Perskaičius
leidinį Genocidas ir rezistencija
(2003 m. Nr.1/13)
Sunkiais ir kupinais nežinios sovietų
okupacijos metais tautai reikėjo išgyventi ne tik trėmimus ir žiaurias
represijas, bet ir ilgus metus nešti priespaudos naštą. Siekiant
pažeisti tautos mentalitetą buvo populiarinama ateistinė propaganda.
Pirmiausia galima paminėti kunigų persekiojimą, bandymą juos sukompromituoti
visuomenės akyse (tas pasakytina apie tuo laikotarpiu į Lietuvą
iš lagerio trumpam sugrįžusį kunigą A.Svarinską), ideologinės propagandos
platinimą tarp moterų, vaikų bei jaunimo (labiausiai pasiduodanti
svetimai įtakai žmonių grupė), mokslinio ateizmo katedrų steigimą
aukštosiose mokyklose. Kaip teigiama leidinyje Genocidas ir rezistencija
(2000, Nr. 1), ateistinės propagandos raidą per paskutinius sovietų
režimo egzistavimo Lietuvoje dešimtmečius galima suskirstyti į du
etapus, kurių skiriamąja riba galėtų būti 1982 metai (Streikus A.
Ateistinės propagandos pobūdis Lietuvoje 1975 1988 m., p.20).
Jau tais metais buvo rengiamasi svarbioms krikščionybės sukaktims
paminėti šv.Kazimiero mirties 500 osioms ir Lietuvos krikšto
600 osioms metinėms. Kaip rašo A.Streikus, Religijos reikalų tarybos
įgaliotinis Lietuvoje Petras Anilionis siūlė iškelti ateizmo muziejų
iš Šv.Kazimiero bažnyčios (1983 m. muziejus po beveik penkerius
metus trukusio remonto vėl atvėrė duris lankytojams, tik pakeistas
pavadinimas Ateizmo ir religijos istorijos muziejus). Ne vien
tik ateistine tematika grindžiamos publikacijos buvo dažnos Lietuvos
periodikoje, bet buvo siekiama sumažinti ir Vatikano įtaką. Pasak
A.Streikaus, popiežių Joną Paulių II buvo siekiama demaskuoti kaip
reakcingiausių Vakarų sluoksnių protežė, atskleisti Vatikano ryšius
su kapitalistinių šalių žvalgybos tarnybomis.
Žinoma, pirmiausia kliūtis ateistinei propagandai buvo Bažnyčia.
Ją sunkiausia tapo įveikti. Sovietinę krikščionybės istorijos Lietuvoje
interpretaciją stengtasi primesti ne tik periodinėje spaudoje, bet
ir atitinkamo turinio knygose (Jakas P. Ko katalikybė nedavė Lietuvai.
Krikščionybė ir jos socialinis vaidmuo Lietuvoje). Visaip stengtasi
paneigti teigiamą krikščionybės vaidmenį Lietuvos istorijoje. Pirmaisiais
dešimtmečiais pasipriešinimo religinio gyvenimo suvaržymams iniciatoriai
buvo Bažnyčios hierarchai.
Kaip teigia A.Streikus (str. Tikinčiųjų teisių sąjūdis Lietuvoje:
didžiausio aktyvumo dešimtmetis (19721982 m.), p.89), pirmosios
masinės peticijos aiškiai pademonstravo Bažnyčios galimybes mobilizuoti
tikinčiuosius atviram protestui. Daugiausia dėmesio buvo skiriama
pogrindinės periodikos leidybai. Išlaikiusi pirmąją represijų bangą
1973 metų pabaigoje, Kronika tapo svarbiausia kovotojų dėl tikinčiųjų
teisių komunikacijos ir kovos priemone; ji pamažu griovė informacijos
monopolį, kurio išlaikymas buvo vienas svarbiausių režimo stiprybės
šaltinių (p.89). Taigi Kronika orientavosi ne į vadinamąją faktų
kalbą, nors jos taip pat neignoravo, o į krikščioniškosios pasaulėžiūros
propagavimą, kas tuo laikotarpiu buvo labai svarbu ir drąsu.
Katalikų visuomenės pagrindinis tikslas buvo kovoti ne dėl tikėjimo
laisvės, bet dėl paties tikėjimo. Šiandien pasakytume, kad ant tautos
tikėjimo pagrindo formuojasi dora ir moralė, gražiausios lietuviškos
tradicijos ir pats tautos mentalitetas. Bažnyčiai nebuvo tada lengva
atsispirti ateistinei indoktrinacijai, kuri, kaip teigia A.Streikus,
tuo metu jau buvo pasidariusi daug rafinuotesnė ir kokybiškesnė,
lyginant su ankstesniais dešimtmečiais (p.89).
Pogrindinė Bažnyčios veikla buvo aktyvi. Tą galima patvirtinti,
kalbant ne tik apie kunigų visuomeninę veiklą ar krikščioniškosios
periodikos populiarinimą, bet ir vienuolių veiklą. R.Labanausko
straipsnyje pažymima, kad dar iki šiol neatkreiptas tinkamas dėmesys
į katalikiškąjį pasipriešinimą, mažai analizuotas Bažnyčios santykis
su sovietų valdžia, deramai neįvertinti Bažnyčioje vykstantys procesai.
Katalikiškajam opoziciniam sąjūdžiui atsirasti daug reikšmės turėjo
Vatikano II Susirinkimas. Kunigai ėmė daugiau bendrauti su parapijiečiais,
pasauliečiams pradėtos rengti rekolekcijos, drąsesni kunigai, nekreipdami
dėmesio į suvaržymus, ėmėsi grupinio vaikų katechizavimo, kiti pasitelkdavo
vienuoles. Tokią orientaciją į pasauliečius kunigai suvokė kaip
galimybę veiksmingiau priešintis komunistiniam režimui. Kaip pasakyta
R.Labanausko, pasaulietis tapo lygiaverčiu dvasininko bendradarbiu
(Labanauskas R. Eucharistijos bičiulių sąjūdžio ištakos ir raida
19691973 m., p.99). (Šį straipsnį numatoma spausdinti XXI amžiaus
penktadienio numeriuose.)
Sovietų okupacinio režimo tikslai buvo dangstomi gražiais šūkiais
ir pažadais, o po visu tuo buvo paslėpta baisi masinio žmonių naikinimo
misija. Į tautos savimonę įaugusi laisvė neleido tylėti sudėjus
rankas ir nieko nedaryti. Lietuvoje budo tautiškumo ir gilaus patriotizmo
nuotaikos. Taigi po truputį formavosi antisovietinis tautinis pogrindis,
rengęs tautą ginkluotai kovai. Anot S.Jegelevičiaus (str. Okupacija
ir kolaboravimas Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, p.55),
su artėjančio karo pradžia buvo siejama galimybė atsipalaiduoti
nuo priklausomybės Maskvai, atkurti nepriklausomybę. Žmonės nežinojo
savo ateities, bet ja karštai tikėjo.
Kalbant apie buvusius pasikeitimus krašto istorijoje, pirmiausia
reikia paminėti švietimo sistemą. Tik ant dvasinio tautos pagrindo
formuojasi tautinė savastis, bręsta patriotizmo daigai, tvirtėja
tautos gyvasties apraiškos. Kaip leidinyje Genocidas ir rezistencija
rašo S.Jegelevičius (str. Okupacija ir kolaboravimas Lietuvoje Antrojo
pasaulinio karo metais, p.59), lietuvių savivaldai pavyko išsaugoti
švietimo sistemą pradines ir vidurines mokyklas. Mokymo programos
ir turinys nebuvo palenkti nacių ideologijai. Praktiškai išliko
toks mokyklų tinklas, koks buvo 1940 1941 metais.Žinoma, nebuvo
išvengta represijų: naktimis kaimo mokyklėlės buvo naikinamos, buvo
deginamas ne tik mokymo inventorius, bet ir mokyklų pastatai.
Patriotizmas skelbė žmonių sąžinėse amžiną tiesą, kaip teigia A.Anušauskas
(str. Kai kurie lietuvių rezistencijos fenomeno bruožai, p.41),
liečiančią savo tautos praeitį ir dabartį. Lietuvių rezistencijos
fenomeno ypatybių galima būtų ieškoti įvairiai: pabrėžti padarinių
tragiškumą, masiškumą, poveikį tautos kūrybai ir pan. Apie rezistencijos
vertybinius prioritetus rašė K.Girnius, A.J.Greimas, A.Štromas bei
daugelis kitų istorikų ir politologų. A.Anušauskas straipsnyje Kai
kurie lietuvių rezistencijos fenomeno bruožai kalbama apie lietuvių
rezistencijos santykius su civiliais gyventojais ir kolaborantais.
Mirties akivaizda, išsivadavimo laukimas, nuolatinė įtampa nulėmė
rezistentų metodų radikalumą.
Partizaniniuose judėjimuose dalyvavo žmonės, įsitikinę savo idėjų
teisingumu ir dideliu šviesios tautos ateities tikėjimu.
Pasak A.Anušausko, vertinant rezistencijos dalyvių veiksmus dažnai
visai nenagrinėjama atsakomybės problema. Pasitenkinama tik schematišku
apibendrinimu: Ginkluota pokario rezistencija ne tik didvyriškos
kovos su priešu, pasiaukojimas Lietuvai, bet ir asmeninių sąskaitų
suvedinėjimas, įtariamų civilių gyventojų, net vaikų žudymas (Truska
L. 1944 1953 metai: Ką davė Lietuvai partizaninis karas//Akiračiai,
2003, Nr.1, p.4). Kaip rašo savo straipsnyje A.Anušauskas, kraštutinė
būtinybė vertė imtis kraštutinių priemonių. Į žuvusių sovietinių
partinių aktyvistų sąrašus buvo įrašomi tik ginkluoti pareigūnai
likusieji priskiriami nuo partizanų antpuolių žuvusiems civiliams
gyventojams.
Lietuvių vidaus rezistencija neturėjo jokių vilčių sulaukti pagalbos
ir išlikti. Tai buvo spontaniškas, bet neišvengiamas sąjūdis, išreiškęs
lietuvių tautos aspiracijas būtent tuo istoriniu laikotarpiu. Anot
A.Greimo, rezistentas, atmesdamas praeitį ir neigdamas dabartį,
jaučiasi staiga visiškai laisvas: laisvas kurti naują pasaulį ir
naują žmogų, kuriuo jis jau dabar tiki. Tame pačiame straipsnyje
A.Anušauskas toliau cituoja mintis iš Žemaičių apygardos laikraščio
Laisvės balsas (1951 m.): Mes padėję ginklus turėsime stoti kovon
žodžiu, rodydami tautai tikruosius savo siekimų horizontus, už kurių
tiktai slepiasi tautos ir žmogaus laisvė (Anušauskas A. Kai kurie
lietuvių rezistencijos fenomeno bruožai, p.45).
Karštas laisvės troškimas formavo žmonių sąmonėje kovos būdą. Rezistentai
ir buvo ta galinga tautos dvasios reiškėja, puoselėtoja, įamžintoja.Tautai
svarbi kiekvieno žmogaus vertė, įprasminama per asmenines idėjas,
nuostatas, požiūrį. Palyginti su kitose Baltijos šalyse vykusiais
judėjimais, lietuvių rezistencinis sąjūdis buvo galingiausias ir
intensyviausias. Lietuvių rezistencijos fenomenui, pasak A.Anušausko,
būdingos kartais mums sunkiai suvokiamos psichologinės ir vertybinės
nuostatos; rezistencinė karinė valdžia kūrė reformistinius valstybės
ateities projektus, naudojo visada subalansuotus metodus savo tikslams
pasiekti (p.45).
Kaip žinome iš istorijos bei to laiko literatūros šaltinių, lietuvių
rezistentų fenomenui būdinga ypatingoje jausminėje atmosferoje iškerojusi
rezistencinė lyrika, subtiliai išreiškusi kolektyvinę lietuvių tautos
sąmonę. Žodis visais laikais buvo svarus nuotaikų reiškėjas, požiūrio
išsakytojas, padėties atskleidėjas. Žodis turi ne tik svarų vidinį
impulsą, bet ir prasmę, tautinės savimonės suformuotą per amžių
klodus ir perduodamą kartų kartoms kartu su istorija, literatūra,
tradicijomis ir amžinu laisvės troškimu.
Leidinys Genocidas ir rezistencija yra ne tik įdomus istorine
medžiaga, bet jį galima pavadinti tautos praeities liudijimu, savotišku
metraščiu, bylojančiu apie tautos savitumą ir tautiškojo mentaliteto
išsaugojimą. Jame skaitytojas ras gimtojo krašto praeities istorijos
kruvinuosius puslapius, žavėsis savo šalies žmonių patriotiškumu.
Labiausiai šiame leidinyje norima parodyti pogrindinę Bažnyčios
veiklą. Ir tai yra gerai, nes iki šiol iš tiesų labai mažai apie
tai kalbėta. Bažnyčia yra vienas svarbiausių, kertinių tautos savasties
akmenų, nes ant tikėjimo pagrindo laikosi visa tauta. Katalikiškasis
kuklumas (tyliai dirbti ir niekam nesakyti) byloja apie didžių darbų
prasmę, atverčia dar vieną istorinę tiesą nuožmią ateizmo kovą
su Bažnyčia.
Siūlytume kiekvienam lietuviui, mylinčiam savo kraštą ir besidominčiam
tautos istorija, paskaityti leidinį Genocidas ir rezistencija
ir atrasti dalį tos tiesos, kuri lig šiol buvo slepiama, iškraipoma,
nutylima. Ne tik vyresnieji, bet ir mūsų tautos jaunimas turi domėtis
tuo, kas buvo, ką veikė Bažnyčia ir koks milžiniškas jos darbas
padarytas. Tyliai, nelaukiant atsako, kaip ir dera kiekvienam katalikui,
ateinančiam pasimelsti už laisvę, nepriklausomybę, tiesą, šviesesnį
rytojų.
Vladas VAITKEVIČIUS
© 2003 "XXI amžius"
|