Jaunojo kataliko kankinystė

Mindaugas Buika

Šv. Chozė Luisas Sančesas del Rijo (1913 – 1928)

Pasipriešinimas didžiąją praėjusio XX amžiaus dalį Meksiką valdžiusiems promarksistiniams masonų režimams ir ypač pirmųjų dešimtmečių pastangoms visiškai išnaikinti katalikų tikėjimą ir Bažnyčią, davė daug šventųjų tikėjimo kankinių. Tarp jų yra ir legendinis Kristerų sukilimo (1926–1929) kovotojas Chozė Luisas Sančesas del Rijo (Jose Luis Sanchezdel Rio), kuris buvo žiauriai nužudytas, nes neatsisakė savo tikėjimo. Popiežius Pranciškus jį paskelbė Bažnyčios šventuoju spalio 16 dieną Romoje vykusiose kanonizacijos iškilmėse.

Kristerų sukilimo aplinkybės

Nuo 1924 metų Meksiką valdęs despotiškas prezidentas Plutarkas Elijas Kalesas (Plutarco Elias Calles) ypač stengėsi įgyvendinti vadinamuosius antiklerikalinius įstatymus, priimtus kartu su 1917 metais paskelbta socialistine šalies konstitucija. Taigi revoliucinė vyriausybė konfiskavo Bažnyčios nuosavybę, įskaitant katalikiškas mokyklas ir ligonines, uždarė vienuolynus, deportavo užsienio misionierius, saviesiems dvasininkams uždraudė viešumoje dėvėti kunigiškus rūbus, net privačiai reikšti politinę nuomonę ir ieškoti teisingumo šalies teismuose. Kai kuriose Meksikos srityse buvo griežtai apribotas dvasininkų skaičius (ne daugiau kaip 1 kunigas 30 tūkstančių tikinčiųjų) ir jiems leista užsiimti sielovada tik tuo atveju, jeigu sukurs šeimą, nors tai visiškai prieštaravo katalikų kunigų celibato įžadui).

Tokiomis aplinkybėmis dauguma meksikiečių vyskupų su Šventojo Sosto žinia buvo priversti išvykti iš šalies arba slapstėsi nutraukę viešąją veiklą. Slapstėsi ir režimo persekiojami kunigai, tikintiesiems sakramentus teikė naktimis, už tai buvo suiminėjami, kankinami, uždaromi į kalėjimus, netgi žudomi. Katalikų politikai ir intelektualai sukūrė taikų pasipriešinimo sąjūdį, Nacionalinę religijos laisvės gynimo lygą, reikalavo konstitucinių reformų, kad būtų nutrauktos represijos prieš Bažnyčią. Tam buvo surinkti milijonai parašų, boikotuojamos valdžios institucijos, tačiau režimas nuolaidų nedarė. Nepasisekus taikioms rezistencijos priemonėms, meksikiečių katalikai valstiečiai ėmėsi ginklo. 1926 metais prasidėjęs sukilimas, išsiplėtojęs į Meksikos vakarines ir centrines sritis, buvo iškėlęs devizą „Viva Cristo Rey“ („Tegyvuoja Kristus Karalius“), todėl buvo pavadintas Kristerų sukilimu, arba Kristjada. Jis buvo plačiai nušviestas to meto tarptautinėje ir Lietuvos spaudoje, susilaukė visuotinio pasaulio katalikų ir Šventojo Sosto, popiežiaus Pijaus XI solidarumo.

Greičiau patekti į dangų

Tuo metu, kai prasidėjo Kristerų sukilimas, Chozė Luisas buvo dvylikametis berniukas, karštai išgyveno savojo tikėjimo persekiojimą. Jis gimė 1913 m. kovo 28 d. Sahuajo miestelyje (Mičoakano valstija) netoli Gvadalacharos didmiesčio, katalikiškoje gyvulių augintojų šeimoje. Jis uoliai mokėsi, rodė stiprų pamaldumą Gvadelupės Dievo Motinai, dažnai kalbėjo rožinį, adoravo Švč. Sakramentą ir tokį pamaldumą skatino tarp draugų, mėgo žaisti „karą“, jodinėti ir prižiūrėti arklius, troško kovoti dėl brangaus tikėjimo laisvės. Kai į prasidėjusį Kristerų sukilimą įsijungė vyresnieji broliai, jaunasis Chozė Luisas irgi norėjo žengti jų pėdomis, tačiau motina nenorėjo leisti. „Mama, kodėl tu nenori suteikti galimybę, kad aš kuo greičiau patekčiau į dangų?“ – klausė mažasis drąsuolis.

Galiausiai, motinai su ašaromis akyse sutikus, kad Chozė Luisas įsijungtų į katalikų sukilėlių būrius, iškilo nauja problema, nes vietiniai vadai nenorėjo jo priimti dėl jauno amžiaus. Tada berniukas parašė laišką pačiam Kristerų sukilimo generolui Prudensijui Mendosai (Prudencio Mendoza), kuris buvo įtikintas jo ryžto. „Moku gerai joti, prižiūrėti arklius, valyti ginklus, gaminti maistą“, – aiškino Chozė Luisas generolui, kuris jį padarė savo pagalbininku. Jo užduotis buvo joti šalia vado, nešti vėliavą, perduoti nurodymus kitiems. Sužavėti jaunojo vėliavnešio pamaldumo, sukilėliai jį pavadino Tarciziju pagal vardą ankstyvųjų Romos krikščionių altoriaus berniuko, kuris žuvo kaip kankinys, saugodamas Švč. Sakramentą nuo pagonių išniekinimo.

Suėmimas gelbėjant vadą

Per 1928 m. sausio 25 d. vykusį sunkų mūšį su vyriausybine kariuomene sukilėlių generolo arklys buvo pašautas ir jam grėsė suėmimas. Greta buvęs Chozė Luisas greitai nulipo nuo savo arklio ir pasiūlė jį savo vadui, kad išsigelbėtų, sakydamas, kad jis yra svarbesnis. Neklausydamas atsikalbinėjimų padėjo sužeistam generolui atsisėsti į balną ir paraginęs greičiau joti, pats pasislėpęs už kalvos gynėsi, kol baigėsi šaudmenys ir buvo paimtas į nelaisvę, uždarytas į kalėjimu ir sandėliu paverstą miestelio bažnyčią. Ir šis šventovės išniekinimas tik dar labiau sustiprino Chozė Luiso ryžtą nebūti išdaviku jokiomis sąlygomis. Grobikai reikalavo už laisvę išduoti sukilėlių vadovų ir jų pagrindinių rėmėjų vardus.

Norėdami greičiau palaužti jaunąjį kalinį, jo akyse kankino ir pakorė kitą suimtą sukilėlį. Bet Chozė Luisas jį guodė ir drąsino, sakydamas, kad netrukus pasimatys danguje. Jam buvo pasiūlyta parašyti laišką motinai, tikėtasi, kad, pamatęs iškviestos motinos ašaras, palūš. Tačiau laiške, kuris buvo perduotas per artimuosius, jaunasis herojus rašė, kad neturi jokios baimės, visiškai pasitiki Dievo valia ir ryžtingai nusiteikęs paaukoti gyvybę. Liudytojai pasakojo, kad su jam į nelaisvę artimųjų atneštu maistu buvo slapta dėdės kunigo įdėta konsekruota Ostija, kurią jis pamaldžiai priėmė atsiklaupęs ant kelių. Žmonės, eidami pro kalėjimu paverstą bažnyčią, kurioje buvo uždarytas Chozė Luisas, girdėjo jį garsiai kalbant Rožinį, giedant giesmes Dievo Motinos garbei.

Mirtis pabučiuojant kryžių

Galiausiai supratus, kad jaunasis kovotojas už tikėjimą jokiu būdu nesutiks bendradarbiauti su antikrikščionišku režimu, buvo nuspręsta jį nužudyti be jokio teismo. Baisiai sumuštą ir kruviną 1928 metų vasario 10-osios naktį jį vedė basą į kapines ir, kad jaustų didesnę kančią, nuo pėdų buvo nulupta oda. Jausdamas didžiulį skausmą Chozė šaukė, bet nepasidavė. Galiausiai, pastačius prie iškastos duobės buvo duotas pasiūlymas išsigelbėjimui: garsiai sušukti: „Mirtis Kristui Karaliui“. Tačiau Chozė Luiso atsakymas buvo „Viva Cristo Rey!“ ir durklais badomas jis tai nuolat tvirtai kartojo, kol praradęs kantrybę revolverį išsitraukęs karininkas jį nušovė. Sukniubęs Chozė Luisas dar spėjo pabučiuoti į purvą numestą kryžių.

Vėliau jo palaikai buvo perlaidoti gimtojo Sahuajo miestelio Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje, o relikvijos paplito Meksikos ir kitų šalių šventovėse. Kristerų sukilimas 1929 metais buvo nutrauktas JAV diplomatų iniciatyva ir pradėtos režimo ir Bažnyčios derybos. Meksikos valdžia padarė tam tikras nuolaidas, paskelbė amnestiją sukilėliams. Tačiau pilną laisvę Bažnyčia atgavo tik šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II pastangų dėka, 1992 metais pasirašius Meksikos ir Vatikano sutartį. Pripažinus Chozės Luiso Sančeso del Rijo kankinystę, popiežiaus Benedikto XVI sprendimu jis buvo beatifikuotas 2005 m. lapkričio 20 d. Dabar, spalio 16 dieną, jis popiežiaus Pranciškaus paskelbtas šventuoju, patvirtinus įvykusį stebuklingą išgijimą su palaimintojo Chozės Luiso užtarimu. Apie jo herojizmą ir patį sukilimą 2012 metais sukurtas JAV ir Meksikos meninis kino filmas „Dėl didesnės garbės“.

© 2016 „XXI amžius“