratoniniame turnyre, Argentinos rinktinė atsigabeno labai padidintą nuotrauką, kurioje komandos nariai nusifotografavo su popiežiumi Pranciškumi, ir ją, kaip „vilties ikoną“ nešdavosi į stadionus, kuriuose žaisdavo rungtynes. Iš tikrųjų, kada matome sporto arenose žaidėjus ar žiūrovus, pamaldžiai pakėlusius akis į dangų ar darančius kryžiaus ženklą bei giliai medituojančius, suvokiame, jog tikėjimas tvirtai įsišaknijęs netgi žaidime, kad turi etinę reikšmę. Todėl visiškai suprantama, kad ir dabar vykstančio Pasaulio futbolo čempionato proga įvairios katalikų žinių agentūros praneša apie didelį žymių futbolininkų ar jų trenerių pamaldumą. Štai Italijos katalikų informacijos tarnyba SIR savo biuletenyje primena, kad žinomas šios šalies futbolo treneris Džovanis Trapatonis (Giovanni Tropatoni), vadovavęs žymiausioms Europos komandoms, visada nešiodavosi buteliuką su švęstu vandeniu ir prieš rungtynes nepastebimai pašlakstydavo aikštės kontūrus. Italijos rinktinės treneris Čezarė Prandelis (Cesare Prandelli) niekada neslėpė savo gilaus tikėjimo ir atvykęs į stambiuosius turnyrus, pavyzdžiui, 2012 metais Lenkijoje vykstant Europos futbolo čempionatui, stengdavosi su komanda atlikti piligrimystę į vietinę Dievo Motinos šventovę.

Piligrimystės į šventoves ir atsivertimai

Po to, kai 2010 metais Pietų Afrikoje vykusį Pasaulio futbolo čempionatą laimėjo Ispanijos rinktinė, garsūs šios komandos žaidėjai Andresas Injesta (Andres Iniesta), Serchijas Busketsas (Sergio Busquets) ir Fernandas Toresas (Fernando Torres) kaip tikri katalikai atliko padėkos piligrimystę į didžiausią šios šalies Santjago de Kompostelos šventovę. Kroatijos futbolininkai kaip ir visi šios šalies katalikai labiausiai pamėgę lankytis Medžiugorjės Dievo Motinos, Taikos Karalienės, šventovėje. Pranešama, kad 2013 metų gegužę Kroatijos futbolo rinktinė, besiruošdama svarbiosioms šio Pasaulio čempionato kvalifikacinėms varžyboms, visą savaitę praleido Medžiugorjės šventovėje vykusiose dvasinėse pratybose. Dar pamaldesnis Kroatijos futbolo rinktinės vartininkas Stipė Pletikosa sako, kad tikėjimas jam padeda išlaikyti nuosaikumą bei išvengti melagingos laimės pagundų, gerai žinomų garsiesiems žaidėjams. S. Pletikosa aiškina, kad asmeninį tvirtumą jis randa ne piniguose ir paviršutiniškame populiarume, bet santykyje su Dievu. „Malda man padeda palaikyti nuolatinį kontaktą su Dievu ir atstatyti ramybę“, – aiškino duodamas interviu žiniasklaidai šis vienas geriausių Europos vartininkų, visada po sportine apranga dėvintis marškinėlius su Medžiugorjės Dievo Motinos atvaizdu.

Kitas jaunas, bet jau žinomas dvidešimtmetis kroatų žaidėjas Mateo Kovačičius (Mateo Kovacic), priklausantis garsiajam Italijos Milano „Inter“ futbolo klubui, dėl savojo pamaldumo komandos draugų netgi vadinamas altoriaus berniuku. M. Kovačičius žiniasklaidai sakė, kad jis meldžiasi ir už nuo tikėjimo nutolusius žaidėjus, kurie iš tikėjimą praktikuojančių komandos draugų netgi patiria atsivertimą. Vienas iš tokių – irgi „Inter“ klubui priklausantis Olandijos futbolo rinktinės žaidėjas Veslis Šneideris (Wesley Snejider), kuris, dėl religingo tos Milano komandos kapitono argentiniečio Chavjero Zanečio (Javier Zanetti) įtakos pradėjo lankyti neokatechumenų kursus ir galiausiai pasikrikštijo. Tokio „kelio į Damaską“ neprireikė žymiajam Meksikos futbolininkui Chavjerui Ernandesui (Javier Hernandez), priklausančiam Anglijos legendiniam „Manchester United“ klubui, kuris savo tikėjimą išsiugdė dar ankstyvoje jaunystėje patirdamas senelių įtaką. „Esu katalikas ir dėl to visiškai nesigėdiju: laikas, praleistas su Dievu, man visada geriausias“, – sako Ch. Ernandesas, kuris, pabrėždamas savo moralinį integralumą, netgi beveik nevartoja alkoholio. Vaikystėje tvirtą krikščionišką tikėjimą susiformavo ir garsusis Anglijos futbolo rinktinės puolėjas Veinas Runis (Wayne Rooney). Kalbama, kad vos baigęs gimnaziją jis netgi norėjo tapti kunigu ir visada nešiodavosi rožančių. Dabar, prieš rungtynes susikaupdamas maldai, V. Runis sako, kad „meldžiasi ne dėl įvarčio, bet dėl fizinės ir dvasinės stiprybės ir už visus žaidžiančius aikštėje“.

Malda padeda susitelkti

Portugalijos futbolo „žvaigždės“ Kristijano Ronaldo (Cristiano Ronaldo) religines nuostatas atspindi pomėgis nešioti ir netgi rungtynių metu nenusiimti kaklą juosiančios grandinėlės su kryželiu, kurių, kaip teigia, turįs visą rinkinį. „Jaučiu, kad tai mane padaro artimesnį Dievui“, – aiškina K. Ronaldas. Tvirtą tikėjimą turi ir geriausias Dramblio Kauno Kranto futbolininkas Didjė Drogba (Didier Drogba), priklausantis Anglijos čempionatų lyderiui Londono „Chelsea“ klubui. Kai kartą žurnalistui paklausus, kodėl jis po komandai labai svarbaus įmušto įvarčio persižegnojo, D. Drogba atsakė: „Aš esu giliai tikintis, daug meldžiuosi ir žinau, kad Dievas man yra brangus“. Tarptautinė katalikų žinių agentūra „Zenit“ nurodo dar vieną žinomą tvirto tikėjimo afrikietį futbolininką, Nigerijos rinktinės vartininką Vincentą Enijemą (Vincent Enyema), kurį dėl pamaldumo komandos draugai praminė pastoriumi. Po vienų Afrikos nacijų taurės rungtynių, kuriose tik pasiaukojantis šio vartininko žaidimas išgelbėjo Nigerijos rinktinę nuo pralaimėjimo, žurnalistų pagirtas už savo meistriškumą, V. Enijema atsakė: „Tai Dievo angelai padėjo, kad mano rankos būtų teisingoje padėtyje ir sulaikytų į vartus skriejantį kamuolį“. Paklaustas, kas taip sustiprino jo tikėjimą, vartininkas atsakė, kad prieš kelis metus jis patyrė sunkią automobilio avariją, kuri galėjo nutraukti jo gyvybę, bet buvo Dievo išgelbėtas ir dabar žino, kad viskas Viešpaties rankose.

Šiame Brazilijoje vykstančiame Pasaulio čempionate sublizgėjusios Kosta Rikos futbolo rinktinės vartininkas Keiloras Navasas (Keylor Navas) interviu spaudai irgi prisipažino, kad prieš rungtynes meldžia Dievo, kad Jo angelai padėtų apsaugoti vartų plotą. K. Navasas sakė, kad malda jam padeda labiau susitelkti žaidimo metu ir išlaikyti kartais piktą sirgalių pajuoką ir įžeidinėjimą dėl praleistų įvarčių. Šis Kosta Rikos rinktinės vartininkas bendradarbiauja su katalikiška organizacija „Vida Nova“, kuri suteikia paramą vargšams ir kartais vadinama „Evangeliniu futbolo klubu“, nes su žymių futbolininkų pagalba skatina artimo meilės darbus. K. Navasas aiškino, kad stengiasi pamaldžiai apmąstyti Šventąjį Raštą, kad jo mėgstama citata yra iš apaštalo šv. Pauliaus laiško Galatams: „Ar aš ieškau žmonių palankumo, ar Dievo? Gal stengiuosi įtikti žmonėms? Bet norėdamas patikti žmonėms, nebebūčiau Kristaus tarnas“ (Gal 1, 10). Todėl sportininkas į futbolą žiūri kaip į Dievo duotą misiją, stengdamasis fiziškai tobulėti ir padėti komandai, tačiau neužmiršta dvasinių reikalų prioriteto, nes be tikėjimo ir vilties negalima žengti į priekį.

Baigiant šią apžvalgą dar galima pastebėti, kad dabartinio Pasaulio futbolo čempionato šeimininkė Brazilija yra galbūt tinkamiausia vieta kalbėti apie tikėjimo ir sporto santykį, kadangi šioje didžiausioje katalikiškoje šalyje futbolas ir evangelizacija nuo seno eina kartu. Kaip tik Brazilijoje buvo įkurta plačiai žinoma „Kristaus atletų“ asociacija, kurios tikslas – skatinti evangelinį sportininkų atsinaujinimą ir susitelkimą. Brazilijoje išskirtinai populiaraus futbolo naudojimas jaunimui ugdyti turi krikščioniškas šaknis: kaip tik šios šalies jėzuitai buvo pirmieji, įvedę į savo mokyklų ugdymo programas iš šio sportinio žaidimo dvasios kylančias moralinies paskatas.

© 2014 „XXI amžius“