Likimai

Visa atnaujinti ir visa ištverti Kristuje  (Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė)

Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė

Šiuo metu Lietuvoje jaunimas gali laisvai priklausyti kokiai nori organizacijai. Ir tarpukaryje daug jaunimo pagal savo norus jungėsi į įvairias organizacijas – ateitininkų, pavasarininkų, maironiečių ar kitas. Priklausyti joms nebuvo nusikaltimas. Bet kai Lietuvą okupavo Sovietų sąjunga, šios organizacijos ne tik buvo uždraustos, bet ir tai, kad kažkada joms priklausei, buvo „tėvynės išdavimas ir antikomunistinė veikla“, už ką galėjai būti nuteistas, o kalėjime, kuris būdavo kur nors Sibiro ar Šiaurės šalčiuose, tekdavo patirti daug kančių ir net mirti. Apie vieną tokią kankinę šiandien pasakojame.

Kun. Nerijus Pipiras,

kun. Andrius Končius

Biografijos eskizai

Adelė Dirsytė gimė 1909 m. balandžio 15 d. Kėdainių apskrityje, Šėtos parapijoje, Promislavo vienkiemyje, ūkininkų Agotos Ragaišytės ir Antano Dirsės šeimoje. Tėvas nusipirko 30 ha ūkį. Jame dirbo visi šeši vaikai. Adelė buvo jauniausia. Tačiau net tris vaikus šeima leido į mokslus. Pradžioje Adelė mokėsi Šėtos progimnazijoje, vėliau – Kėdainių gimnazijoje. Čia ją mokė žinomas matematikas, Kėdainių gimnazijos direktorius G. Seliava, jau garsėjantis poezija ir apsakymais rašytojas Juozas Paukštelis, mokytojai J. Bliūmas, A. Karazytė, B. Valasčiūtė, K. Vaškevičius ir kiti. 1928 metais ji įstojo į Lietuvos Universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Pasirinko germanistikos studijas. Čia jai dėstė žymūs to meto šviesuoliai: Maironis, Pr. Dovydaitis, P. Penkauskas, vysk. M. Reinys. Dar besimokydama Kėdainių gimnazijoje, A. Dirsytė dalyvavo ateitininkų veikloje. Todėl ir universitete ji aktyviai įsijungė į ką tik sukurtos ateitininkų kuopos „Birutė“ veiklą. Tačiau dėl sunkių gyvenimo sąlygų – staiga mirė tėvas ir pritrūko mokslui reikalingų pinigų – 1932 metais Adelei universitetą teko palikti. Bet ji ir toliau aktyviai dalyvavo krikščioniškų organizacijų – „Carito“, Katalikių moterų draugijos, ateitininkų – veikloje. 1935 metais ji įsidarbino Lietuvių katalikių moterų draugijoje, o nuo 1937 metų pabaigos tapo tos reikalų vedėja. Uoliai vykdydama tas pareigas, ji tapo viena pagrindinių tos sąjungos veikėjų iki 1940 metų, o okupuotoje Lietuvoje buvo sustabdyta šios katalikiškos organizacijos veikla. Nuo 1938 metų pradžios jai atsivėrė platus darbo laukas: ji steigė naujus draugijos skyrius, organizavo kursus moterims, tiems kursams vadovavo, skaitė paskaitas. Vienas iš didžiausių jos darbų – 20 paskaitų kursas Kražių rajone 1938 metais. Adelė rašė straipsnius, kuriuose nagrinėjo moters – motinos – vaidmenį šeimoje, gynė žmogiškojo orumo sampratą, rašė ne tik mokslinius straipsnius, bet ir literatūrinius kūrinius. Skaitė paskaitas, rengė ir aktyviai dalyvavo įvairiuose kursuose bei renginiuose. Galima sakyti, išvažinėjo visą Lietuvą. 1940 metais gavo universiteto baigimo diplomą, įsidarbino vokiečių kalbos mokytoja mergaičių gimnazijoje Vilniuje, o vokiečių okupacijos metais (1941–1944) – antroje valstybinėje vidurinėje amatų mokykloje, kur mokėsi berniukai ir mergaitės. Nuo 1944 metų dirbo Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje ir suaugusiųjų Liaudies universitete.

Vilnius, nepaisant karo meto ir okupacijos, tuomet buvo iškilių asmenybių susitikimo vieta. Čia 1939 metais dirbti atvyko kun. Alfonsas Lipniūnas, kuriam šiuo metu Panevėžio vyskupijoje irgi pradėta beatifikacijos byla. Jis, daug metų ėjęs Panevėžio vyskupijos, o kartu, galima sakyti, ir visos Lietuvos, jaunimo kapeliono pareigas, greit rado bendrą kalbą su Vilniaus jaunuomene, studentija. Daugelį žavėjo jo pamokslai Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje. Čia jis organizavo vargingųjų šalpą, universitete atkūrė ateitininkų veiklą. Tiesa, susirinkimai vykdavo jo paties bute mažomis grupelėmis. Jų metu kunigas stengėsi jaunuomenei perteikti ateitininkijos dvasią, skolindamas knygas, mokydamas diskusijose ieškoti tiesos. Visai natūralu, kad į šią veiklą įsitraukė ir A. Dirsytė. 1943 metais vokiečiams suėmus kun. A. Lipniūną, arkivyskupas Mečislovas Reinys, pats buvęs prie ateitininkijos lopšio, norėjo, kad nenutrūktų organizacijos veikla. Todėl jau 1944 metais jos vadovu paskirtas tuometinis kunigų seminarijos dėstytojas kun. Bernardas Baliukas (Baliukonis). Buvo sudaryta Vilniaus miesto ateitininkų vadovybė, kurioje mokytoja Adelė Dirsytė prisiėmė pareigas globoti gimnazijų ateitininkus. Ji rūpinosi jais kiek galėdama, ypač savo gimnazijoje. Mokytojos A. Dirsytės veikla nepatiko okupacinei Sovietų Sąjungos valdžiai, todėl 1946 m. kovo 6 d. ji suimama ir teisiama už „tėvynės išdavimą ir antikomunistinę veiklą“, kaip ir daugelis kitų iškilių Lietuvos veikėjų, nors Tėvynė, skleidžiant krikščioniškas vertybes ir žmogiškąjį orumą, negali būti išduota... Tardytojai iš A. Dirsytės įvairiais būdais stengėsi išgauti „patogią tiesą“. Galima būtų pacituoti vieną protokolą, kuriame užrašyti tokie žodžiai: „Taip, aš dalyvavau fašistinės ateitininkų organizacijos veikloje“. Tačiau tai nėra Dirsytės žodžiai.

Viltis tamsoje

Tremtyje, toli nuo Lietuvos, ryškiausiai sužibo Adelės šventumo šviesa. Ji nuteisiama 10 metų. Ta kelionė į tremtį apvainikuoja visą Adelės tikėjimą ir gyvenimą. A. Dirsytei teko patirti kančią tolimoje Užpoliarėje, Taišete, Kolymoje... Net ir čia, rodos, pačiomis nedėkingiausiomis sąlygomis, ji tęsė savo, kaip mokytojos, misiją. Viena iš kartu tremtų mergaičių, dabar jau senyvo amžiaus, yra užrašiusi tokius žodžius: „Mes buvom nusiminusios. Palikom Lietuvą. Mūsų laukia nežinia. Mes nežinome, ar kada begrįšime. O traukinys vis dunda... Mes tolstam nuo gimtosios žemės, nuo gimtųjų namų. Kažkas sušunka: „Jau Rusija“. Pasidaro taip baisu. Mes pravirkstam. Tuomet Dirsytė mums pradeda pasakoti apie tautos didvyrius, jų drąsą, kančias, pasiaukojimą, skatina mus prisiminti istoriją, pasakoja mums apie mūsų rašytojus, poetus, ragina čia pat, važiuojant, pasimokyti eilėraščių. Ji daug jų mokėjo. Ir mes, monotoniškai dundant traukiniui, kartojam eiles apie tėvynę, ilgesį, meilę. Kartojom, kartojom. Ir – stebuklas! Kur baimė dingo? O prieš akis – mūsų sodas, besileidžianti saulė, mano mėgstamiausias serbentų krūmas. Mokytoja žinojo, kaip mus išblaškyti, nuvyti baimę, kaip nušluostyti ašaras“.

Adelė visuomet matydavo artimą, kuris kenčia, kuriam reikia padėti. Ji visuomet surasdavo būdą, kaip pasiekti žmogų. Liudytojos pasakoja, kad Adelės žodžiai eidavo tiesiai į širdį, atgaivindavo, sustiprindavo. Jos tiesiog glausdavosi prie Adelės, nes nuo jos sklido neapsakoma šviesa. Adelė, kaip minėta, bendravo su kun. A. Lipniūnu, Dievo tarnu, kuris ypatingai mylėjo Eucharistiją. Tikriausiai iš jo ji perėmė tą meilę. Be galo išraiškingi vienos liudytojos žodžiai: „Buvo Kolymos pūga, verpetais sukanti sniego sūkurius. Mus, einančias į darbą, surikiuodavo po penkias ir skaičiuodavo. Skaičiuodavo tuos penketus be galo. Kai trūksta, ar vienu per daug – vėl iš naujo. Šaukia pavarde. Mes turime pasakyti numerį, prisiūtą prie nugaros ar skverno. Nuo šalčio kalename dantimis. Nejaučiame nei rankų, nei kojų. O jei kuri išdrįsdavo pusbalsiu atsidusti, reikėdavo sėsti ar gulti, nesvarbu į sniegą ar į purvyną. Viską turėdavome nuleisti tylomis. „Mergaitės, – sakydavo mūsų geroji mokytoja. – Dabar – jų valia. Turime klausyti. O jei atodūsis veržiasi iš širdies – kalbėkit su Dievuliu mintimis. Niekas nežinos, o Jis – išgirs“. Ir išmokė ji mus maldelių, kurias kalbėdavome eidamos į darbą ir grįždamos į zoną, tuometinius savo namus. Ji išmokė, kaip prieiti dvasinės išpažinties ir dvasiškai priimti Švenčiausiąjį Sakramentą“. Labai svarbus akcentas kalbant apie A. Dirsytę yra tai, jog ji buvo maldos ir vilties mokytoja artimui sunkiausiais momentais.

„Marija, gelbėk mus“

Tikriausiai visai neatsitiktinai toli nuo Lietuvos 1953 metų vasario 16-ąją dienos šviesą išvydo maldų rinkinėlis „Marija, gelbėk mus“. Ši knygelė buvo kaip mažas Dovydo akmenėlis prieš milžiną Galijotą. Vien pavadinimas simbolizuoja begalinę viltį, kad per galingą Marijos užtarimą mes galime gauti stiprybės, vilties. Marija yra toji, kuri gali iš Viešpaties išprašyti net Laisvę. Ši knygelė spinduliuoja paprasčiausiu nuoširdumu. Joje išlaikoma Valandų liturgijos struktūra. Čia juk galima rasti ryto, vakaro maldas, maldas prieš darbą ir po jo, švenčių maldas, Mišių apmąstymus. Ten surašytos visos maldos, kurias kas nors atsiminė. Net litanijos. Knygelės „išleidimas“ vyko slaptai. Jei prižiūrėtojai būtų sužinoję, visas būtų nubaudę. Dabar ši knygelė paplitusi po visą pasaulį šimtatūkstantiniu tiražu, išversta į daugybę pasaulio kalbų. 1959 metais ši knygelė buvo lietuvių vienuolių išspausdinta Putname. Iki 1963 metų knyga buvo pasirodžiusi anglų kalba (60000 egzempliorių tiražu), vokiečių (45000 egzemliorių tiražu), olandų (450000 egzempliorių tiražu), italų (10000 egzempliorių tiražu), ispanų, portugalų, prancūzų, lenkų, kinų kalbomis. Jau 1963 metais knyga buvo paplitusi po visą pasaulį. To galbūt nė viena lietuviška knyga nėra sulaukusi. Tačiau apie tai nelabai kas ir žino. Gal net skaitytojai nelabai žinojo, kad tai yra lietuviška knyga. Bet tai yra dvasią stiprinantis žodis, kuris sklido iš lagerio. Iš jo ir šiandien žmonės meldžiasi, ieškodami atramos, meilės tėvynei, pasiaukojimo...

Adelė savo kančias aukodavo už Lietuvą. Viena liudytoja rašo, jog dažnai Adelę kviesdavo tardyti, dažnai jai tekdavo pabuvoti ir karceryje, ją budelis mušdavo tiek, kiek norėdavo. Ji niekam nesiskųsdavo, nesakydavo, kad ją taip kankina. Nuėjusios į pirtį kartu kalinčiosios matydavo vis naujas dėmes ant Adelės kūno. Dirsytė visas savo kančias aukodavo Dievo Motinai Marijai už Lietuvą.

Kankinystės vainikas

Liudytoja Kazimiera Dambrauskienė pasakoja: „Akyse stovi vienas vaizdas. Mes prie tiesiamo kelio. Gale geležinkelio. Dirsytė stovi prie akmenų krūvos. O iš po skarelės – nutekėjusios kraujo srovelės. Tačiau akyse – lengva šypsenėlė. Į Magadaną atplaukėm rudenį, spalio mėnesį. Gyvenom palapinėje. Atsimenu, Dirsytė vieną rytą niekaip negalėjo atplėšti plaukų, prišalusių prie palapinės. Tuo metu į darbą ėjom tik norinčios. Pagalvojau, kad Dirsytei būtų geriau truputį pajudėti, padirbėti. Tačiau ji liko palapinėje. Netrukus buvo ruošiamas etapas. Mus išvežė iš Magadano. Būdavo, gaudavau laiškelių iš mylimos mokytojos. Paskutinį gavau, kai buvo Gavėnia. Klausė, koks momentas iš Kristaus kančios man daro didžiausią įspūdį? Adelė, kai tik galėdavo, bendraudavo su visomis ten esančiomis. Kai negalėdavo bendrauti gyvu žodžiu, bendraudavo laiškeliais. Kviesdavo kartu mąstyti. Žmogus gali daug daryti, veikti, bet labai svarbu yra ir žmogaus mintys, jo vidinis pasaulis, į kurį Adelė visada kreipdavo dėmesį. Ji užvesdavo „ant tokios paguodos“, kuri nustebina. Pavyzdžiui, Adelė drauge kenčiančių rate iškelia klausimą, kas yra geriau: laisvė ar laisvės ieškojimas? Jos, visos susirinkusios, duoda atsakymą: Mes nusprendėme, kad geriau – laisvės ieškojimas, taigi, mūsų dalia – rinktinė“. Liudytoja sako gerai prisimenanti tą dvasios pakilimą. Mintis apie laisvės ieškojimą šildė dar ilgai. Įdomu: „Neturiu laisvės, bet laisvės ieškojimas – geriau...“ Adelė drauge kalinčioms moterims, kurioms per tą laiką gal ir piktumas kildavo, didžiulis stresas, pyktis ant prižiūrėtojų, kurie niekindavo, tyčiodavosi, žemindavo, nuolat primindavo: „Keršto kelias – ne mūsų kelias. Mes galime tik atleisti“.

1954–1955 metų žiemą ji buvo kažkur išvežta, kankinta, mušama, patyrė daugybinius sužalojimus. Buvo grąžinta pašlijusios sveikatos ir psichikos. Tada vėl išvežta. Oficialiame dokumente užrašyta, kad ji mirė Chabarovske 1955 m. rugsėjo 26 d. A. Dirsytės palaidojimo vieta nežinoma.

Reikšmė Bažnyčiai

Galima įžvelgti, kuo Adelės Dirsytės gyvenime pavyzdys ir užtarimas reikšmingas:

• Reikšmingas jos pasišventimas teologijos studijoms ir jų metu siekis savo gyvenimu liudyti Evangeliją jungiantis į Katalikių moterų bendrijos veiklą, dalyvaujant jaunimo grupių ugdyme. Dabar, kai Lietuvos Bažnyčioje trūksta katechetų, o teologijos fakultete – studentų, A. Dirsytė tampa atsidėjimo teologijos pažinimui pavyzdžiu ir drauge moko, jog studijos turi būti sujungtos su krikščioniška tarnyste bendruomenei.

• A. Dirsytė buvo ateitininkų organizacijos narė, tad beatifikacijos atveju ji taptų globėja ir pavyzdžiu ateitininkams, kurių Lietuvoje yra keli tūkstančiai, ir paskatintų uolesnį ateitininkų siekio „Visa atnaujinti Kristuje“ įgyvendinimą.

• Esant iškreiptai moteriškumo bei moters vaidmens visuomenėje sampratai, kuomet radikalusis feminizmas moterį kviečia atsisakyti savo moteriškumo bei motiniškumo, o populiarioji kultūra moterį nuvertina iki lytinio potraukio patenkinimo objekto, A. Dirsytės, kaip aktyvios moters katalikės, veikla būtų pavyzdys ir parama krikščionėms moterims.

• Jos metai tremtyje liudija kiekvienam Lietuvoje vargstančiam ir kenčiančiam žmogui viltį neužsidaryti nusiminime, neišsigąsti ir nepasiduoti, bet net ir žmogiškai sunkiai įsivaizduojamomis aplinkybėmis su malda žvelgti į priekį atnaujinant krikščionišką dvasią. Šių dienų Lietuvos situacijoje, kuomet eskaluojamos totalitarinės grėsmės, A. Dirsytė tampa padrąsinimu ir puikiu laikysenos pavyzdžiu tokiose situacijose – kaip ir pal. Jurgis Matulaitis ji vadovavosi šūkiu „Nugalėk blogį gerumu“.

• A. Dirsytės beatifikacijos bylos pradėjimo iškilmėse arkivyskupas Sigitas Tamkevičius kalbėjo: „Šiandien mūsų tautiečiai yra tarsi primiršę, kuo alsavo totalitarinė sistema, naikinusi tokios taurios dvasios žmones kaip Adelė Dirsytė. Daugelis, pasitaikius gyvenimo sunkumams, dejuoja, o kai kas net ilgisi praėjusių laikų. Šiandien mūsų kankinė, kaip ir anuomet eidama Kryžiaus kelią, kviečia mus ne kerštui ar neapykantai, bet susimąstyti, kad tikras gyvenimas kuriamas ne ant melo ir neapykantos, o ant uolos, kuri yra Jėzus Kristus. Su Juo mokytoja nepalūžo sunkiausių išbandymų dienomis, su Juo ir mes nugalėsime dabarties sunkumus“.

O ką mes šiandien pasirinktume? Turime laisvę. O gal geriau neapsiriboti ja ir ieškoti tikrosios, kuri išsiskleidžia dora ir dorybingu gyvenimu? Adelės žodžiai ir auka itin aktualūs šiandien. Jos meilė Lietuvai – gailestingumo liudijimas.

Malda prašant Adelę Dirsytę paskelbti palaimintąja

Viešpatie Dieve, Tikėjimo Vilties ir ištvermės šaltini! Tu palaikai ir stiprini pasitikinčius ir sekančius Tavimi. Žiauriuose Sibiro lageriuose daugelį metų stiprinai mokytoją Adelę Dirsytę, kad liktų ištikima Tavo valiai ir pamokančiu pavyzdžiu artimui. Viešpatie, suteik malonę, kad mokiusi žodžiu ir savo gyvenimu, o tikėjimu paliudijusi kankinystę, galėtų tapti mūsų užtarėja Danguje. Amen.

© 2016 „XXI amžius“