„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2014 m. rugsėjo 12 d., Nr.9 (178)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Bendra religijos ir sporto tarnystė žmonijos gėriui

Mindaugas BUIKA

Ypatingas dėmesys skiriamas
popiežiaus Pranciškaus
susitikimui su Diegu Maradona

Į Šventojo Tėvo audienciją
garsus italų futbolininkas
Alesandras Del Pieras atvyko
su savo trijų vaikų šeima

Popiežius Pranciškus futbolo
žvaigždėms įteikia taikos simbolį alyvų
medelį, kuris prieš rungtynes buvo
pasodintas Romos Olimpiniame stadione

Šiltas popiežiaus Pranciškaus
apsikabinimas su Diegu Maradona

Istorinio tarpreliginio
futbolo mačo akimirkos

Futbolo žvaigždžių dalyvavimas

Dabar, kai pasaulyje vyksta nuolatiniai daug aukų ir išteklių pareikalaujantys kariniai konfliktai ir tuo pat metu šimtų milijonų žmonių dėmesys prikaustytas prie sportinių kovų stadionuose bei arenose, popiežius Pranciškus iškėlė iniciatyvą, kad sportas, ypač globalinis futbolas, turi labiau tarnauti taikos siekiams. Kaip tik šiam tikslui rugsėjo 1 dieną Romos Olimpiniame stadione buvo surengtas pirmasis tarpreliginis futbolo mačas už taiką, kuriame pasiskirsčiusios į dvi komandas pakaitomis žaidė penkios dešimtys šio didžiojo žaidimo žvaigždžių iš viso pasaulio, kurios priklauso geriausiems futbolo klubams arba neseniai jau baigė savo sportinę karjerą. Su dideliu apgailestavimu ir skausmu pripažįstant, kad dabartiniuose karuose, ypač turinčiuose teroristinį pobūdį, neretai iškeliami ir religiniai elementai, ir pabrėžiama, jog karas Dievo vardu yra visiškas absurdas, minėtose istorinėse futbolo už taiką varžybose buvo akcentuotas tarpreliginis pobūdis; kartu žaidė ir draugiškai bendravo krikščionys, musulmonai, judėjai, budistai, induistai, šintoistai. Tą vakarą į Olimpinį stadioną susirinkusios dešimtys tūkstančių futbolo gerbėjų (rungtynes tiesiogiai transliavo Italijos ir Argentinos nacionalinės televizijos), daugelis su savo šeimomis, entuziastingai sveikino į aikštę išbėgusį Diegą Armandą Maradoną (Diego Armando Maradona), Chavjerą Zanetį (Javier Zanetti), Robertą Badžą (Roberto Baggio), Luką Podolskį (Lucas Podolski), Filipą Inzagį (Filippo Inzaghi), Artūrą Vidalį (Arturo Vidal), Ronaldinją (Ronaldinho) ir kitas žvaigždes. Tarp jų buvo ir geriausias Ukrainos futbolininkas Andriejus Ševčenka, beje, įmušęs du įvarčius (bendras rungtynių rezultatas 6:3). Po varžybų jis, kreipdamasis į žiūrovus, prašė melstis už taiką dabar nuo smurtingo susipriešinimo ir Rusijos agresijos kenčiančiojo jo tėvynėje.

Prieš susitikimą garsiuosius futbolininkus ir rungtynių organizatorius bei pagrindinius rėmėjus – stambių kompanijų atstovus, iš viso apie keturis šimtus asmenų – audiencijoje Vatikane priėmė popiežius Pranciškus, kuris irgi žinomas kaip didelis futbolo gerbėjas. Akcentuodamas pagrindinį tarpreliginių rungtynių motyvą, jis įteikė taikos simbolį – alyvos medelį, kuris prieš mačą buvo su iškilmingomis apeigomis pasodintas stadione to istorinio įvykio atminimui. Kreipdamasis į audiencijos dalyvius, Šventasis Tėvas dėkojo, kad buvo atsiliepta į jo troškimą „matyti geriausius futbolininkus ir jų trenerius iš įvairių pasaulio šalių bei priklausančius skirtingoms religijoms, kurie kartu rungtyniaudami liudija broliškumo ir draugystės jausmus“. Priminęs, kad yra svarbu, jog tose varžybose suaukotos lėšos bus panaudotos solidarumo ir karitatyviniams projektams finansuoti, jis sakė, kad dar yra svarbiau skatinimas futbolui ir sportui būdingų vertybių, tokių, kaip ištikimybė, bendravimas, atvirumas, dialogas, tarpusavio pasitikėjimas. Šios vertybės yra bendros kiekvienam asmeniui, nepaisant jo rasės, kultūros ir tikybos, todėl minėtos tarpreliginės varžybos simboliškai turi patvirtinti, kad įmanoma kurti susitikimo kultūrą ir taikingą pasaulį. Popiežius Pranciškus kalbėdamas pabrėžė, kad jo ištartas žodis „nepaisant“ arba „nepriklausomai nuo“ nereiškia savojo tapatumo, savosios religijos atsisakymo, bet tik patvirtina, kad ją saugant įmanoma gyventi darnoje ir abipusėje pagarboje. Jis pastebėjo, kad šiuolaikinis profesionalus sportas, ypač žaidimų karalius futbolas, turintis pusantro milijardo gerbėjų, vertintinas ir kaip svarbus socialinis reiškinys, turintis didžiulę įtaką daugybės žmonių elgsenai bei mentalitetui. Iš tikrųjų pagal savo poveikį pasaulio gyvenimui Tarptautinė futbolo asociacijų federacija (FIFA) kartais lyginama su Jungtinių Tautų Organizacija.

Popiežiaus Pranciškaus paraginimai laikytis taikaus sambūvio principų

Šventasis Tėvas aiškino, kad ypač jauni žmonės dažnai su pasigėrėjimu stebi futbolo žvaigždžių rodomą aikštėje meistriškumą ir domisi jų asmeniniu gyvenimu, bandydami jį sekti. Todėl yra svarbu, kad sporto garsenybės liudytų tikrąsias vertybes ne tik aikštėje vykstančiose varžybose, bet ir kasdieniniame gyvenime. „Rungtyniaudami jūs esate pašaukti rodyti, kad sportas suteikia džiaugsmą gyventi, žaisti, švęsti, ir toks jis turi būti vertinamas kaip dosnumas, gebėjimas stiprinti draugystės ir atvirumo saitus, – kalbėjo popiežius Pranciškus. – Net ir kasdienybėje, ypač jeigu ji kupina tikėjimo ir dvasingumo, žmogiškumo ir altruizmo, jūs galite liudyti savo palankumą taikaus sambūvio ir pilietinės visuomenės idealams, tokios civilizacijos, kuri būtų grindžiama meile, solidarumu ir taika, kūrimui“. Kaip tik tokia yra susitikimo kultūra, kurią savo mokyme skelbia Šventasis Tėvas, ragindamas dėl jos vieningai darbuotis ne tik krikščionis, bet ir visus geros valios žmones. Linkėdamas, kad rugsėjo 1-ąją vykusios futbolo rungtynės skatintų šių vertybių raišką, nes sportas taip veiksmingai prisidėtų prie taikaus ir vaisingo tautų sambūvio, popiežius Pranciškus ypač pabrėžė įvairaus pobūdžio diskriminavimo (dėl etninės priklausomybės, kalbos, religijos) ryžtingą atmetimą. Jis sakė, kad diskriminacija yra paniekos kitam žmogui forma, todėl reikia tvirtai tarti „ne“ bet kokiam jos pasireiškimui. Religijos, kurios yra išskirtinai pašauktos būti taikos, o ne neapykantos nešėjomis, nes Dievo vardu reikia skelbti tik meilę, kuri turi taip sąveikauti su sportu, kad iškalbingai būtų rodomi naujos taikingos epochos ženklai. Platus širdies atvėrimas kaip brolis broliui yra gilus ir autentiškas tikro gyvenimo ir tikro sporto bruožas, baigdamas kalbą tvirtino Šventasis Tėvas.

Į Romos Olimpinį stadioną, kuriame vykusiose rungtynėse žiūrovų džiaugsmui buvo įmušti net devyni įvarčiai, popiežius Pranciškus, matyt, nenorėdamas trikdyti žaidimo atmosferos, nebuvo nuvykęs. Futbolo žvaigždes suskirsčius į dvi komandas, joms vadovavo garsūs treneriai: Argentinos rinktinės treneris Cherardas Martinas (Gerardo Marino) ir vieno pagrindinių Anglijos futbolo klubų, Londono „Arsenal“, treneris Arsenas Vengeras (Arsene Wenger). Prieš rungtynes savo dainomis susirinkusius džiugino Italijos jaunimo mylima atlikėja Violetta. Šio rašinio autorius, kuris irgi yra didelis futbolo gerbėjas ir turėjo galimybę per televizorių tiesiogiai stebėti tas varžybas, gali patvirtinti, jog rungtynės, nepaisant draugiškos atmosferos, vyko gana įnirtingai bei permainingai. Toks ir turi būti tikras futbolas! Neišvengta ir 11 metrų baudinio, kurį sėkmingai realizavo ukrainietis A. Ševčenka. Ypatingai „sublizgėjo“ argentinietis Mauras Ikardis (Mauro Icardi). Jis pelnė net tris įvarčius (hat trick). Tačiau bendrą nusiteikimą formavo popiežius Pranciškus, kuris trumpame kreipimesi, transliuotame stadiono monitoriuose, sakė, kad „tame žaidime niekas nežaidžia tik pats už save, bet vienas su kitu, o tiksliau sakant, su visais (…) Tokiose komandų varžybose „sėjama ne karo, bet taikos sėkla“. Šventasis Tėvas atsiprašė, kad šias mintis išsakė ispaniškai (nors titrai ekrane buvo ir italų kalba), savo gimtąja kalba, tarsi norėdamas pabrėžti tapatumo svarbą. „Tai yra mano širdies kalba ir šiandien aš norėjau kalbėti iš širdies“, – sakė popiežius Pranciškus.

Svarbu, kad istorinio tarpreliginio futbolo mačo už taiką proga Popiežiškoji kultūros taryba kartu su įvairiose šalyse veikiančiomis katalikiškomis sporto asociacijomis Vatikane surengė antrąjį seminarą (pirmasis įvyko praėjusiais metais) prasminga tema „Sportas tarnauja žmonijai“. Vykusiuose debatuose dėmesys buvo sutelktas į tai, kaip Bažnyčiai geriau sąveikauti su profesionaliuoju ir aukštųjų mokyklų sportu, skatinant dvasinį bei kultūrinį ugdymą. Sielovadininkai savo pastoracinėmis pastangomis turi siekti, kad į tokią Dievo dovaną, koks yra sportas, nebūtų žiūrima tik kaip į pelningą biznį, nešantį naudą ir sėkmę bei garbę tik nedaugeliui varžybų laimėtojų. Sportas turi vaduotis iš mūsų visuomenėje įsivyravusių vartotojiškumo įpročių ir perdėtą dėmesį pinigams (bei jais įvertintiems medaliams) pakeisti ypatingu dėmesiu žmogui. Siekiant aktyvesnio Bažnyčios dalyvavimo didžiojo sporto pasaulyje prieš kelis metus dar popiežiaus Benedikto XVI sprendimu Popiežiškojoje kultūros taryboje buvo įkurtas sporto sielovadinę globą koordinuojantis skyrius, kuris rūpinasi šios srities pastoracija, dvasiniu vadovavimu (kapelionų lygyje), katechetinėmis pastangomis. Ypač dabar, naujosios evangelizacijos kontekste, arba, kaip moko popiežius Pranciškus, misijoms išeinant į tikėjimo periferijas, reikia pasiekti atletus, trenerius, sportinių klubų ir asociacijų vadovus. Šių pastoracinių uždavinių aptarimui 2015 metų rugsėjį Vatikane organizuojamas stambus tarptautinis kongresas, skirtas sporto ir tikėjimo santykiams.

Išskirtinis Diego Maradonos liudijimas

Pastangų sugrąžinti futbolo garsenybes Kristui ir Bažnyčiai rezultatų pavyzdžiu galėtų būti sunkus pirmo ryškumo žvaigždės D. Maradonos kelias į atsivertimą. Beje, nors sulaukęs jau 53 metų ir sveikatos problemų turintis D. Maradona minėtame rugsėjo 1 dienos mače Romos Olimpiniame stadione atkakliai žaidė be pakeitimo visą rungtynių laiką (90 minučių), jis sumaniai perdavęs kamuolį leido kitai buvusiai pasaulinei futbolo žvaigždei, 47 metų italui puolėjui Robertui Badžiui pasiekti įvartį. Ypač didelio žiniasklaidos dėmesio susilaukė D. Maradonos dalyvavimas popiežiaus Pranciškaus audiencijoje, nes sakoma, kad pasaulyje dabar yra du labiausiai žinomi argentiniečiai: pats Šventasis Tėvas ir minėtas garsusis futbolininkas. „Aš jį apkabinau ir jutau ypatingą išdidumą būti argentiniečiu“, – vėliau to šilto susitikimo emocijomis su žurnalistais dalinosi D. Maradona. Jis pasakojo, kad buvo nutolęs nuo Bažnyčios, ir sugrįžimas prasidėjo prieš kelis metus dėl išgyvenimų mirus brangiai motinai, o dabar dar prisidėjo ir argentiniečio Popiežiaus artumas visiems vargstantiems žmonėms. D. Maradona dažnai Argentinoje ypač mėgiamo futbolo sirgalių buvo tiesiog garbinamas kaip dievybė, ypač po to, kai 1986 metais toje šalyje vykusiame Pasaulio čempionate pasiekė lemtingą įvartį atkrintamosiose rungtynėse prieš Anglijos rinktinę. Tuomet kamuolys, atsimušęs į D. Maradonos alkūnę, atsidūrė anglų vartų tinkle: įvartis buvo įskaitytas bei pavadintas „Dievo rankos“ veikimu, kuris atnešė argentiniečiams čempionų titulą.

D. Maradona nors ir išgarsėjo savo, kaip futbolininko, talentu, tačiau jo asmeninis gyvenimas buvo gana prieštaringas, kupinas skandalų, piktnaudžiavimo narkotikais, perdėtu nutukimu, kuris neigiamai atsiliepė sveikatai. Po to sekė nelengvas atsinaujinimo (taip pat ir dvasinio) kelias, kurį paskatino paskyrimas dirbti Argentinos futbolo rinktinės treneriu. „Tačiau popiežius Pranciškus yra žymiai daugiau nei Maradona, jis yra tikroji žvaigždė“, – kalbėjo žurnalistams futbolininkas audiencijos metu Šventajam Tėvui įteikęs Argentinos rinktinės baltai mėlynus marškinėlius su užrašu „Francisco“ (Pranciškus). Jis aiškino, kad popiežius Pranciškus pagrįstai turi didelį populiarumą ir ne vien tik tarp tikinčiųjų krikščionių, nes yra labai žmogiškas, nekelia savęs aukščiau už kitus, bet priima visus, ypač artimas vaikams, rodo didelį rūpinimąsi globalinėmis problemomis. D. Maradona sakė, kad dalyvavimas tarpreliginėse futbolo rungtynėse Romos Olimpiniame stadione jam buvo unikalus patyrimas, nes visi turi kažką daryti dėl taikos, dėl to, kad pasaulyje būtų įveiktas badas. Pagrindinis šių istorinių varžybų organizatorius buvo gilaus tikėjimo ir dar neseniai sportinę karjerą baigęs žinomas argentiniečių futbolininkas, o dabar Italijoje besidarbuojantis sporto ir visuomenės veikėjas Chavjeras Zanetis. Jis su žmona Paula įkūrė karitatyvinį „Pupi onlus“ fondą, skirtą paremti sunkiose socialinėse sąlygose atsidūrusiems vaikams (draugiška „Pupi“ pravarde komandos draugai buvo praminę C. Zanetį, bet taip pat yra jo įkurto fondo pavadinimo „Pur un piberio integrado“ („Už integruotą vaikystę“ santrumpa). Kita pagrindinė rugsėjo 1-osios mačo už taiką organizatorė buvo popiežiaus Pranciškaus iniciatyva įkurta ir Popiežiškojoje socialinių mokslų akademijos sistemoje veikianti „Scholas Occurentes“ švietėjiška tarnyba. Ji skatina marginalizuotų vaikų ir jaunų žmonių visuomeninę integraciją ir susitikimo kultūros vystymą išnaudojant sporto, meno ir komunikavimo technologijų galimybes.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija