„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2016 m. gruodžio 9 d., Nr.12 (205)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Žmogui reikia ieškoti Dievo

Petras Bielskis

Choreografas Zaza Šalamberidzė, Petras
Bielskis, režisierė Jolanta Kazlauskienė

Klaipėdos Karalienės Luizos
jaunimo centro vaidybos studijos
spektaklis „Neringa, žvejo dukra“

Skaičiau, kad Londone, Kensingtono rūmuose, vyko paskaita apie žvėrišką žmogaus prigimtį. Dabartiniai laikai, nežabotas žiaurumas, moralinis pakrikimas sumenkina temos aštrumą. Na ir kas? Kas čia naujo? Yra šis tas naujo – lektorius apie žvėrišką žmogaus proto prigimtį ir jo niekšingumą ne kas kitas, o Aleksandras Nevzorovas. Jis talkino sovietiniam OMON trypiant mūsų Nepriklausomybę, sukūrė šmeižikiškai nedorą filmą apie lietuvių norą būti laisvais „Mūsiškiai“ („Naši“), aktyviai veikė imperijos pusėje žudant čečėnus...

Sėdėdamas Klaipėdos dramos teatro rūmų salėje ir žiūrėdamas Klaipėdos universiteto absolventų sukurtų mokyklinių teatrų spektaklius prisiminiau straipsnyje keliamą to Londono lektoriaus mintį: „Žmogaus protas primityvus. Jis automatiškai nepadaro mus žmonėmis. Jeigu neišlavinti ir neišmokyti, esame gyvuliai. Net ir išmokslinti mes gyvuliai. Pagrindinis žmogaus dresuotojas – kultūra. Ir vienintelis žmogaus pranašumas tik tai, kad jis tarp savo gentainių gyvulių karalijoje lengviausiai dresuojamas“. Nušluoti Grozną ar Alepą, sušaudyti Maidaną, sutraiškyti šimtus tūkstančių žmonių, matyt, labiau tinka nedresuotiems galvijams. Man atrodo, kad kalbantysis kultūrą suvokia be Dievo, kaip civilizaciją. Kaip ten bebūtų, bet vis tiek kultūrą pamini, įvardina.

Bet aš ne apie tai. Žvėries instinktų sutramdymas žmoguje yra sena kaip pasaulis problema. Svarbu, kad kultūra yra siejama su žmoniškumu. Viena efektyviausių humanizmo ugdymo formų yra vaidinimas. Jis – žmogiškosios kultūros ir dvasios dalis. Mūsų prigimtyje, mūsų valstybės pradžioje, visatautinio bendravimo pagrindas nuo neolito laikų (o gal dar nuo seniau) buvo vaidinimas. Žmogus, kalbėdamas kito vardu, pamato ir savo dvasios bėdas, išmoksta atjausti kitą, pratinasi girdėti ir įsiklausyti į kito vargą, mato ne priešą, o žmogų, panašų į save. Pagaliau pamato, kad už žmogaus yra dar kažkas, didesnis ir protingesnis už jį – Dievas. Jis tolsta nuo žvėries. Civilizacija to nemato.

Ypač reikšminga nepraleisti laiko ir galimybių į tą savikūros procesą įjungti jauną žmogų. Klaipėdoje teologijos mokslų daktaras Tomas Kiauka rugsėjį subūrė kultūros veikėjų bendruomenę ir jau pirmajame susitikime pasigirdo nerimas, kurį išsakė Benas Šarka, kad mokyklose naikinamos vaidybinės grupės arba mokyklų teatrai. Tai negi norima pasakyti, kad mokyklų vadovai yra mažiau protingi už A. Nevzorovą?

Visa laimė, kad prof. Vytautas Jakelaitis įžvalgiai numatė Lietuvos mokyklinio teatro svarbą ir, kuriantis Klaipėdos universitetui, įsteigė mokyklinio teatro režisūros specializaciją drauge su lituanistika. Niekur tokio darinio nerasite. Tai – paklausiausia ir patraukliausia profesija. Per kelias dešimtis metų absolventai pasklido po Lietuvą ir dabar mes turime unikalų mokyklinį teatrą daugelyje Lietuvos mokyklų. Deja valstybinio dėmesio tokia jau paruošta ir gyva idėja nesulaukė. Viskas palikta mokyklos vadovybės valiai. Jei vadovas išmintingas, numes kelias valandas teatriniam ugdymui. Bet kokia čia gali būti išmintis, jei veikiama pagal skaičiuotę: „Tam davė, tam davė, tam davė, o mažiausiam ir nebeliko“.

O, kaip sunku artėti į žmogų, kaip sunku atsiplėšti nuo žvėries!

Žmogų reikia kurti visomis galiomis. Šį kartą Klaipėdos universiteto pašaukti lapkričio 25 dieną į mokyklinių teatrų festivalį „Aitvarai – 2016“ iš visos Lietuvos su savo teatrais į Klaipėdą suvažiavo aštuoni pasišventėliai, kurie turi Dievo pašaukimą ir gebėjimą kurti žmogų: Rimutė Svitytė, Rasa Rusteikienė, Jolanta Kazlauskienė, Algis Želvys, Audra Lenkauskienė, Auksė Antulienė, Laimonas Dirškus, Virginijus Milinis. Visi jie – Klaipėdos universiteto absolventai, mokytojai režisieriai. Ir tai – tik maža dalis absolventų. Jei visi suvažiuotų, reikėtų vaidinti ištisas savaites.

Mokyklinis teatras kelia sau bent du uždavinius – bendrakultūrinį ir pedagoginį. Mokykliniame teatre vadovas stengiasi surasti ir atskleisti tik įgimtus vaiko gebėjimus, o aktorinio profesionalumo ar meistriškumo įgūdžius daug vėliau formuoti gali ir turi specialios teatro mokyklos.

Režisierė R. Svitytė E. Mieželaičio legendos pagrindu sukuria sceninę pasaką „Neringa, žvejo dukra“. Klaipėdos Karalienės Luizos jaunimo centro vaidybos studijos nariams sukonstruojama žaidybinė aikštelė prie jūros. Viską daro patys vaikai: judindami dideles drobules imituoja jūros bangas, iš sumestų į krūvas kažkuo prikimštų maišų pasidaro smėlio kopas. Sukuriami visi pagrindiniai pajūrio ženklai. Pasislėpdami po banguojančiomis drobulėmis vaidintojai panyra į jūrą ir vėl iškyla, kopdami maišų krūvomis ne tik išgyvena tikrą fizinę būseną, bet kartu sukuria realų geografinės erdvės įvaizdį. O kaip vaikui plonomis rankelėmis ir laibu balseliu sukurti jūros pabaisą ar raganą? O vaizduotė, o fantazija? Filologai sako, kad tai – sinonimai. Ir visai ne. Vaizduotė atkuria žinomus pasaulius, o fantazija sukuria naujus, nebūtus. Vaikai pasidaro dideles išverstomis akimis, išdribusiais liežuviais lėles. Jų vedžiotojas susitapatina su pabaisa. Vyksta žaidimas, bet kartu ir ugdymas. Neringa neša atjautą, kartu su Nagliu gina skriaudžiamą žmogų ir tolina vaiko sielą nuo žvėries.

Tauragės Pilies teatras (režisierė – J. Kazlauskienė) pristatė neregėtą vaidinimo ir kino derinį. Jau daug metų Tauragės vaikai su savo teatru atlieka lietuvių kultūros ambasadorių vaidmenį Gruzijoje. Matėme, kaip lietuvaičiai Gruzijos miestų gatvėse šoka lietuvių ir gruzinų liaudies šokius, gruzinų kalba vaidina trumpas sceneles, o minios apsupusios ploja, skarelėmis mosuoja pilni balkonai. Į Klaipėdos festivalį atvykęs choreografas Zaza Šalamberidzė kalbėjo apie Gruzijos karą ir Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus vizitą į priešų apšaudomus jų miestus. Gruzija to negali pamiršti. Todėl jis čia, todėl padeda Tauragės Pilies teatrui ir nuolat jo laukia savo tėvynėje. Režisierė ir mokytoja J. Kazlauskienė tam skiria visą savo gyvenimą ir vaidindami jos skatinami vaikai išmintingais veidais atsigrįžta į žvėrį.

Panevėžio Juozo Miltinio gimnazija viena pirmųjų Lietuvoje (dar 1993 metais) įsisteigė teatro klases, kas antri metai organizuoja analogų neturintį nei Lietuvoje, nei Europoje jaunųjų dramaturgų konkursą. Nuo 1997 metų jauni literatai iš visos Lietuvos siunčia savo dramaturginius bandymus į Panevėžį, rimti žmonės skaito, teikia konsultacijas, labiausiai pavykusius stato, siūlo mokyklų teatrams, o pačius geriausius sudeda į knygą ir spausdina. Originalių pjesių jau sukaupta per kelis šimtus.

Kas metai laukdavome spektaklių pagal tuos draminius bandymus. Ir būdavo įdomių atradimų, atveždavo naujus spektaklius net keli teatrai. Deja, šiais metais panevėžiečiai pasirinko taliniečio R. Kudu pjesę „Rašinys, parašytas stovint ant galvos“ (režisierius – A. Želvys). Galima suprasti ir tiesiogine prasme.

Neprisimenu metų, kad respublikiniame „Aitvarų“ festivalyje nedalyvautų Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazija. Jos pektakliai būdavo visada iškilūs. Šiemet nedalyvavo. Kažkas atsitikę ir tai kelia susirūpinimą. Viena garsiausių ir veikliausių Lietuvoje dramos mokytojų, daugybės spektaklių ir net filmų autorė, teatrologijos magistrė Audra Lenkauskienė, čia dirbusi daug metų, festivalyje jau atstovavo Klaipėdos Karalienės Luizos jaunimo centro vaikų teatro kolektyvui. Jis vaidino D. Lipskerovo „Upė ant asfalto“. Ir tas jos režisūrinis darbas labai įdomus, kaip visada stropiai parengtas. Režisierė yra pasakiusi: „Matyti, kaip vaikas patiria atradimo džiaugsmą, – vienas labiausiai džiuginančių dalykų mokytojo darbe. Pedagogas vis turi kilstelėti vaiką. Taip ir vyksta ugdymo procesas, pamažu kartelę keliant vis aukščiau ir aukščiau, tačiau nepamirštant, kad tai yra tik vaikas, o ne profesionalus aktorius“. Būtent tokia metodinė nuostata reikšminga spektakliams.

Kretingos vaikų teatras turi senas ir geras tradicijas, bet šį kartą savo spektakliu R. Bredberio „Pienių vynas“ (režisierė – A. Antulienė) išprovokuoja geranorišką diskusiją. Draminė spektaklio situacija lemia, kad paaugliai turi vaidinti senukus, mažas mergytes ar kurti iš nieko laimės mašiną. Kaip scenoje atkurti ar sukurti, o gal parodyti personažus su dideliu intervalu realiai duotybei – mažus vaikus, nukaršusius senelius, fiziškai luošus, milžinus ar nykštukus? Jų fizinės ir dvasinės savybės ne tik kad nutolusios, bet ir nepasiekiamos, nesuprantamos dėl atlikėjo patirties stokos. Juokaujant sakoma, kad paauglys priklijuotas prie barzdos.

Tokiais atvejais režisieriui reikėtų galvoti apie žanro galimybes ir jų panaudojimą. Tai panašu į parodiją, seno ar vaiko charakteringų ženklų atranką, lyg kokią būdingų detalių mozaiką. Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savus vertinimus. „Pienių vyno“ senukai jau pakeliui į vaikystę, o kretingiškių spektaklyje jie pilni energijos. O kaip suvaidinti laimę? Reikia sukurti namus. Ir teatras yra visai arti to: tėtis kartu su vaikais kuria žaislus, mama dengia kalėdinį stalą. Namai – šeima, o šeima ir yra laimė.

Palangos „Grubusis teatras“, deja, atvežė pjesę suaugusiems.

Metų metais mokyklinio teatro gerbėjus stebina Gargždai. Šiais metais jie išsiskyrė ne tik dalyvių gausa, lietuvišku, jaunimui aktualiu repertuaru, bet ir teatrų skaičiumi – atvyko du gana pajėgūs vyresnių klasių mokinių kolektyvai.

Režisierė R. Rusteikienė apie dvidešimt „Vaivorykštės“ gimnazijos jaunuolių subūrė į „Nėra baltų durų“ vaidinimą pagal Vytauto Račicko knygą „Baltos durys“. Jau pačioje vaidinimo ir knygos pavadinimo antitezėje užkoduota spektaklio mintis. Tokia režisūros pozicija. Ir suvaldyti mokykliniame vaidinime tokį būrį gimnazistų, kurių širdyse – ugnis, o galvoje nežinia kas, drausmingai ir organizuotai žaisti žmonių likimus yra mokytojo ir režisieriaus žygdarbis. Pagrindinį Geno vaidmenį atlikęs gimnazistas Kristupas Polekauskas įdomiai papasakojo: „Iš pradžių stengiausi vaidinti, tačiau supratau, kad teatre svarbiausia būti savimi, drąsiai parodyti savo jausmus“.

Ką reiškia taupi frazė „Teatras – ta vieta, kur gali būti savimi?“ Pirmiausia, pagyrimą mokyklinio teatro režisieriui, kuris žino būdus, kaip atskleisti gimnazisto gebėjimus, leisti būti savimi – sukurti tokias žaidimo sąlygas, tokią ženklų sistemą, kad atlikėjas galėtų veikti be specialiai suformuotų profesinių įgūdžių.

Gargždų laisvalaikio centro jaunimo teatras savo spektakliu Justo Tertelio „Sudie, idiotai“ (režisierius – Laimonas Dirškus) sukelia pagundą permąstyti keletą mokykliniam teatrui svarbių problemų. Pjesė daug kur nagrinėta, aptarta. Svarbu suvokti, apie ką kalbama ir kaip kalbama. Pjesės centre – Martynas, jaunas vaikinas, už kurį kalba arba kurį gina irgi jaunas, labai charizmatiškas Karolis Norvilas. Vyksta kryžminis tardymas, arba psichologinis smurtas, – šeši prieš vieną. Sakoma, kad tiesa rami ir individuali, o netiesa isteriška ir kolektyvinė. Kas tie klausiantieji, kokie ir kam tie klausimai? Taip žmogus šaltu teisuolio veidu, pagrįstai ir teisingai išstumiamas iš gyvenimo. Viename iš Vasilijaus Šukšino apsakymų yra tokia scena, kai chroniškas girtuoklis įgrūda niekuo dėtą savo kaimyną į šiukšlių vamzdį ir džiūgauja: „Svarbiausia, kad pečiai pralįstų, o visa kita jau savaime...“ Būtent čia yra pati baisiausia neteisybė ir barbarizmas, pjesėje atidengiamos pačios nuožmiausios žveries iltys.

Ko dar vis stinga daugumai gerai organizuotų mokyklinių teatrų? Ko reikia mokytis iš L. Dirškaus? Nesugebame valdyti dėmesio, nemokame klausyti partnerio, neišnaudojame arba prašokame tarputeksčius. Vaidinimas vyksta ne tik kalbant, bet svarbiau ir įdomiau, kai personažas ieško būdų, ką atsakyti ir kaip atsakyti. Atsakymas turi gimti klausant partnerio. Dar apie demesį scenoje. Valentinas Masalskis į savo teatrą įvedė ritmiką ir artistas spektaklio metu negali varnas ganyti, o kaip smuikininkas privalo sekti natas. Galbūt iš ten kaip iš mokytojo ateina režisieriaus L. Dirškaus gebėjimas pasiekti tokio muzikalaus susiklausymo savo trupėje. Žinoma, K. Norvilas turi Dievo dovaną, bet visur jaučiama dirigento ranka. Tiksliai keičiasi scenos, tardymą išstumia retrospektyvūs tikro gyvenimo inkliūzai. Tardymas ir inkliūzai yra nuolatinėje priešpriešoje. Martynas sėdi, apsimeta abejingu, bando gudriai išvengti atsakymo, delsia ieškodamas tinkamo varianto lyg loštų šachmatų partiją ir staiga metasi į kitą plokštumą, kur reikalinga jėga, temperamentas. Prisiminkite prostitutės, sutenerio, šlepečių sudeginino scenas. Paskui sutenerį, kaip stambų ryklį, nuolat šmirinėdama lydi smulkmė, nusikaltėlių pasaulyje vadinama „šestiorka“, kuri sukasi kaip vijurkas, puldama, atsitraukdama, plastiška kaip breiko šokėja. Sutenerio priedangoje smulkmė nebaudžiama skriaudžia už save stipresnius. Jiedu yra viena, grupinis personažas. Nuimk „šestiorką“, ir suteneris, ir visa scena neteks ne tik spalvų, bet sugrius sistema: iš vienos pusės teisuolių klanas, iš kitos „šestiorkų“ klanas, o tarp jų – vienas Martynas.

Pagrindinis prizas, pereinamoji tautodailininkų dailiai išdrožta vaza, vienbalsiai buvo paskirta Gargždų laisvalaikio centro jaunimo teatrui už Justo Tertelio „Sudie, idiotai“ (režisierius – L. Dirškus) spektaklį.

P.S. Reikėtų pasiguosti ar padejuoti, kad tokiam svarbiam respublikiniam įvykiui mieste neatsirado deramos salės, o gal žmogiškos valios. Susirinko daug jaunimo, o mažoji dramos teatro repeticijų ar veidrodžių salelė (su perbėgimu į „Menų fabriką“) dera tik pasišnekučiuoti.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija