Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Naujieji kardinolai ir jų tarnystė

Mindaugas BUIKA

Jauniausias paskirtasis kardinolas Šiblis Lenglua

Seniausias paskirtasis kardinolas Lorisas Frančeskas Kapovila

Nusižeminimo ir nuolankumo keliu

Popiežiui Pranciškui nusprendus paskirti 19 naujų kardinolų pagal Visuotinės Bažnyčios ir Šventojo Sosto poreikius ganytojiško vadovavimo stiprinimui bei įvertinant kai kurių vyresnių hierarchų nuopelnus, didelio dėmesio pirmiausia susilaukė jo laiškas būsimiems Kardinolų kolegijos nariams dėl šio titulo suteikimo prasmingumo. Tame precedento neturinčiame laiške kreipdamasis į kiekvieną iš jų kaip į brangų brolį ir nuoširdžiais sveikinimais pabrėždamas savo artumą maldoje, Šventasis Tėvas išreiškė viltį, kad kiekvienas kardinolo titulą gavęs dvasininkas bus dar didesnėje bendrystėje su Romos Bažnyčia ir „apsivilkęs Viešpaties Jėzaus dorybėmis ir jausmais“ (plg. Rom 13, 14), galės su brolišku veiksmingumu padėti Popiežiui jo atsakingoje tarnystėje Visuotinei Bažnyčiai. Kitoje reikšmingoje pastaboje popiežius Pranciškus, kuris ne kartą yra pabrėžęs savo griežtą nusistatymą prieš vadinamąjį bažnytinį karjerizmą ir jį palyginęs su maru bei nusprendęs, kad monsinjoro garbės vardas negali būti teikiamas jaunesniems nei 65 metų kunigams, tai yra tik įvertinus jų daugiametę sielovadinę tarnystę, naujiesiems kardinolams rašo: „Kardinolystė nereiškia nei paaukštinimo, nei papildomos garbės, nei apdovanojimo; tai paprasčiausiai yra tarnystė, kuri reikalauja labiau atverti žvilgsnį ir praplėsti širdį“. Galbūt pasaulietiniam suvokimui gali atrodyti kaip paradoksalumas, tačiau Evangelijos požiūriu yra visiškai dėsninga, jog geidžiamas gebėjimas žvelgti toliau ir mylėti giliau įgyjamas tik ištikimai einant Viešpaties keliu – „nusižeminimo ir nuolankumo keliu, priimant tarno pavidalą“ (Plg, Fil 5,8), pabrėžia laiške Šventasis Tėvas.

Paskyrimą į Kardinolų kolegiją jis siūlo priimti su paprasta ir nuolankia širdimi, kad natūralus žmogiškas džiaugsmas ar pasididžiavimas bendruomenėje dėl tokio apaštalo šv. Petro įpėdinio įvertinimo neišsilietų į nepateisinamą puotavimą, iškilmingas ceremonijas, gausių dovanų priėmimą. Popiežius Pranciškus kreipimesi akcentuoja, kad kardinolo titulo suteikimo minėjimas turi būti kiek galima kuklesnis, siekiant, jog minėtas „džiaugsmo pojūtis būtų atribotas nuo bet kokios supasaulėjimo raiškos, nuo tokio šventimo, kuris būtų priešingas (evangelinei) santūrumo, blaivumo ir neturto dvasiai“. Žinoma, šia pastaba Šventasis Tėvas, kuris neseniai paskelbė apaštalinį paraginimą „Evangelii gaudium“ („Evangelijos džiaugsmas“), nemano, kad tie, kurie praktikuoja brangias santūrumo, blaivumo ir neturto vertybes, negali būti laimingi ir džiaugtis gyvenimu. Pomėgis turtams, galios demonstravimui ar pokyliams neturi nieko bendro su sielovadine tarnyste ir tai svarbu netgi kardinolams bei popiežiams. Baigdamas laišką paskirtiesiems kardinolams popiežius Pranciškus taria paprastą „iki pasimatymo“ (it. „arriverderci“), kai vasario antroje pusėje jie rinksis į Romoje vyksiančią naujų Kardinolų kolegijos narių priėmimo konsistoriją. Šis susitikimas įvyks vasario 22 dieną, kai Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minima Šv. Petro Sosto šventė. Sekdamas savo pirmtako popiežiaus emerito Benedikto XVI pavyzdžiu, Šventasis Tėvas ta proga į Vatikaną kviečia visus pasaulio kardinolus, kurių yra daugiau nei du šimtai: iš jų dabar 107 yra mažiau nei 80 metų ir vadinami pilnateisiais kardinolais elektoriais, nes gali dalyvauti potencialioje naujo Popiežiaus rinkimų konklavoje. Tame prieš konsistoriją vyksiančiame pasitarime vasario 20–21 dienomis, kaip pranešė popiežius Pranciškus, ypač bus susitelkta į aktualių šeimos klausimų svarstymą, žinant, kad šiai temai bus skirta ir rudenį vyksianti neeilinė Vyskupų Sinodo asamblėja.

Vatikano institucijų vadovai

Viešpaties Krikšto sekmadienį, sausio 12 dieną, po „Viešpaties Angelas“ vidurdienio maldos į Šv. Petro aikštę susirinkusiems piligrimams perskaitydamas būsimų kardinolų, atstovaujančių 12 šalių iš keturių kontinentų, pavardžių sąrašą, Šventasis Tėvas sakė, kad „naujieji Kardinolų kolegijos nariai reprezentuoja gilų ryšį tarp Romos Bažnyčios ir vietinių Bažnyčių“ (neatsitiktinai kiekvienam kardinolui priskiriama titulinė Romos miesto parapija). Pirmiausia jis išvardijo tuos nominuotus kardinolus, kurie vadovauja svarbiausioms Šventojo Sosto institucijoms ir yra artimiausi Popiežiaus padėjėjai – bendradarbiai: neseniai pradėjęs eiti Vatikano valstybės sekretoriaus pareigas 59 metų italas arkivyskupas Pietras Parolinas (Pietro Parolin), kuris Šventojo Sosto diplomatiniame korpuse darbuojasi jau nuo 1986 metų ir iki pastarojo posto, suteikto 2013-ųjų spalį, tarnavo apaštališkuoju nuncijumi Venesueloje, kardinolu paskirtas ir naujasis Vyskupų Sinodo generalinis sekretorius 72 metų italas arkivyskupas Lorensas Baldisveris (Lorenzo Baldisseri), kuris iki paskyrimo į dabartines pareigas 2013 metų rugsėjį, buvo Vyskupų kongregacijos sekretorius, o anksčiau irgi dalyvavo diplomatinėje tarnystėje – darbavosi apaštališkuoju nuncijumi Brazilijoje.

Kardinolo titulą įgijo Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas, 66 metų vokietis arkivyskupas Gerhardas Liudvigas Miuleris (Gerhard Ludwig Müller), kuris prieš popiežiaus Benedikto XVI paskyrimą 2012 metais vadovauti šiai svarbiausiai doktrininei dikasterijai, ėjo Regensburgo (Vokietija) arkivyskupo ganytojiškas pareigas. Anksčiau šis žymus teologas darbavosi teologijos profesoriumi Miuncheno katalikų universitete, skaitė paskaitas daugelyje kitų aukštųjų mokyklų visame pasaulyje. Dabar arkivyskupas G. Miuleris irgi vadovauja Popiežiškajai Biblijos komisijai, Tarptautinei teologų komisijai ir Popiežiškajai „Ecclesia Dei“ komisijai, kuri ieško galimybių atkurti bažnytinę vienybę su vadinamaisiais lefebristais. Kardinolu nominuotas dar vienos svarbios Romos kurijos struktūros vadovas, Kunigų kongregacijos prefektas, 72 metų italas arkivyskupas Benjaminas Stela (Beniamino Stella), kuris iki paskyrimo į minėtas pareigas darbavosi Vatikano diplomatijoje, tarnavo apaštaliniu nuncijumi Kuboje ir Kolumbijoje. Taigi, galima daryti išvadą, kad, išskyrus arkivyskupą G. Miulerį, kiti trys naujieji Romos kurijos kardinolai turi diplomatinės tarnystės patirtį Lotynų Amerikos žemyne, iš kurio kilęs popiežius Pranciškus, buvęs Argentinos sostinės Buenos Airių arkivyskupu ir kardinolu. Kaip matyti iš tolesnio naujais kardinolais paskirtų vietinių Bažnyčių hierarchų sąrašo, nemažą jų dalį sudaro Lotynų Amerikos diecezijų valdytojai.

Tokį Šventojo Tėvo sprendimą galima suprasti, kadangi šis kontinentas, kuriame gyvena beveik 45 proc. pasaulio katalikų, Kardinolų kolegijoje iki šiol buvo nepakankamai atstovaujamas.

Dėmesys Lotynų Amerikai

Pristatydamas kardinolais nominuotus diecezijų ganytojus, popiežius Pranciškus pirmiausia paminėjo 68 metų Anglijos primą Vestminsterio (Londonas) arkivyskupą metropolitą Vincentą Džerardą Nikolsą (Vincent Gerard Nichols). Tai – labai patyręs Bažnyčios hierarchas, kuris prieš 2009 metais pradėdamas vadovauti svarbiausiai šalies katalikų arkivyskupijai, ėjo Birmingemo arkivyskupo pareigas, buvo Anglijos ir Velso vyskupų konferencijos generalinis sekretorius. Beje, Jungtinei Karalystei (kol kas) priklausanti Škotija turi savarankišką vyskupiją. Šventasis Tėvas sakė, kad kardinolu paskyrė 64 metų Nikaragvos sostinės Managvos arkivyskupą metropolitą Leopoldą Chozę Brenezą Zolorsaną (Leopoldo Jozė Brenes Solorzano), šiai diecezijai vadovaujantį dar nuo palaimintojo Jono Pauliaus II laikų, bei 56 metų Kvebeko (Kanada) arkivyskupą metropolitą Žerardą Siprianą Lakrua I. S. P. X. (Gerald Cyprien La Croie), kuris prieš pradėdamas prieš porą metų valdyti šią vieną svarbiausių prancūziškosios Kanados diecezijų, vadovavo Šv. Pijaus X pašvęsto gyvenimo institutui. Toliau naujųjų kardinolų sąraše yra Afrikos atstovas – 68 metų Dramblio Kaulo Kranto sostinės Abidžano arkivyskupas meptropolitas Žanas Pjeras Kutva (Jean Pierre Kutwa) ir vienos didžiausių Brazilijos diecezijos – Rio de Žaneiro – 63 metų arkivyskupas metropolitas Oranis Žoao Tempesta O. Cist. (Orani Jono Tempesta), kuris pernai puikiai suorganizavo Pasaulines jaunimo dienas dalyvaujant popiežiui Pranciškui. Iki paskyrimo 2009 metais į Bažnyčios hierarchų gretas jis buvo senosios cistersų vienuolijos abatas.

Gali atrodyti kiek nelauktas 71 metų Perudžos arkivyskupo metropolito Galtiero Basečio (Bualtiero Bassetti) nominavimas kardinolu, kadangi ši Italijos centrinės dalies diecezija jau ilgą laiką neturėjo kardinolo ir nelaikyta tradiciškai „kardinoliška“. Paskutinį kartą kardinolu 1858 metais paskirtas Pesudžos ganytojas buvo tuometinis jos arkivyskupas metropolitas Džoakinas Pečis (Gioacchino Pecci), kuris vėliau tapo popiežiumi Leonu XIII. Kadangi iki šiol Italijos „kardinoliškos“ diecezijos paprastai yra šalies šiaurės ir pietų didžiosios arkivyskupijos, todėl suprantama, kad popiežius Pranciškus nusprendė kardinolu vėl paskirti ir strategiškai svarbios centrinės Perudžios ganytoją, nes arkivyskupas G. Basetis yra išrinktas Italijos Vyskupų Konferencijos vicepirmininku, gerai žinomas pastoraciniais darbais ir pavyzdingu maldos gyvenimu. Naujų kardinolų sąraše yra ir daugiau Lotynų Amerikos atstovų: 66 metų Argentinos sostinės Buenos Airių arkivyskupas metropolitas Marijus Aurelijus Pijolis (Mario Aurelio Pioli) ir 72 metų Čilės sostinės Santjago arkivyskupas metropolitas Rikardas Ecatis Andrelas SDB (Riccardo Ezzati Andrello). Kardinolu paskirtas ir 70-metis Pietų Korėjos sostinės Seulo arkivyskupas metropolitas Andrius Jeomas Su Jungas (Andrew Yeom Soo-Jung), kuris kartu yra ir Šiaurės Korėjos sostinės Pjenjano apaštalinis administratorius. Antrąjį kardinolą elektorių dabar pirmą kartą turės daugiausiai katalikų (beveik 80 milijonų) turinti Azijos valstybė Filipinai, nes šis titulas suteikiamas 74 metų Kotabato arkivyskupui metropolitui Orlandui Kvevedui O. M. I. (Orlando Quevedo). Jo vadovaujama diecezija yra Filipinams priklausančioje islamistų teroristiniais išpuoliais prieš krikščionis išgarsėjusioje Mindanao saloje. Kardinolu paskirtas ir vienos vargingiausių Afrikos šalių Burkina Faso sostinės Uagadugu ganytojas, 68 metų arkivyskupas metropolitas Filipas Nakelentuba Uedraogas (Philippe Nakellentuba Ouedraogo).

Jauniausio kardinolo darbai

Atskirai norėtųsi pristatyti jauniausią paskirtąjį kardinolą elektorių Karibų jūros baseino Haičio salos-valstybės nedidelės Le Kajaus diecezijos 55 metų vyskupą Šiblį Lenglua (Chibly Langlois), kadangi šis nominavimas gerai atspindi išskirtinį popiežiaus Pranciškaus dėmesį vadinamiesiems pasaulio ir Bažnyčios „pakraščiams“. Tai yra vargingiausi ir labiausiai dėl įvairių nelaimių kenčiantys regionai, kuriems ypač svarbi ne tik materialinė, bet ir dvasinė parama bei padrąsinimas, kurio neretai pritrūksta, nes visa veikla pirmiausia sutelkta į „centrus“. Gerai prisimenamas lygiai prieš ketverius metus, 2010-ųjų sausio viduryje, įvykęs galingas žemės drebėjimas Haityje, nusinešęs net beveik 300 tūkstančių (!) žmonių gyvybių ir dar daugiau nei pusantro milijono palikęs be pastogės (iki šiol, nepaisant gausios tarptautinės pagalbos, 200 tūkstančių haitiečių gyvena palapinėse). Nors stichinė nelaimė sugriovė daugybę bažnyčių, vienuolynų, parapijų namų ir katedrų, šalies ganytojai ir jaunas energingas vyskupas Š. Lenglua sutelkė visas pastangas tautos gelbėjimui. Ne tik pasiaukojanti katalikiškojo „Caritas“ savanorių veikla, bet ir įsimintinas ganytojų tarpininkavimas, vienijant visas Haičio politines jėgas (poziciją ir opoziciją) bei valdžios struktūras šalies atstatymui, pelnė visuotinį pripažinimą. Tai dar labiau suartino vietinius gyventojus su Bažnyčia, kuriai tai buvo tikras Dievo malonės metas dėl dvasinių pašaukimų pagausėjimo (kai kuriose vyskupijose jis išaugo net du kartus), o katalikiškojo tikėjimo ir bendruomeniškumo stiprėjimą patvirtina tarsi iš naujo atgijusi sakramentų praktika.

Būdamas Haičio Katalikų Bažnyčios Vyskupų Konferencijoje atsakingas už jaunimo katechizavimą ir ugdymą, vyskupas Š. Lenglua po žemės drebėjimo tiesiog pasišventė daugybės beglobiais našlaičiais tapusių ir dažnai jokios paramos negaunančių vaikų ir jaunų žmonių švietimui ir išlaikymui kartais tiesiog tragiškomis sąlygomis. Šalies ganytojai šią jo veiklą, organizuotumą ir pasiaukojimą deramai pripažino 2011 metais išrinkdami Haičio Vyskupų Konferencijos pirmininku, kuriuo jis lieka iki šiol. Dabar ir popiežiui Pranciškui pripažinus, tapo pirmuoju Haičio kardinolu per visą 10 milijonų gyventojų turinčios šalies, kurios 90 proc. žmonių yra juodaodžiai iš Afrikos prancūzų kolonizatorių atvežtų vergų palikuonys, istoriją. Paskirtasis jauniausias Kardinolų kolegijos narys Š. Lenglua gimė 1958 metų lapkričio 29 dieną Haičio pietryčiuose, Vale miestelyje, neturtingoje šeimoje. Baigęs šalies sostinės Port o Prenso seminariją ir 1991 metų rugsėjo 22 dieną gavęs kunigystės šventimus, darbavosi parapijų sielovadoje, buvo vyskupijos katechetinių reikalų direktoriumi. Po tolesnių teologijos studijų Romos Popiežiškajame Laterano universitete dirbo profesoriumi kunigų seminarijoje, kol 2004 metų balandžio 8 dieną popiežiaus Jono Pauliaus II buvo paskirtas Fort Liberte vyskupijos ordinaru, o nuo 2011 metų darbuojasi Le Kajaus vyskupijos ganytoju. Gavęs netikėtą žinią apie nominavimą kardinolu vyskupas Š. Lenglua pareiškime žiniasklaidai teigė, kad tai padės dar labiau atkreipti Visuotinės Bažnyčios dėmesį į Haitį, „kadangi jo sudėtinga tikrovė, poreikiai bei iššūkiai bus iškelti į aukštesnį lygmenį“.

Seniausio kardinolo liudijimas

Pagal nusistovėjusią tradiciją popiežius Pranciškus nusprendė būsimoje vasario 22 dienos konsistorijoje į Kardinolų kolegiją priimti tris jau atsistatydinusius Bažnyčios hierarchus, kurie dėl savo amžiaus (viršijančio 80 metų ribą) jau nebegalės būti elektoriais ar užimti kitų atsakingų pareigų. Toks paskyrimas panašiais atvejais yra daugiau įvertinimas už gyventojų nuopelnus Bažnyčiai ir Šventajam Sostui teologijos moksluose, pastoracinėje veikloje ar diplomatinėje tarnystėje. Gyvybės gynėjams ypač džiugu, kad tarp paskirtųjų vyresnio amžiaus kardinolų šį kartą yra buvęs stiprios Ispanijos Vyskupų Konferencijos generalinis sekretorius, 80-metis Pamplonos arkivyskupas emeritas Fernandas Sebastianas Agviliaras C. M. P. (Fernando Sebastian Aguilar), griežtai kovojęs prieš aborto įstatymo liberalizavimą, pavadinęs tai „licenzija žudyti“. Šis ganytojas, priklausantis Švč. Mergelės Marijos Nekaltosios širdies sūnų misionierių vienuolijų diecezijai, vadovavo nuo 1993 metų iki atsistatydinimo dėl amžiaus 2007-aisiais. Kardinolo titulu pagerbtas ir Katalikų Bažnyčios hierarchas iš tolimojo Antilų salyno, 81 metų Kastrio (Sent Liusija) arkivyskupas emeritas Kelvinas Eduardas Feliksas (Kelvin Edward Felix), kuris savo diecezijai vadovavo rekordiškai ilgą laiką – nuo 1981 iki 2008 metų.

Tačiau didžiausio susidomėjimo susilaukė Šventojo Tėvo sprendimas į Kardinolų kolegiją paskirti vieną seniausių bažnyčios hierarchų, 99-uosius metus einantį titulinį Mesembrijos arkivyskupą Lorisą Frančeską Kapovilą (Loris Francesco Capovilla), kuris buvo pavasarį kartu su palaimintuoju Jonu Pauliumi II kanonizuojamo popiežiaus Jono XXIII asmeninis sekretorius. Tikrai istorinė asmenybė L. Kapovila gimė 1915 metų spalio 14 dieną Pontelonge, Veneto regione Italijoje, ir po teologijos studijų 1940 metų gegužės 23 dieną gavo kunigystės šventimus. Venecijos arkivyskupijoje jis darbavosi parapijų sielovadoje, dėstė tikybą mokyklose, buvo ligoninių ir kalėjimų kapelionas, o Antrojo pasaulinio karo metais dvasininko tarnystę atliko karinėse oro pajėgose. 1945 metais buvo paskirtas pamokslininku į Venecijos radiją, o nuo 1949-ųjų redagavo ir Venecijos arkivyskupijos savaitraštį „La Voce di San Marco“. Taigi, katalikų žiniasklaidos darbuotojams yra malonu, kad kardinolu paskirtas kvalifikuotas žurnalistas, kad arkivyskupas L. Kapovila publicistikoje reiškiasi netgi gilioje senatvėje! Kai pirmoje 6-ojo dešimtmečio pusėje Venecijos patriarchu buvo paskirtas iki tol Šventojo Sosto diplomatinėje tarnystėje buvęs kardinolas Andželas Džuzepė Ronkalis (Angelo Giuseppe Roncalli), jo asmeniniu sekretoriumi tapo tuometinis veiklus kunigas L. Kapovila. Šiose pareigose jis liko ir 1958 metų konklavoje kardinolą A. Ronkalį išrinkus popiežiumi Jonu XXIII iki jo pontifikato pabaigos. Praėjus kuriam laikui po Šventojo Tėvo mirties, jo sekretoriui, tapus arkivyskupu, naujasis popiežius Paulius VI patikėjo valdyti Kiečio dieceziją, o 1971 metais – vadovauti Italijos Loreto Dievo Motinos šventovės prelatūrai.

Dėl amžiaus ir susilpnėjusios sveikatos atsistatydinęs iš šių pareigų 1988 metų pabaigoje, arkivyskupas L. Kapovila ir toliau liko aktyvus bažnytinio gyvenimo įvykiuose, ypač minint Vatikano II Susirinkimo jubiliejus ir rūpinantis jį sušaukusio palaimintojo Jono XXIII atminimo įamžinimu. Sužinojęs apie nominavimą kardinolu, arkivyskupas L. Kapovila pripažino, kad šią netikėtą žinią jis nuoširdžiai priima bendrystėje su visais „nuolankiais kunigais“, savo gyvenimą paskyrusiais, kad Evangelijos džiaugsmas pasiektų kiekvieną žmogų ir visas šeimas. Jis sakė, kad jaučia didelę padėką popiežiui Pranciškui, kad jo asmenyje norėjo pagerbti visus „tylią tarnystę einančius kunigus“, ir yra dėkingas palaimintajam Jonui XXIII už šventumo pavyzdį. Italų žiniasklaidos paklaustas, ar ne per vėlai gauna tokį kardinolišką pripažinimą, arkivyskupas L. Kapovila paprasčiausiai atsakė, kad jam niekas neskolingas, o Dievo dovanos ir malonės niekada nevėluoja. „Žinoma aš dabar negaliu darbuotis kaip jaunystėje, bet galiu melstis, galiu mylėti, – sakė vyriausias amžiumi kardinolas. – Galiu duoti liudijimą, kad krikščioniui yra tik vienas įstatymas – meilė“.

© 2014 „XXI amžius“