|
Kad Viešpats nepasmerktų mūsų nudvasėjimo
Sesės Nijolės Sadūnaitės pasiaiškinimas visuomenei
Jau daug ko, kas Lietuvoje vyksta, žmonės nepajėgia suprasti. Todėl svarbu, kad savo elgesį paaiškintų ne tik politikai ir valstybės pareigūnai, bet ir aną okupacinę praeitį primenantys asmenys. Ar mus dar supranta jaunoji karta? Ar supranta, kokios nepriklausomos Lietuvos jiems siekėme? Po 1990 metų kovo 11-osios mes, tie kagėbistų neprieteliai, manėme, kad sava valstybė žmones nuo jų apsaugos, kad mes galėsime atsidėti dvasios ar labdaros dalykams. Nes anuomet asmenys su lietuviškomis pavardėmis ir su universitetų diplomais įteiginėjo: Lietuva bus teisine valstybe. Bus mūsų valstybe, kuri vienodai rūpinsis visais, užtikrins teisingumą, neleis, kad praeitis vėl virstų ateitimi.
Aš pirmąkart nesusilaikiau, kai prezidento Valdo Adamkaus aplinka nutarė Lietuvos apdovanojimą (tai buvo jau ne pirmas atvejis) įteikti kagėbistui, organizavusiam vieno paskutiniųjų mūsų partizanų Antano Kraujelio nužudymą. Ar po to tų, anųjų, sistema užsikirto? Ar po to jie sustojo ir paklausė save, ką mes darome nepriklausomos Lietuvos vardu jos žmonėms? Ar taip nepapiktinsime Dievo ir Tautos?
Ne, jie nesustojo. Tai, kas vyksta nusikaltusių prieš Lietuvos laisvės kovų sąjūdį teismuose, protu nebesuvokiama. Mano minėtoje byloje Misiukonis, kitose kiti smogikai su teisminės aplinkos pagalba siekia būti ne kaltinamaisiais, susitepusiais laisvės kovotojų krauju, atsakingais už žmonių kančias, o kaip ir prieš dvidešimtmetį banditizmo likvidatoriais.
Kai mes, pasipriešinimo okupacijai organizacijų darbo grupės nariai, kreipėmės su memorandumu Dėl laisvės kovų prasmės ribos peržengimo į Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo pirmininką Ričardą Piličiauską, prašydami raštu pateikti savo nuomonę apie tai, kas vyksta Lietuvos teismuose, jis taip pat apsimetė mūsų nesuprantąs.
Ne, mes neprašėme jo priimti procesinių sprendimų. Mes pripažįstame teisėjų nepriklausomumo sąžiningame procese principą. Mes prašėme tik išsakyti nuomonę, ar tam tikros tendencijos vertinant okupacijos laiką, mūsų stebimos dalies teisėjų (o ypač teisminės valdžios viršūnių) nėra sąmoningas Kovo 11-osios aktu paskelbto valstybingumo griovimas. Ar teisininkas, nedrįstantis išsakyti savo pilietinės pozicijos (Piličiauskas atsakymą parašyti pavedė kažkokiai Kavalnei tad gal pilietiškumo sampratos išvis neturi), gali būti Lietuvos teismų piramidės vadovu?
Aš visada maniau, kad net labiausiai nusikaltusiesiems paprašius atleidimo, žmonės jiems gali atleisti. Net, kaip aš juos vadinu, bjauriausiu kolaboravimu susitepusiems broliukams kagėbistukams. Bet ar Misiukonio laikysena neatspindi realios teisinės sistemos būklės.
Jam, neseniai kuravusiam sovietinės pramonės įmones, buvo pavaldus Vilmos pirmojo skyriaus viršininkas Mykolas Aleliūnas. Vienas šiandien į Ameriką pasitraukęs tautietis spaudoje papasakojo, kaip Aleliūnas jį provokavo ir įdavė kagėbistams. Ir po to jis buvo įkalintas. Ar į tą pranešimą reagavo mūsų teisėsauga? Ar kas peržiūrėjo tą bylą? Ar gal pats Aleliūnas atgailavo dėl savo išprovokuotų veiksmų, pasisiūlė nuskriaustam žmogui atlyginti padarytą žalą? Ne. Šis funkcionierius ir toliau lyg niekur nieko sėdi Lietuvos pramonininkų asociacijos prezidento Bronislovo Lubio dešinėje ir tvarko mūsų ekonominį gyvenimą.
Ar ne todėl ir Misiukonis šiuo metu nieko nebijo?
Kunigas Julius Sasnauskas kažkaip pašmaikštavo, kad kagėbistukų atkasimui Nijolė turi uoslę. Tai tiesa aš jų zbitkų nemažai iškentėjau. Tačiau man, mačiusiai jų razrabotkas, jų veikimą v temnuju, visai nejuokinga. Ir neatrodo, kad yra leista mūsų VSD ir Kremliaus FSB kurti lietuviškąjį Bin Ladeną, griaunant Lietuvos žmonių likimus. Net nuo mažametystės. Su siekiu parodyti kažkieno taip trokštamą lietuviškojo terorizmo tarptautinį mastą.
Okupacijos metinių proga viešai pasakiau, kad pulkininkas Pociūnas buvo užmuštas. Taip pat teigiu, kad Lietuvos ryto redaktorius, įvardinęs terorizmo garbintojais mane, generolą Kronkaitį, kunigą Grigą bei daugelį žmonių, reikalaujančių atskleisti politinių nusikaltimų, dėl kurių visuomenė nuolat klaidinama, užsakovus bei vykdytojus, bendradarbiauja su pulkininko Pociūno nužudymo užsakovais. Jis trukdo teisiniams tyrimams, nors pats seniai turėjo būti ištardytas. Ir tai nebe uoslės dalykai, o ilgo mūsų visų stebėjimo rezultatas. Kaip ir žinojimas, kad daug neteisėtų dalykų prasideda teisminių ir jėgos struktūrų vadovų kabinetuose. Ir kad tai supranta paprasti žmonės, bet Konstitucijos sargai ne.
Ilgai kurta teisėsaugos sistema tapo kaip praeities ir korumpuotų klanų gynėja. Bedvasė ir nesąžininga. Atsirado mūsų ir jų tiesa. Tad poros jų vadovų pakeitimas sistemos jau nesugriaus, o mes tiesos nepasieksime. Visuomeninės komisijos dėl Pociūno žūties pirmininkas teisininkas Kazimieras Motieka nurodė: VSD ir Užsienio reikalų ministerija privalo atlikti išsamius vidinius tyrimus ir su rezultatais supažindinti visuomenę. Dabar jau ne vien Pociūno klausimu.
Betgi yra dar prokuratūra su savo paslaptimis, su ypatinga kadrų atrankos politika, o joje daugybė keisto likimo bylų. Kai kurių net nemanyta pateikti teisminiam vertinimui.
Ar Lietuvos Prezidentė pajėgi inicijuoti šių bylų auditą ir pavesti jį atlikti nepriklausomiems teisininkams ir visuomenės atstovams? Ar ji taip pat nieko negali? Iš savo patirties žinau, kad tik nuo mūsų visų aktyvumo priklausys, ar į teisingumo vykdytojus pateks ir apšviesti dvasingumu asmenys.
© 2010 XXI amžius
|