2012 m. vasario 24 d.    
Nr. 8
(1983)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Vasario 16-oji: suvienijo ar suskaldė?

Vasario 16-ąją vykusi tautinio jaunimo ir kitų politinių jėgų eisena Kaune sukėlė tautiškumui priešiškų jėgų pyktį. Ne tik buvo organizuojama „įvairių žmonių“ (po tuo terminu slepiasi homoseksualiosios ir kairiosios grupuotės) eisena, bet į tautinį jaunimą pasipylė kai kurių antilietuviškų leidinių, Lietuvos kvislingų ar atskirų veikėjų įtūžis ir kaltinimai, eiseną vadinant nacionalistine ar net pronacistine. Tomis eitynėmis labiausiai pasipiktino kacai, zurofai ir panašaus plauko autoritetai. Jų „pasipiktinimą“ tiražuojanti spauda tiesiog kelia aistras – esą Lietuvoje kyla nacionalizmas ir nacizmas, kurį reikia „tramdyti“, o visuomenė yra skaldoma. Aišku, norėtųsi, kad ir eisenos organizatoriai bei dalyviai išvengtų provokacijų, burtųsi ir krikščioniškumo pagrindu. Norėtųsi sulaukti tautos vienybės, apie kurią kalba čia pateikto straipsnio autorius, tačiau ne vien tokie renginiai veda tautą į vienybę – reikalingos ir valdžios pastangos, ypač jos institucijų, atsakingų už valstybės saugumą, kurių veiksmai, deja, dažniau būna skaldytojiški.

Jau trečius metus tautinio jaunimo Kaune rengiamas Vasario 16-osios maršas šiemet sulaukė daugiau nei bet kada išankstinių vertinimų. Nuogąstauta, jog šis renginys labiau suskaldysiąs nei sutelksiąs Lietuvą, ypač – jaunimą. Planuotas net alternatyvus maršas, kurį organizavo tolerantišku jaunimu pasivadinusi grupė iš įvairių organizacijų. Linksmiausiai nuteikė vienos iš jų pavadinimas – „Miegantys drambliai“.

Deja, laikinosios sostinės savivaldybė nesuteikė kauniečiams ir miesto svečiams malonumo pasigėrėti drambliais lunatikais, matyt, nutarusi, kad Valstybės atkūrimo diena – ne pati tinkamiausia proga vaikščioti per miegus ar demonstruoti kokią egzotišką lytinę orientaciją. Užtai visi dori piliečiai ir svečiai gavo galimybę pražygiuoti bendrose eitynėse.

Marše dalyvavo įvairių tautybių atstovai, atvyko net ilgametis Lietuvos lenkų lyderis Ryšardas Maceikianecas, darsyk įrodęs, kad Lietuvos lenkai – ne tiktai kontroversiška Valdemaro Tomaševskio Rinkimų akcija. Greta Lietuvos trispalvių mirgėjo Latvijos ir Vengrijos vėliavos, taip pat – Vengriją palaikantys plakatai. Šalia tautininkų žygiavo socialdemokratai ir centristai, greta tradicinių dalyvių – Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos ir Lietuvių tautinio centro – žengė Lietuvos Sąjūdžio ir kitų organizacijų nariai.

Šis renginys suvienijo pačias skirtingiausias partijas ir asociacijas, tautas ir net valstybes. Bet pirmiausia jis suvienijo Lietuvos piliečius – tuos, kuriems Lietuvos valstybės atkūrimas ligšiol svarbus, tuos, kuriems ši diena – proga pagerbti ir darsyk pareikšti Lietuvos valstybingumą, o kartu – savo ryšį su šia valstybe. Ne su abstrakčia tolerancija – nežinia kam ir dėl ko,  ne su mielais straubliniais keturkojais, kuriems skirta Gyvūnų globos diena – spalio 4-oji, ne su liguistų potraukių žmonėmis, kurių diena – gruodžio 3-oji.

Ką ši šventė išskyrė? Greičiausiai – tuos, kuriems Lietuvos valstybė yra vertybė, ir tuos, kuriems tokia ji nėra. Šiuo atveju kalbama ne apie dalyvavusius ir nedalyvavusius, o veikiau – apie pritariančius ir prieštaraujančius. Čia jau galbūt nieko nepadarysi. Kiekviena jungianti tapatybė yra kartu ir skirianti. Net bendražmogiška tapatybė nuo kažko skiria – tarkime, nuo gyvūnijos pasaulio, įskaitant mamutus ir mastodontus.

Įdomiausias visgi – politinis aspektas. Lietuvos Taryboje, 1918 m. vasario 16-ąją atkūrusioje Lietuvos valstybę, susitelkė įvairių srovių žmonės: tautininkai-pažangiečiai ir tautininkai-santariečiai, krikščionys demokratai ir socialdemokratai. Jos pirmininku išrinktas tautininkas, pavaduotoju tapo socialdemokratas, generaliniu sekretoriumi – krikščionis demokratas.

1940–1941 metais atitinkamą vienybę įkūnijo Lietuvių aktyvistų frontas, čia partinė įvairovė buvo dar didesnė. 1943 metais – Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas. Šįkart pirmininku tapo socialdemokratas, pavaduotojais – tautininkas ir „frontininkas“. Tiesa, tada „frontininkas“ reiškė ką kita nei šiandien – Lietuvių aktyvistų frontą ir iš jo gimusį Lietuvių frontą. Pagaliau 1988 metais skirtingiausių srovių atstovus „vardan tos Lietuvos“ sutelkė Sąjūdis.

Nuo Sąjūdžio laikų daugeliui pasiliko retkarčiais džiugus, bet dažniau – graudus ilgesys. Du jauni hip-hop muzikos kūrėjai net sukūrė dainą, kurioje skamba žodžiai: „Kur ta vienybė dabar?“ Šiemet į šį klausimą atsakyta. Simboliška, jog ne kurią kitą dieną, o Vasario 16-ąją. Ji – čia. Tereikia ateiti ir pamatyti, bet geriau – dalyvauti jos kūrime.

Vienybė neįmanoma be bendrų vertybių. Tiesą sakant, ir netikslinga. Vienybė visada būna vardan kažko. Šiuo atveju – „vardan tos Lietuvos“.

Marius KUNDROTAS

Jono Česnavičiaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija