2010 m. lapkričio 26 d.
Nr. 86
(1871)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

TS-LKD suvažiavimas: mes dirbame valstybei

Krizė įveikta, valstybėje atsirado daugiau tvarkos ir padorumo, tačiau visuomenė, kamuojama nevisavertiškumo komplekso, nenori matyti šviesios krašto ateities. Ką daryti, kad tauta atgautų tikėjimą savo jėgomis, neiškryptų iš tiesios vakarietiškos magistralės? Apie tokius teigiamus valstybės valdymo momentus ir negatyvius visuomenės reiškinius konstatavo šeštadienį Vilniaus kongresų rūmuose į suvažiavimą susirinkusi valdančioji Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Patvirtinusi programinį dokumentą, partija prisiėmė vedlio vaidmenį einant naujos – vilties ir pasitikėjimo – politikos link. TS-LKD lyderis premjeras Andrius Kubilius iš tribūnos rėžė šūkius: „Suvaldėme krizę, sukursime ir Lietuvos sėkmę“. Apžvelgdamas dvejų metų partijos buvimo valdžioje rezultatus premjeras pirmiausia džiaugėsi „gerėjančiais“ ekonomikos rodikliais. Pasak A. Kubiliaus, krizės duobė jau yra už mūsų (nors po kelių dienų buvo pranešta apie 2,5 mlrd. litų „Sodros“ skylę), tačiau dar reikės laiko, kol tai pajus Lietuvos piliečiai. „Šiandien galime drąsiai užduoti sau klausimus ir nesigėdydami į juos atsakyti. Ar mes įgyvendinome teisingą krizės įveikimo politiką? Iš esmės – taip. /.../ Ar žmoniškai padėkojome žmonėms už tai, kad jie atlaikė ir išgyveno šį sunkmetį? Dar ne.“ Nykstant verslui, didėjant nedarbui, augant emigracijai, premjeras užmerkia akis ir regi rožinius vaizdus: „Valstybėje atsiranda vis daugiau tvarkos ir padorumo“. Premjeras pareiškė, jog energetikoje šiuo metu vykdomi tokie darbai, kuriuos pagal svarbą galima prilyginti stojimui į Europos Sąjungą ir NATO. Esą būtent konservatorių darbai energetikoje leidžia geriausiai įgyvendinti garsiąją Rusijos sulaikymo strategiją. A. Kubilius teigė, kad po Sovietų Sąjungos griūties išlikusi energetinė imperija „nenori pasiduoti“ ir žadėjo ją įveikti.

Anot Kubiliaus, skausmingi sprendimai stabilizavo finansų sistemą, išsaugojo stabilų litą, sumažino deficitą. „Šiandien, skirtingai nei kitos Europos Sąjungos šalys, mes jau galime optimistiškai žiūrėti į savo šalies ilgalaikę ekonominę ateitį“, – tikino A.Kubilius. Atrodo, kad Kubilius jau yra pamiršęs Airijos pavyzdį, į kurią lygiavosi dar prieš dvejus metus. Tada jis sakė: „Padarysime Lietuvą Baltijos Airija“. Dabar jis Airiją jau laiko netvarkos sinonimu. A. Kubilius kalbėdamas apie „nepopuliarius“ sprendimus neminėjo pensijų mažinimo, netgi nusavinimo, daugiavaikių šeimų pajamų mažinimo, verslo žlugdymo. Jis nesigyrė, kad tik Lietuvoje buvo begėdiškai atimtos uždirbtos pensijos. Ir tie politikai, kurie palaiko tokią iškreiptą politiką, aiškindami, kad taip „išgelbėtas biudžetas“, galėtų tęsti toliau – sumažinus pensijas iki 50 proc. arba jas visai atėmus, būtų pasiekta dar geresnių „deficito mažinimo“ rezultatų. Pagyrūniškai skambėjo teiginys: „Tikiu, kad politikų atsakomybė, o ne reitingai, iškovoti šokių aikštelėse, ateityje lems rinkėjų simpatijas“. Bėda ne tai, kad politikais pasivadinę asmenys, labiau tinkantys šokių konkursams, mažina jų pačių reitingus, bėda tai, kad pajuokai statoma mūsų valstybės sąranga. Valstybėje problemų susikaupę žymiai daugiau, nei jas galėtų išspręsti savo globalia programa besigirianti partija.

Į programą nebuvo įtrauktas partijos įstatų pataisų paketas. Kai kurių pataisų, pavyzdžiui, numatančių didesnį Politikos komiteto vaidmenį, esą pageidavo ir pats šio komiteto vadovas Vytautas Landsbergis. Bet vadovybė nutarė, kad aštresnės diskusijos gali kelti pavojų partijos vienybei ir įvaizdžiui. Užkulisiuose vyko kova dėl pagrindinio suvažiavimo dokumento – partijos tapatybės manifesto. Iš pradžių A. Kubilius partijos prezidiumui buvo pateikęs jo paties ir patarėjų parašytą keliolikos puslapių tekstą, kupiną šūkių apie „sėkmės Lietuvą“ bei tautos „savinieką“ (partijos vidaus kritikai išvadinti niurgzliais ir sumaišties kėlėjais). Tačiau „maištininkai“, nepritarę pompastiškam stiliui, sukritikavo tokį požiūrį ir puolė rengti savąją tapatybės versiją. Susitarti pavyko tik likus kelioms dienoms iki suvažiavimo – buvo parengtas bendras tekstas, į kurį buvo įtraukti ir partijos opozicijos šūkiai apie „tradicines vertybes“ – patriotizmą, krikščionybę. Pranešimą skaitęs premjeras aiškino, kad konservatoriai tebėra „Vyčio vaikai“, tęsiantys ne tik pokario partizanų, bet ir Sąjūdžio darbą. Tačiau A. Kubiliaus iniciatyva parengtas TS-LKD „tapatybės dokumentas“ buvo sukritikuotas ir nepriimtas. TS-LKD Tautininkų frakcijos pirmininkas Gintaras Songaila sukritikavo šį dokumentą. Apie tai, kad tokio dokumento priimti nereikia, kalbėjo ir V. Landsbergis bei I. Degutienė. G. Songaila kalbėjo ir apie „pavojingą saviapgaulę“ partijos dokumentuose. Jis sakė, kad tik su atsargiu optimizmu galima kalbėti, jog prasidėjo nežymus ūkio augimas. Tačiau, sakė R. Songaila, dokumente jokiu būdu negalima palikti teiginio apie „nuostabų, didžiausią augimą Europos Sąjungoje“.

Kalbėdamas apie tautines dvasines problemas G. Songaila sakė: „Pažvelkime į save, – ne tik į mūsų jungtinę partiją bei jos tapatybę, bet ir į visą Lietuvą bei jos tapatybę. Šiomis dienomis mes švenčiame Nepriklausomybės kovų devyniasdešimties metų sukaktį. Giedraičių ir Širvintų kautynėse menkai ginkluoti lietuviai pasiaukojamai apgynė savo valstybę, tautos laisvę ir ateitį. Tai buvo mūsų tėvų, senelių ir prosenelių sukurtas stebuklas. Pažvelkime, per dvidešimt metų mes taip susigūžėme, kad net nedrįstame ar nebemokame deramai, visos valstybės lygiu paminėti šių įvykių.

O juk ant jų gula mūsų atkurtos valstybės, mūsų atgimusios kariuomenės moraliniai pamatai. Gal mums nebejauku, kad tuomet kariavome su dabar taikingu mūsų kaimynu, kuris dar ir šiandien nepripažįsta, kad mūsų atžvilgiu buvo agresorius. Tuomet oriai ir atvirai aiškinkimės, atkurkime pasitikėjimą, o ne bėkime nuo problemos. Kitaip, norėdami draugauti, turėsime slėptis netgi nuo savo nepriklausomybės kovų ir nuo nepriklausomybės, kaip gyvosios vertybės.“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija