„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2015 m. rugpjūčio 21 d., Nr.8 (189)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Žaisti Jėzaus, o ne velnio komandoje

Apie popiežiaus Pranciškaus susitikimą su Lotynų Amerikos jaunimu

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus sveikina
susitikimo dalyvius su liudijimus
išsakiusiais jaunimo atstovais

Patikimas palaiminimų kelias

Beveik kiekvienoje popiežiaus Pranciškaus užsienio apaštalinėje kelionėje į vizito programą įtraukiamas ir susitikimas su jaunais žmonėmis, tarp kurių jis turi ypatingą populiarumą. Kelionėje į Lotynų Ameriką toks renginys – paskutinis programoje, bet gal vienas svarbiausių –  įvyko liepos 12 dienos, sekmadienio, pavakarę, Paragvajaus sostinėje Asunsjone, upės pakrantės „Costanera“ parke. Susitikime dalyvavo daugiau kaip 200 tūkstančių vaikinų ir merginų. Šventasis Tėvas neskaitė parengto kalbos teksto, nes tai būtų nuobodu, bet išklausęs liudijimus juos gyvai komentavo ir plėtojo pasiremdamas sielovadine patirtimi ir Evangelijos patarimais. Tačiau ir kalbos tekste, kuris buvo publikuotas bei išdalintas, yra reikšmingų minčių, ypač kadangi originaliai lyginamos dvasinės pratybos, kurios, kaip aiškina žymiausias rekolekcijų vedėjas, Jėzaus Draugijos įkūrėjas šv. Ignacas Lojola (1491–1556), gyvenime yra pasirinkimui pristatomos pagal dvejopą „Kristaus ir velnio standartą“. Kad būtų aiškiau, popiežius Pranciškus jauniems žmonėms siūlo įsivaizduoti, jog futbolo aikštėje žaidžia dvi komandos su skirtingų spalvų marškinėliais, ir reikia pasirinkti, kurią iš jų palaikyti arba įsijungti ir dalyvauti gyvenimo žaidime. „Velnias, norėdamas patraukti į savo pragaištingąją komandą, pažada, kad tie, kurie žais jo pusėje, įgaus materialinius turtus, šlovę, garbę ir galią, taps įžymybėmis ir visi juos tiesiog dievins. Jėzus savo žaidėjams nežada jokių fantastinių pasiekimų, Jis nesako, kad šiame pasaulyje tapsime žvaigždėmis, ir aiškina, kad žaidimas Jo pusėje reiškia nuolankumą, nesavanaudišką meilę, tarnystę kitiems. Ir Jėzus mums sako tiesą, Jis nemeluoja, nes priima mus su visu rimtumu“, – aiškina Šventasis Tėvas.

Biblijoje ne veltui velnias vadinamas melo tėvu, kadangi jis nors žada arba skatina galvoti, kad jo siūlomi dalykai atneš laimę, tačiau taip suviliotas ir apgautas žmogus vėliau atsikvošėjęs pajunta, kad tie šėtoniški pažadai neatneša jokios laimės, o tik praradimą, tuštybės pojūtį ir liūdesį. Velnias veikia kaip aktorystės meną įvaldęs sukčius, kuris pateikia vieną po kito gražesnį pažadą, bet niekada jo neiįvykdo, nes jam svarbiausia įtikinti, kad užsigeistume siūlomų dalykų ir pragaištingai žaistume jo pusėje. Tokia yra blogio sklaidos, asmeninio ir visuomenės gyvenimo naikinimo strategija, kuri skatina vaidus, pavydą, siekimą gauti tai, ko norime, kitų sąskaita. Velnias viliodamas aiškina, kad reikia vadovautis egoizmo nuostatomis, apleisti draugus ir jiems nepadėti, nes kiekvieno vertė priklauso nuo galios ir kitų valdymo, nuo sukauptos nuosavybės. Jėzus, kviesdamas žaisti Jo komandoje, elgiasi priešingai: nevilioja turtais, nežada mums pasaulio, nesako, kad laimė – medžiaginė gerovė, galia ir puikybė. Jis rodo kitą kelią, nes sako žaidėjams: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią, palaiminti liūdintys, romieji, alkstantys ir trokštantys teisumo, gailestingieji, tyraširdžiai, taikdariai, persekiojami dėl teisumo. Dėl viso to reikia džiūgauti, nes už tuos išbandymus laukia gausus atlygis danguje“, – aiškino popiežius Pranciškus, nurodydamas evangelinį Kalno pamokslą.

Piktumas reiškia pralaimėjimą

„Džiaugtis ištikimiems Viešpaties sekėjams reikia iš tikrųjų, nes Jėzus nemeluoja rodo mums kelią, kuris yra gyvybė ir tiesa. Aiškus viso to įrodymas yra pats Dievo Sūnaus gyvenimo būdas, Jo draugystė ir ryšys su Tėvu. Ir visa tai Jis siūlo mums, norėdamas, kad suprastume, jog patys tampame Dievo sūnumis ir dukterimis, mylimais vaikais. Jėzus negudrauja ir neapgaudinėja, nes Jis žino, kad tikroji laimė, kuri gali užpildyti mūsų širdis, nebus surasta garsaus dizainerio drabužyje ar brangiuose su firmos įspaudu batuose“, – aiškino Šventasis Tėvas. Jis sakė, kad Viešpats žino, jog reali laimė randama būnant arti kitų, ypač vargstančių, išmokstant verkti su tais, kurie verkia, apkabinant tuos, kurie didelėje nelaimėje visko netekę, palenkiant petį tiems, kurie galėtų pasiremti savosios nevilties šauksme. „Jeigu mes nemokame verkti ir nemokame juoktis kartu su kitais, nemokame gyventi“, – tvirtino popiežius Pranciškus. Jis pabrėžė, kad Jėzus gerai žino, jog šiame pasaulyje, kuris kupinas konkurencijos, pavydo ir agresyvumo, tikroji laimė ateina iš mokėjimo būti kantriais, gerbti kitus, vengimo kitus beatodairiškai smerkti ir teisti, nes pyktis reiškia pralaimėjimą. Todėl reikia niekada neleisti, kad širdis būtų pilna pykčio ir pagiežos, perspėja Šventasis Tėvas jaunus žmones, nes laimingi yra gailestingieji, laimingi tie, kurie moka atsidurti kitų padėtyje, geba kitus priimti ir atleisti. Visi mes esame tai patyrę vienu ar kitu metu ir žinome, kaip tai yra gera ir nuostabu. Tai – tarsi pradėti viską iš naujo, gauti dar vieną progą, ir nieko nėra nuostabesnio už tą pojūtį bei dėkingumą.

„Taigi laimingi yra tie, kurie neša naują gyvenimą ir naujas galimybes kitiems, kurie dėl to atkakliai darbuojasi ir netgi aukojasi“, – tęsė savo pamokymus jaunimui popiežius Pranciškus. Jis pastebėjo, kad daugelis iš mūsų yra padarę klaidų, turėję įvairių nesusipratimų. Laimingi tie, kurie padeda kitiems įveikti jų klaidas ir nesusipratimus, nes yra tikri draugai ir neapleidžia dėl nesėkmių. Būtent jie ir yra Jėzaus Kalno pamokslo palaiminimuose minimi tyraširdžiai, nes geba pažvelgti toliau, nei siekia įvairūs nesklandumai, padėti įveikti sunkumus. Ir pirmiausia laimingi tie, kurie gali pamatyti kitų žmonių gėrį ir jį pripažinti. Kaip tik tokie buvo šventieji, kurie lieka mūsų draugais ir užtarėjais amžinybėje ir pavyzdžiais mūsų gyvenime. „Jie tiesiogiai daugiau nežaidžia mūsų aikštėje, bet žvelgdami į juos mes randame jėgų žaisti savo geriausią žaidimą, – aiškina Šventasis Tėvas. – Jie rodo mums, kad Jėzus nėra išmanus apsimetėlis, bet siūlo mums tikrą pilnatvę. Jis siūlo tikrą draugystę, kurios mums visiems labai reikia žemiškojo gyvenimo kelionėje. Juk draugystė yra viena iš didžiausių dovanų, kurias kiekvienas asmuo gali priimti ir pasiūlyti kitiems, nes sunku gyventi be tikrų draugų. O ką reiškia paties Dievo Sūnaus draugystė!“ Anot popiežiaus Pranciškaus, vienas iš didžiausių dalykų, kuriuos Jėzus yra mums pasakęs, – Jo patvirtinimas: „Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką esu iš Tėvo girdėjęs“ (Jn 15, 15). Taigi, vienas iš brangiausių buvimo krikščionimis bruožų yra tai, kad esame draugai tarpusavyje ir Jėzaus draugai.

Laisvos širdies meldimas

„Kai mes kažką mylime, praleidžiame su jais laiką pagelbėdami rūpesčiuose, pasidaliname savo nuomone ir patarimais, niekada nepaliekame sunkumuose. Tokia yra tikroji draugystė. Tokia yra draugystė su Dievo sūnumi Jėzumi Kristumi: Jis niekada mūsų neapleidžia, – tvirtino Popiežius. – Kaip draugai stoja vienas už kitą, padeda vienas kitam, saugo ir gina vienas kitą, taip ir Viešpats elgiasi su mumis, savo draugais, rodydamas prieraišumą ir didžiąją kantrybę. Todėl, kaip mums reikia draugauti tarpusavyje, taip reikia stengtis tapti ir patikimais Jėzaus draugais: neatsiriboti savyje ir įsijungti į Jo komandą, žaisti Jo žaidimą ir išėjus stengtis turėti vis daugiau tokių draugų. O tai reiškia apaštalavimą, perteikiant Jėzaus draugystės žavesį kiekvienoje savojo buvimo vietoje: darbe, mokykloje, internete (Facebook ir Twitter), poilsiaujant šokiuose ar kavinėje, susitikus miesto aikštėje ar sportuojant. Visur galime rasti potencialių Jėzaus draugų ne apgaulingai viliojant, bet būnant šalia, suteikiant pagalbą ir būnant kantriais jų atžvilgiu. Ta kantrybė ateina iš žinojimo, kad mes esame laimingi, kadangi turime Tėvą, kuris yra danguje“, – teigė baigdamas rašytines pastabas popiežius Pranciškus, bendraudamas su Paragvajaus jaunimu, aptardamas teisingo laisvės supratimo ir naudojimosi laisve svarbą.

„Laisvė yra mums Dievo suteikiama dovana, bet mes turime žinoti, kaip ją priimti, – sakė Šventasis Tėvas, atsiliepdamas į vieno jaunuolio prašymą, kad jis pasimelstų už kiekvieno ir visų laisvę. – Mes turime gebėti išlaikyti laisvą širdį, kadangi žinome, jog pasaulyje yra daug dalykų, kurie suriša mūsų širdis ir neleidžia būti laisvoms. Tai – išnaudojimas, priemonių išgyventi stygius, priklausomybė nuo alkoholio ir narkotikų, liūdesys ir kiti dalykai, atimantys mūsų laisvę“. Su popiežiaus Pranciškaus pasiūlymu ir jam vadovaujant daugiatūkstantinė vaikinų ir merginų minia vieningai prašė maldoje: „Viešpatie Jėzau, suteik man laisvą širdį, kad nevergaučiau šio pasaulio žabangams, kad nevergaučiau patogumams ir viliojančioms apgavystėms, kad nebūčiau gero gyvenimo vergas. Kad nevergaučiau melagingai laisvei, užgaidoms kiekvienu momentu“. „Tikra širdies laisvė reiškia tarnavimą ir solidarumą, nes visada reikia turėti galvoje, kad, jeigu vienų gyvenimas palyginus lengvas, tai yra daug kitų vaikinų ir merginų, kurių gyvenimas daug sunkesnis. Dar blogiau, kai desperacija, neviltis pastumia į nusikaltimų kelią, skatina įsitraukti į organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tinklą, taip bandant išspręsti savo problemas ir žengiant į pražūtį. Šiems jauniems žmonėms mes sakome, kad esame šalia, pasirengę ištiesti pagalbos ranką, norime jiems padėti savuoju solidarumu, meile ir viltimi“, – kalbėjo popiežius Pranciškus. Baigdamas pokalbį jis prašė melstis už tą jaunimą, kuris neturi malonės pažinti Jėzų, pažinti Tą, kuris suteikia viltį, duoda laisvą širdį ir suteikia stiprybės. Pats Šventasis Tėvas garsiai meldėsi už tuos vaikinus ir merginas, kurie bijo prasmingai gyventi, neturi drąsos būti tikrai laimingais, bijo svajoti. „Jėzau, išmokyk juos svajoti apie nuostabius dalykus, kurie galbūt atrodo paprasti, bet išplečia širdį. Viešpatie Jėzau, suteik mums stiprybės. Duok mums laisvą širdį. Suteik viltį. Duok mums meilę ir išmokyk mus tarnauti“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija