„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2017 m. spalio 20 d., Nr.10 (215)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Broliškojo humanizmo ugdymas

Apie naują direktyvinį Katalikiškojo mokymo kongregacijos dokumentą

Mindaugas Buika

„Populorum progressio“ reikšmė

Skatinant Bažnyčios socialinės doktrinos pažinimą ir naudojimą švietimo ir universitetinių studijų srityse, Vatikane buvo pristatytas Katalikiškojo mokymo kongregacijos parengtas direktyvinis dokumentas „Ugdyti broliškąjį humanizmą: meilės civilizacijos kūrimas praėjus 50 metų po enciklikos „Populorum progressio“ paskelbimo“. Pranešta, kad šis dokumentas jau išsiuntinėtas visoms nacionalinėms vyskupų konferencijoms. Jis turėtų pasiekti 215 tūkstančių pasaulyje veikiančių katalikiškų gimnazijų ir mokyklų, kuriose mokosi daugiau kaip 60 milijonų mokinių, bei įvairiuose kontinentuose veikiančius 1760 katalikiškų universitetų. Rugsėjo 22 dieną Vatikane vykusioje spaudos konferencijoje kalbėjęs Katalikiškojo mokymo kongregacijos prefektas kardinolas Džiuzepė Versaldis (Giuseppe Versaldi) priminė, kad priežastis parengti dokumentą buvo 50-osios II Vatikano Susirinkimo deklaracijos apie katalikišką auklėjimą „Gravissimum Educationis“ (1965–2015) paskelbimo metinės ir panaši popiežiaus Pauliaus VI socialinės enciklikos „Populorum progressio“ (1967–2017) sukaktis. Ši enciklika, kuri yra pirmasis po II Vatikano Susirinkimo paskelbtas socialinės Katalikų Bažnyčios doktrinos dokumentas ir kartais lyginama su istorine popiežiaus Leono XIII 1891 metų enciklika „Rerum novarum“, yra įvardijama kaip programinis Bažnyčios socialinei misijai globalizacijos epochoje skirtas dokumentas.

Naujajame Katalikiškojo mokymo kongregacijos dokumente „Ugdyti broliškąjį humanizmą“ pirmiausia nurodoma, kad rūpinimasis švietimu ir ugdymu tiek vidurinio, tiek ir aukštojo mokslo lygmeniu visada buvo ir lieka Katalikų Bažnyčios įnašo į pilietinį gyvenimą pagrindu. Jis ir dabar skatina tokią veiklą, nes sekuliarizmo sąlygomis erdvė jaunų žmonių religinių vertybių formavimui yra gerokai susiaurėjusi, o kartais netgi paneigiama tikybos mokymo laisvė radikaliai suprastų studijų pasaulietiškumo atžvilgiu. Dabar svarbiausiais laikant mokslo ir technologijos pasiekimus, bandoma primesti nuostatą, kad amžinosiomis vertybėmis grindžiama krikščioniška kultūra yra beprasmė ar netgi žalinga. Betgi Katalikų Bažnyčia tokiomis sudėtingomis sąlygomis likdama ištikima savo misijai, jaučia atsakomybę perduoti tiesų ir vertybių paveldą susiformavusiai socialinei aplinkai ir pasaulyje stiprinti broliškąjį humanizmą. Popiežius Paulius VI netrukus po II Vatikano Susirinkimo, paskelbdamas encikliką „Populorum progressio“ krikščionims ir visiems pasaulio geros valios žmonėms, iš esmės perteikė naują socialinį ir etinį modelį globalinių problemų sprendimui. Jame pirmiausia buvo nurodyta stiprėjanti visų planetos gyventojų tarpusavio priklausomybė, bendra lemtis, ir dabartinė globalizacija patvirtino tų pranašiškų nuostatų teisingumą. Šiuolaikinis žmogus savo patyrimu gali suvokti, jog tai, kas atsitinka bet kurioje pasaulio dalyje, turi poveikį visiems ir niekas negali jaustis saugus pasaulyje, kuriame labai daug konfliktų, kančių ir nelaimių. Todėl krikščioniškas reikalavimas rūpintis kitų gerove kaip savo paties tampa aiškiu prioritetu mūsų epochos politinei, ekonominei ir socialinei veiklai visomis pilietinio gyvenimo aplinkybėmis.

Dialogo kultūros vystymas

Atsiliepiant į naujuosius žmonijos iššūkius, turi būti formuojama katalikiško ugdymo vizija, kaip tai numato II Vatikano Susirinkimo deklaracija „Gravissimum Educationis“. Joje pabrėžiama, kad reikia harmoningai ugdyti jaunų žmonių fizinius, moralinius ir intelektualinius gebėjimus, „kad jie nuolatinėmis laisvos valios pastangomis tvarkydami savo gyvenimą ir su pastoviu didžiadvasiškumu įveikdami kliūtis, palaipsniui brandintų vis tobulesnį atsakingumo jausmą save realizuodami bendrojo gėrio darbuose“. Šiose užduotyse, kaip teigia Katalikiškojo mokymo kongregacija savo naujajame dokumente, reikia dar labiau humanizuoti švietimą, kad jaunasis žmogus gebėtų geriau atpažinti savo pašaukimą ir jį svariai įgyvendinti visos bendruomenės poreikių kontekste. Švietimo humanizavimas pirmiausia reiškia žmogaus statymą į šio proceso centrą, kad jis geriau suvoktų savo ryšius su gyvenamąja aplinka, su jos narių tarpusavio priklausomybe ir bendrąja lemtimi. Kaip tik tokiu būdu yra formuojamas broliškasis humanizmas, ypač kreipiant dėmesį į skirtingų kartų santykių atnaujinimą. Todėl Bažnyčia nuolat tvirtina, kad geras auklėjimas šeimoje yra pirmoji sąlyga humaniškumo formavimui. Švietimo ir akademinių studijų institucijos „yra pašauktos rodyti pagarbą šeimai, kaip pirminei natūraliai bendrijai, būti jos sąjungininke ir teisingai įgyvendinti subsidiarumo principą“, – aiškina Katalikiškojo mokymo kongregacija ir pabrėžia, kad humanizuotas ugdymas ne tik padeda siekti bendrų švietimo tikslų, bet padeda išreikšti asmeninius, moralinius ir socialinius jauno žmogaus bruožus, sąveikaujant visiems auklėjimo proceso dalyviams. Taigi pageidautina, kad mokytojas ne tik tinkamai mokytų, o mokinys uoliai mokytųsi, bet kad abi sąveikaujančios pusės gyventų, studijuotų ir darniai siektų broliško humanizmo tikslų. Pagrindinis jo tikslas – ne kurti nesantaiką ir gilinti problemas, bet skatinti susitikimą ir atvirą diskusiją, griaunant išimtinumo, privilegijų užtvaras, kad būtų atskleidžiami ir vystomi individualūs talentai. Taigi klasėje, auditorijoje turi būti sukurta galimybė paliesti kiekvieną socialinę patirtį, kad švietimas ir studijos tikrai stiprintų solidarų jaunų žmonių bendravimą. Tai padėtų kurti XXI amžiui svarbią dialogo kultūrą pripažįstant žmogiškąjį visų dalyvių orumą, laisvai apsikeičiant nuomonėmis ir nuostatomis, statant bendrystės tiltus, randant atsakymus į didžiausius mūsų laikų iššūkius. Jau pati teisingo ugdymo prigimtis deda pagrindus taikingam dialogui, kuris leidžia suderinti skirtumus, apsikeisti žiniomis ir patirtimi kuriant geresnį pasaulį. Dabar siūlomas naujas šios pedagogikos procesas, kuriuo stiprinamas broliškas humanizmas turi padėti dar labiau įtvirtinti taiką ir santarvę, kurios ištakos – krikščioniška žmonijos būties koncepcija su jos psichologiniais, kultūriniais ir dvasiniais aspektais. Ji turi būti laisva nuo bet kokio ekstremizmo, elitarizmo ir nukreipta į integralų bei transcendentinį asmens ir visuomenės vystymą.

Kartų bendrystė ir viltis

Tas visuotinis ugdymo procesas turi žvelgti ir į istorinę žmonijos praeitį, jos paveldo išsaugojimą, ir išreikšti solidarumą ateities kartoms, pabrėžiama naujojoje Katalikiškojo mokymo kongregacijos direktyvose. Šiandienos jaunieji piliečiai, rodydami broliškumą savo bendraamžiams, turi galvoti apie rūpinimąsi būsimųjų planetos gyventojų likimu. Taip yra kuriama kartų solidarumu ir etine sąveika grindžiama kultūra, ypač sprendžiant socialines ir ekonomines problemas bei siekiant, kad būtų garantuotas ir atstatytas gamtos aplinkos stabilumas. Turi būti rengiamos vidurinio mokslo ir akademinių studijų programos, siekiant išugdyti atsakingus jaunųjų piliečių gyvenimo ir veiklos pasirinkimą, atsižvelgiant į būsimųjų kartų visoje planetoje poreikius, neapsiribojant populiaria ir siaura samprata „čia ir dabar“. Siekiant išsaugoti solidarumo ryšį su mūsų protėvių kartomis, tenka pripažinti, jog šiuolaikinis technokratinis požiūris dažnai menkina praeities istorinio, intelektualinio ir humanistinio pažinimo reikšmę, įskaitant literatūrinį ir meno paveldą. Broliško humanizmo ugdymo procese tai labai svarbu, nes supratimas, kaip mūsų protėviai įveikė didžiuosius savo epochų iššūkius, gali reikšmingai pagelbėti ir sprendžiant dabarties bei ateities problemas. „Žmonių visuomenės, bendruomenės ir tautos yra istorinio vystymosi rezultatas su savo specifika ir nuolat besikeičiančiu tapatumu, – tvirtina Katalikiškojo mokymo kongregacija. – Vaisingų ryšių tarp kiekvienos bendrijos tame istoriniame vystymesi ir jos pašaukimo bendrajam gėriui supratimas skatina atitinkamo suvokimo apie neatskiriamą vienybę tarp protėvių, dabarties kartos ir palikuonių ugdymą“. Toks supratimas leidžia peržengti visokias vienašališkumo užtvaras, kad visi būtume vienodai pripažinti dangiškojo Tėvo vaikais ir veiktume siekdami visuotinio solidarumo.

Ugdant jaunosios kartos brolišką humanizmą didelis dėmesys turi būti skiriamas vilties stiprinimui. Tai yra susiję su bendrąja užduotimi – Jėzaus Kristaus išganymo žinios perdavimu vis labiau globalizuotam pasauliui. Išganymas – iš esmės yra vilties žinia, glūdinti tiesoje apie Jėzų Kristų, kaip Mesiją. Ją reikia perteikti tiek protiniam suvokimui, tiek aktyvaus gyvenimo paskatai. Kalbama apie vilties globalizaciją, pabrėžiant, kad pats globalizacijos procesas, nepaisant viso jo prieštaringumo, gali nešti pozityvų rezultatą. Juk globalizacija padaugina augimo ir vystymosi galimybes, ypač ekonomikos srityje. Tačiau tas procesas gali sukelti nelygybę ir išnaudojimą, didinti kančias tų žmonių, kurie palikti už naujosios gerovės srauto, skirto tik išrinktiesiems. Taigi, globalizacija be pozityvios vizijos, be vilties skatina nusivylimą ir socialinių ar kultūrinių konfliktų aštrėjimą, neša susipriešinimo blogį, piktumą ir nelaimes. Katalikiškojo mokymo kongregacija, pasiremdama popiežiaus Benedikto XVI enciklikos apie viltį „Spe Salvi“ tvirtinimu, kad „ne mokslas atperka žmogų, žmogus atperkamas meile“, savo direktyviniame dokumente pabrėžia, kad stengiantis suteikti sielą (daugiau dvasingumo), vis labiau globalizuotam pasauliui, prioritetinė užduotis yra „meilės civilizacijos“ kūrimas. Šios užduoties įgyvendinimą reikia pradėti nuo jaunimo, todėl ji pirmiausia skirta mokytojams, švietėjams, šeimų tėvams – tiems, kurie savo pašaukimu ir profesija dalyvauja ugdymo reikaluose. Su atsidavimu ir išmintimi jie bręstančioms kartoms turi perteikti broliškojo humanizmo principus ir vertybes. Tai – užduotis ir dalinėms Bažnyčioms, vienuolijoms, katalikiškoms asociacijoms, kurios darbuojasi švietimo, studijų, auklėjimo srityse. Besidalindamos turtingu patyrimu ir vaisingai bendradarbiaudamos, jos turi stiprinti broliškąjį humanizmą ir kurti krikščioniškojo solidarumo vertybėmis grindžiamą vis labiau tarpusavyje susietą pasaulį.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija