2010 m. sausio 15 d.
Nr. 4
(1789)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Ėjimas į Sausio 13-ąją

Dalia Tarailienė,

Buvusi Jaunuolių karinės tarnybos reikalų komisijos vadovė

Vėliavos pakėlimas prie Seimo rūmų
2010 m. sausio 13-ąją.
Livijos ŠIUGŽDIENĖS nuotrauka

„Juodasis ešelonas pajudėjo“, – su tokiomis mintimis pradedame naujuosius 1991 metus. Aplink tokia įtempta atmosfera, kad, rodos, nuo menkiausio atodūsio gali kažkas atitrūkti ir išnykti: balsas, gyvenimas, šviesa, netgi didžiulės pusnys sniego...

Maskva nepaliauja gąsdinusi tvarkos įvedimu kariuomenėje. Vėl masiškai gaudomi pabėgėliai. Mes, Jaunuolių karinės tarnybos komisijos nariai, nebeskaičiuojame darbo valandų, kurios kažkaip keistai bėga – net laikrodžio rodyklės įsitempusios...

Sausio 8-oji. Ačiū Dievui, praėjo, sugebėjome atsilaikyti, bet kokios bus pasekmės? Jau aišku, kad yra aktyvios, labai priešiškos jėgos. Bet yra ir labai vieninga, tūkstantinė, pasišventusi aukotis Lietuva!

Masiškai bėga Lietuvos jaunuoliai iš tarybinės armijos. Nespėjame registruoti. O dar rūpestis – kur juos paslėpti? Juk toks neramus laikas... Bet štai atsirado dar vienas fenomenas – nesavanaudiško gerumo protrūkis. Šimtai Lietuvos gyventojų siūlo savo paslaugas priglausti persekiojamus jaunuolius savo namuose, soduose, sodybose... Šiuo atžvilgiu galime lengviau atsikvėpti. Tik nuotaiką gadina pro langus kartkartėmis pravažiuojanti karinė technika: tanketės, sunkvežimiai su užrašu „Liudi“...

Kai kuriais klausimais tenka konsultuotis ir su priešininko stovyklos atstovais. „Ką daryti, mūsų studentai gauna šaukimus į tarybinę armiją? Juk paskelbta vadinamoji studentiška amnestija nuo karinės tarnybos“, – teiraujuosi Respublikinio karinio komisariato politinio skyriaus viršininko pulk. K. Golubevo. „Tai neteisėta, bet ką aš žinau... Gal ką nors šiuo klausimu sužinosi Šiaurės miestelyje. Juk Vilniaus įgulos viršininkas gen. V. Uschopčikas informavo apie prasidedančius karinius manevrus. Be to, dabar yra iš Maskvos atvykę aukšti kariuomenės pareigūnai. Tik neprasitarkite, kad aš tai sakiau“, – tylesniu balsu baigia pokalbį pulkininkas.

„Kariniai manevrai“ Vilniaus gatvėse iš tiesų jau prasidėjo. Užimti Spaudos rūmai, ten netgi yra sužeistų. Tankas, pažymėtas 13 numeriu, užlekia ant sunkvežimio, vežančio žaislus. Kraupiai atrodo vikšrų pervažiuota lėlytė, balta suknele...

Viskas juda kaip šachmatų lentoje: juodos figūros verčia baltąsias, užimdamos jų vietą. Sporto klubas „Vytis“, Krašto apsaugos departamentas, netgi geležinkelio stotis jau okupuoti. Aš iki šiol šį žodį žinojau tik iš pasakojimų. Dabar – tai realybė!

Skambinu savo bičiuliui žurnalistui, „Stern“ korespondentui Maskvoje, ir kviečiu atvykti. Nežinia, kas čia dar bus.  Tą patį vakarą, t. y. sausio 11 dieną, Pėteris Beer išvyksta traukiniu į Vilnių. Deja, iš ryto telefono ragelyje išgirstu jo graudų balsą: „Būk gera, atvažiuok į Naująją Vilnią. Toliau traukinys nebevažiuoja. Ką man daryti? Vagonuose daugybė keleivių su vaikais. Jie šąla, padėtis tikrai labai rimta. Gal galėtum atvežti karštos arbatos?“ – šis pagalbos šauksmas tuoj įgauna pagreitį, surenkami visi po ranka pasitaikę termosai ir karšta arbata keliauja į Naująją Vilnią.

Vokietis žurnalistas Aukščiausios Tarybos rūmuose pranyksta būryje jaunų Lietuvos savanorių, Parlamento gynėjų. Jie sėdi čia pat, rūmų fojė, ant paskubomis sustatytų sudedamų lovelių, kai kurie turi šiokį tokį ginklą, kai kurie – tik strypus. Bet ryžtas – neišmatuojamas! Interviu nuo vieno prie kito, klausimai, fotoaparato blyksėjimai. Pėteris pasinėręs į darbą. Turėtų būti aktualus reportažas...

Aš vėl grįžtu prie laukiančių savo kareivėlių. Matau, kaip Antakalnio klinikų kardiochirurgas neša didžiulį krepšį. „Surinkom viską, ką turėjom medžiotojų būrelyje, – žinau, kad tai ne grybai ir ne uogos... Ginsimės“, – sako gydytojas, net nenujausdamas savo žodžių pranašystės...

Mintimis retkarčiais nuklystu pas savo mažuosius. Nors ir šeštadienis, bet darželis, ačiū Dievui, dirba, yra kur juos palikti. Nežinau, kada grįšiu namo, bet esu rami, turėdama puikią kaimynę, kuri parsives vaikus pas save... Koks ryškus gėris tokioje juodoje negerovių makalynėje...

Išėjusi iš kabineto tuoj patenku į be galo judrų ir įmagnetintą pasaulį. Dažnas laiko rankoje radijo aparatėlį, iš kurio transliuojamos visos naujausios žinios. Kuo toliau, tuo jos nemalonesnės. Džiaugiamės pirmuoju bendru visų redakcijų išleistu „Laisvos Lietuvos“ laikraščiu. Leningradiečių delegacija taip pat atvyko į AT rūmus – vieni ateina, kiti išeina. Kažkas vyksta, kažkas artėja... Nebesuvokiu! Jau 20 valandų, savo bičiulį vežuosi į namus, bent arbatos atsigersime. Vaikai, nors ir pavargę, pasakoja dienos įspūdžius. „Šiandien pro darželį prie TV bokšto vis važiavo karinės mašinos, auklėtojos neleido ilgiau pabūti lauke“, – su nuoskauda guodėsi vyresnysis, septintus metus einantis sūnelis. „Taip, prie bokšto auklėtojos neleido eiti“, – antrino ir penkiametis mažėlis.

Po greitai improvizuotos vakarienės mažieji didvyriai nusileido į miegų karalystę. Mes su Pėteriu dar aptarinėjome dienos įvykius ir bandėme kažką prognozuoti, bet tai buvo tarsi vaikščiojimas tirštoje migloje... „Važiuoju į viešbutį. Esu nežmoniškai pavargęs. Ryt susitiksim Parlamente. Jei kas, skambink tik ypatingu atveju“. Ir aš svečią išvežiau į „Neringą“.

Prie Parlamento jau buvo tūkstantinė minia. Degė laužai, nors snyguriavo ir šalo, oras buvo nežvarbus. Važiuojant pro TV bokštą iš tolo girdėjosi dainos ir smagios armonikų melodijos.

Vos įžengiau pro duris suskambo telefonas. „Čia iš štabo, susisiek su Vidaus reikalų ministerija, perduok informaciją.“ Ant kelių atsirado didžiulis bloknotas, kurio nebepaleidau visą naktį...

– Perduodam žinias iš Maskvos, – ragelyje girdžiu Natašos, ambasados sekretorės balsą. – Pajudėjo karinė technika iš Šiaurės miestelio.

Klūpau ant žemės, šalia manęs telefono aparatas, ant kelių bloknotas, rankoje tušinukas, galvoje – tai zvimbia, tai tuštuma, o širdyje – nerimas! Per radiją pateikiama operatyvi informacija. Kažkas vyksta prie Ministrų tarybos. Žmonės kviečiami eiti ten... Bet greit paaiškėja, kad tai provokacija – keli girti tipeliai bandė brautis į rūmus, bet jau sulaikyti...

„Kalba Jonas Gečas. Prašome būti pasiruošus bet kuriuo atveju perdavinėti informaciją“, – pasijuntu tarsi karo lauke, ankštame apkase, tik dar kol kas nešaudo...

Staiga pradeda barškėti langai, dreba grindys nuo keisto ir baugaus triukšmo. 1 valanda 25 minutės! Šis laikas užfiksuoja gyvenimą iki šiol ir nuo to!.. Nuo baisaus trenksmo nukrinta eglutės žaisliukai. Dar vienas klaikus sprogimas ir girdžiu virtuvėje dūžtantį stiklą. Klykdami atlekia vaikai. Aš juos apkabinu, tarsi taip galėčiau apginti nuo viso, kas darosi už namo sienų. Vėl skambutis.

„Noriu atsisveikinti, – sako pulk. A. Vaitkaitis. – Nežinia, kas bus, esu ne tik karininkas, bet ir medikas. Einu ruošti operacinės ir kitų patalpų pirmajai pagalbai  Parlamente. Ačiū už viską!“

Pypsėjimas ragelyje ir užtemęs televizoriaus ekranas nuplėšia paskutinę viltį. Bandau raminti drebančius vaikus, o šūviai nesiliauja, jie čia pat. Dreba namai, dreba miestas, dreba mūsų gyvenimai ir likimai...

Ir toliau vykdau telefonistės užduotis. Skambutis ten, skambutis iš ten... Kalbu nepažindama savo balso, kažkokio negyvo ir svetimo.

Žmonės bėga – kaip keista – ne nuo bokšto, bet link jo! Nors žinome, kad šaudo, kad yra jau užmuštų ir sužeistų! Ak, Tu, mano Lietuva! Kas aš be Tavęs, kas Tu be mūsų?

Staiga prie durų sučirškia skambutis. Šaltis sukausto visą kūną. Bijau pajudėti. Gal jau atėjo išvesti? Bet pasigirsta gerai pažįstamas beldimas. Skubiai atidarau duris. O ten mano kaunietis brolis su žmona ir vaikystės draugai. Pirmą kartą matau taip skausmingai verkiantį suaugusį vyrą!

„Mes iš ten, nuo bokšto!“ – sako jis ir apkabina. Tame apkabinime telpa viskas: miškai, laukai, upės ir jūra – viskas, ką turime ir ko gal jau nebeturime. Jaučiu smarkiai plakančią jo širdį. Ačiū Dievui – dar plakančią!

Tyla. Ji be galo iškalbinga, kai už lango dar girdisi kanonada.

Ir vėl telefonas ir vėl įvairiausia informacija. Bandymas ieškoti radijo stočių. Ir pirmieji lietuviški žodžiai eteryje: „Čia kalba Lietuva!“ Įdedu magnetofoninę kasetę ir įrašinėju šiuos šauksmus pasauliui, kaip, ko gero, paskutinį testamentą.

Auštant manieji ruošiasi važiuoti į Kauną, nes ir ten neaiški padėtis. Palikti vaikai namuose, už tvoros radijo stulpai... Kaip tremtin staiga suruošiu savo vaikelius, skausmingai, be galo sunkiai atsisveikinu. Matau, kaip per vieną siaubo naktį nerūpestinga vaikystė pasikeitė į realybės suvokimą.

Išeinu į balkoną. Saulėtas sekmadienio rytas. Gatvės tuščios, tarytum visi iš tiesų būtų išmirę. Širdyje kažkas nutrūksta. Jau nebeskauda, nes nebėra ką skaudėti...

Pakabinu ant baltinių virvės vėliavą, perrišu juodu kaspinu ir išeinu į Sausio 13-ąją!

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija