2010 m. liepos 2 d.
Nr. 50
(1835)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Krikščionių sunkumai jų tikėjimo lopšyje

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI sveikinasi
su Kipro musulmonų dvasiniu
lyderiu Šeichu Nazimu

Artimųjų Rytų katalikų herarchai
per būsimojo Vyskupų Sinodo dokumento
pristatymą Kipre

Kipro krikščionys įteikia
Šventąjam Tėvui dovaną

Popiežiaus Benedikto XVI susitikimo
su Kipro katalikais akimirkos

Pristatytas Vyskupų Sinodo dokumentas

Rudenį Vatikane įvyksianti Artimiesiems Rytams skirta ypatingoji Vyskupų Sinodo asamblėja savo aktualumu peržengia Katalikų Bažnyčios ribas. Joje dėmesys bus skiriamas krikščionių mažumos regione padėčiai, kurią įtakoja ne tik tarpreliginiai santykiai, bet ir politiniu atžvilgiu vyraujanti nuolatinė konfliktinė įtampa. Todėl ir būsimosios Vyskupų Sinodo asamblėjos vadinamojo „Darbo dokumento“ („Instrumentum laboris“) pristatymą, kuris vyko per popiežiaus Benedikto XVI vizitą į Kipro Respubliką, plačiai komentavo ne tik religinio, bet ir politinio gyvenimo apžvalgininkai.

Dokumentas buvo pristatytas birželio 6 dieną perpildytoje Kipro Nikosijos sporto arenoje, Šventajam Tėvui vadovaujant Devintinių – Kristaus Kūno ir Kraujo – šventės liturginei iškilmei. Kartu su juo šv. Mišias koncelebravo kelios dešimtys patriarchų, arkivyskupų ir vyskupų, atvykusių iš Šventosios Žemės ir kitų Artimųjų Rytų regiono šalių. Pamaldose turėjo dalyvauti ir Turkijos vyskupų konferencijos pirmininkas vyskupas Luidžis Padovėzė, tačiau išvakarėse jis savo namuose buvo nužudytas. Šis tragiškas įvykis savotišku būdu atskleidė tą dramatizmą, kurį regiono krikščionys ir jų sielovadininkai išgyvena musulmonų daugumos aplinkoje.

Gal būt todėl, pradėdamas „Instrumentum laboris“ pristatymo kalbą, Popiežius pirmiausiai nurodė į Turkijos katalikų ganytojo netektį, pažymėjęs, kad šis žymus Artimųjų Rytų ekspertas daug prisidėjo prie šio dokumento rengimo. Šventasis Tėvas pripažino, kad žinia apie vyskupo L. Padovėzės, „aktyviai veikusio vystant tarpreliginį ir kultūrinį supratimą bei dialogą tarp bažnyčių, tragišką mirtį visus „sukrėtė“. Tai kartu yra „sutelkiantis priminimas“, kad visi krikščionys yra pašaukti „būti drąsiais liudytojais to, kas yra gera, kilnu ir teisinga kiekvienose aplinkybėse“, kartais ir labai nepalankiose, kaip pasitaiko Artimųjų Rytų regione.

Būsimojo Vyskupų Sinodo dokumente aiškiai įvardytos krikščioniškojo gyvenimo problemos, pripažįstant, kad stiprėjantis islamo fundamentalizmas kelia grėsmę pačiai krikščionių egzistencijai jų tikėjimo lopšyje. „Artimieji Rytai turi ypatingą vietą visų krikščionių širdyje, kadangi kaip tik ten Dievas padarė save žinomu mūsų tikėjimo protėviams“, – kalbėjo „Instrumentum laboris“ pristatymo ceremonijoje popiežius Benediktas XVI. Priminęs krikščionybės ištakas ir atpirkimo istoriją nuo Abraomo laikų iki Jėzaus Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo, Šventasis Tėvas sakė, kad Artimuosiuose Rytuose gyvenusiems ir Dievo Žodį skleidusiems „pranašams ir patriarchams, apaštalams ir kankiniams“ didžioji Bažnyčios šeima visuomet turi jausti didelę skolą.

„Dabar naujomis sąlygomis tapę nedidele mažuma, krikščionys nori išlikti ir vertingai liudyti biblijinėse žemėse ne tik pasaulinei savo tikėjimo brolių ir seserų bendruomenei, bet ir savo kaimynams bei bendrapiliečiams,“ – pažymėjo popiežius Benediktas XVI. „Suprasdamas jų troškimus gyventi taikoje ir darnoje su kaimynais žydais ir musulmonais“, o taip pat atlikti svarbų taikdarišką vaidmenį „neretai sunkiame susitaikymo procese“. Tačiau nors šis jų vaidmuo formaliai ir pripažįstamas, kaip ir neabejotini nuopelnai švietimo, sveikatos apsaugos bei karitatyvinėje veikloje, tačiau daugelis Artimųjų Rytų krikščionių patiria diskriminaciją ir savo teisių, įskaitant religijos laisvę, suvaržymą.

Pavojus išlikimui skatina dialogą

Ypatingai problematiška padėtis daugelyje regiono vietų susidarė krikščionių santykiuose su musulmonais, kadangi islamo religija yra politizuota ir į krikščionis žiūrima, kaip į „svetimuosius“, kuriems nenorima pripažinti netgi pilietybės teisių, nurodoma būsimojo Vyskupų Sinodo darbo dokumente. Todėl „raktas į darnų krikščionių ir musulmonų sugyvenimą yra religijos laisvės ir žmogaus teisių pripažinimas“. Dokumente taip pat konstatuojama, kad užsitęsę etniniai konfliktai bei kariniai veiksmai – Izraelio ir Palestinos arabų priešprieša, nesibaigiantis karas Irake, politinis nestabilumas Libane – skatina vietos krikščionis palikti gimtąsias vietas ir geresnio gyvenimo ieškoti svetur.

Vatikane vertinama, kad Artimųjų Rytų regione dabar gyvena apie 17 milijonų krikščionių, kurie sudaro mažiau kaip 5 proc. vietos gyventojų. Ir nors pastarajame dešimtmetyje pastebima tam tikra naujų katalikų imigracija iš Pietų Azijos bei Filipinų į sparčiai besivystančias Persų įlankos šalis (Saudo Arabiją, Katarą, Jungtinius Arabų Emyratus), vietinių krikščionių skaičius regimai sumažėjo. Pavyzdžiui, Libane, kuriantis šiai valstybei XX amžiaus pirmoje pusėje, krikščionys sudarė daugiau kaip 70 proc. gyventojų, o dabar jų liko tik trečdalis. Šventojoje Žemėje steigiant Izraelio valstybę, palestiniečiai krikščionys sudarė apie 15 proc. gyventojų, o dabar jų dalis sumažėjo iki dviejų procentų. Dramatiškiausia krikščionių padėtis susidarė Irake, kur nuo 2003 metais prasidėjusio karo jų skaičius sumažėjo beveik dvigubai.

Vyskupų Sinodo dokumente pastebima, jog musulmonų daugumos šalyse (išskyrus Turkiją) islamas pripažįstamas, kaip valstybinė religija su šariato teisės nuostatomis ir tai smarkiai apriboja krikščionių religinį gyvenimą sudarant sąlygas ekstremizmo apraiškoms. Netgi nuosaikiajame Egipte, kur yra didžiausia krikščionių sankaupa, (koptai stačiatikiai sudaro apie 10 proc. iš 80 milijonų šios šalies gyventojų), dėl įstatyminių apribojimų ir tuo pagrįstų vyriausybės veiksnių bei dažnų teroristinių išpuolių, jie patiria nuolatinę diskriminaciją. Islamo šalyse krikščionybė kenčia ir dėl jos kontraversiško ideologinio tapatinimo su „nuodėmingais“ ar „bedieviškais“ Vakarais, nurodant į civilizacijų sankirtą ir skaudžią praeities užkariavimų istoriją.

Todėl svarbu, kad Artimųjų Rytų krikščionys, nepaisant šios sudėtingos padėties, „vengtų užsidaryti į savo getą“ ir drąsiai liudytų bei vestų dialogą su islamo išpažinėjais, kad būtų įveiktas nepasitikėjimas, – pabrėžia būsimosios Vyskupų Sinodo asamblėjos dokumentas „Instrumentum laboris“. Jame be kita ko pastebima, kad vadinamasis Vakarų sekuliarizmas su būdingu jam ateizmu, materializmu, moraliniu reliatyvizmu, kelia grėsmę ne tik islamui, bet ir krikščionybei. Ir tai yra dar vienas pagrindas Artimuosiuose Rytuose vystyti abiejų religijų dialogą sprendžiant šiuolaikinės kultūros iššūkių klausimus.

„Meldžiuosi, kad ypatingosios Vyskupų Sinodo asamblėjos darbas padėtų sutelkti tarptautinės bendruomenės dėmesį į sunkią krikščionių padėtį Artimuosiuose Rytuose, kurie kenčia dėl savo tikėjimo, kad konfliktams, kurie iššaukia šiuos sunkumus, būtų rasti teisingi ir ilgalaikiai sprendimai, – baigdamas „Instrumentum laboris“ pristatymą sakė popiežius Benediktas XVI. – Šia svarbia proga aš pakartoju savo asmeninį raginimą neatidėliotinomis ir sutelktomis tarptautinėmis pastangomis spręsti susidariusias įtampas Artimuosiuose Rytuose, ypač Šventojoje Žemėje, kad tie konfliktai neatvestų prie dar didesnio kraujo praliejimo.“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija