2016 m. rugsėjo 23 d.    
Nr. 35
(2203)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Kanauninką Joną Navicką ir tragišką jo mirtį iki šiol mena viekšniškiai

Vytautas MALŪKAS

Kan. Jonas Navickas (kairėje)
su Telšių vyskupu Justinu Staugaičiu
Viekšnių bažnyčios šventoriuje

Kan. Jonas Navickas (kairėje)
su atvykusiu vienuoliu misionieriumi,
vedusiu Viekšniuose misijas.
Šiuo kryžiumi laimino žmones,
kvietė, kad melstųsi, nes pareina
„raudonasis maras ir išžudys visus“

Kan. Jonas Navickas su krikšto
dukterimi Stefanija Girdvainyte
savo namuose Viekšniuose 1926 metais

Prie kan. Jono Navicko kapo. Trečia
iš kairės – Danutė Končienė

Kan. Jono Navicko kapas Viekšnių
bažnyčios šventoriuje su tautodailininko
Juozo Rušino pagaminta skulptūrėle,
vaizduojančia Jėzų Kristų,
suklupusį po kryžiaus našta

Šv. Mišias aukojo kunigai Stanislovas
Anužis, Saulius Styra (dešinėje)
ir Rimas Lingevičius (kairėje)

Kan. Jonas Navickas (sėdi penktas
iš kairės) tarp kunigų ir klierikų
prie sodybos, papuoštos pintais vainikais

Viekšnių vaistininko namuose per Velykas
1939 m. balandžio 8 d. Sėdi:
Zosytė Aleksandravičiūtė, Antanina
Ueiskienė, kan. Jonas Navickas,
vaist. J. Aleksandravičius, jo žmona
Sofija Ueiskytė-Aleksandravičienė
su sūneliu Edvardu

Kan. Jono Navicko portretas

Kan. Jonas Navickas (sėdi dešinėje)
su kitu kunigu. Stovi du Jėzaus
Širdies altorių pagaminę meistrai

Medinis kryžius, pastatytas
kan. J. Navicko nužudymo
vietoje Maigų miške

Viekšnių bažnyčia kan. Jono Navicko
tarnystės metu

Eisena prie kan. Jono Navicko
kapo Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo
bažnyčios šventoriuje

Maldai už kan. Joną Navicką Maigų
miške viekšniškiams vadovavo
kun. Boleslovas Pacevičius

Maigų miške, kan. Jono Naviko žūties
vietoje, prisiminimais dalijasi
mažeikiškis Alfonsas Degutis

Parodėlė, skirta kan. Jonui Navickui,
Viekšnių maldos namuose (ne bažnyčioje,
nes ji šiuo metu restauruojama)

Mažeikių rajono Viekšnių miestelyje saugomas beveik dvidešimtmetį čia klebonavusio ir sovietų kolaborantų žiauriai iš gyvenimo patraukto kanauninko Jono Navicko atminimas. Jo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje esantis kapo antkapinis paminklas lyg priekaištauja mums visiems kalbėdamas Šventojo Rašto žodžiais: „Mano tauta! Ką aš Tau padariau?“ Šiemet nuo kunigo nužudymo dienos – 1941-ųjų birželio 27-osios – sukako 75 metai, tad viekšniškiai buvo susirinkę į jo žūties metinių minėjimą.

Nuo Smilgių iki Viekšnių

Kun. J. Navickas (Navakas) gimė 1864 m. birželio 19 d. Krinčino parapijos Smilgių kaime. Panevėžyje gyvenantis Povilas Zigmantavičius, kurio teta Barbora Zigmantavičiūtė buvo kunigo šeimininkė, teigia, kad kunigo šeima buvo tvarkinga ir pasiturinti. Būsimasis kunigas mokėsi Šiaulių gimnazijose, 1883 metais įstojo į kunigų seminariją. P. Zigmantavičiaus žiniomis, jis mokėsi ir Mintaujos (dabar Jelgava) kunigų seminarijoje. Kunigu J. Navickas įšventintas 1887-ųjų liepą ir paskirtas vikaru į Salaką. Po ketverių metų tapo Šiaudinės kuratu, o 1894 metais paskirtas Kriaunų, vėliau, nuo 1899 iki 1909 metų, Josvainių klebonu. Paskui klebonavo Kuršėnuose – iš ten 1924 metais paskirtas į Viekšnius. Čia, be klebonavimo, kartu ėjo Viekšnių dekano pareigas. 1928 metais tapo Telšių vyskupijos kapitulos kanauninku.

Pabrėžė lietuvybę

Kun. J. Navicko pavardė kai kuriuose šaltiniuose rašoma dviem variantais, bet dažniausiai, vis dėlto sutinkame Navicką. „Povilas Zigmantavičius pasakojo, kad savo pavardę Navakas kunigas sulenkino į Navicko (Novickio) todėl, kad norėdamas būti kunigu, turėjo prisitaikyti prie lenkinimo Lietuvoje politikos. Kaip žmogus buvo nuostabus, labai tvirtai tikintis, tikras patriotas, lenkinimo laikais stengėsi pabrėžti savo lietuvybę. Pats kovojo ir kitus skatino išlaikyti lietuvių kalbą ir papročius“, – pasakojo Viekšnių vaistinės muziejaus vadovė Danutė Končienė. Ji teigė, kad kan. J. Navickas Viekšniuose artimai bendravo su vaistininko Juozo Aleksandravičiaus šeima ir pateikė šio vaistininko dukters, kanauninko krikšto dukters Zofijos Aleksandravičiūtės-Navickienės prisiminimus apie savo krikštatėvį. Jis buvo dažnas svečias Aleksandravičiaus namuose, be jo neapsieidavo nė vienos Velykos: kunigas viešėdavo šios šeimos namuose pašventindavo Velykų stalą ir kartu valgydavo.

Buvo gailestingas

Viekšniškiai prisimena kan. J. Navicką kaip gailestingą, likimo nuskriaustiems padėti nevengiantį žmogų. Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė yra rašiusi, kad mirus jos mamos pirmajam vyrui gydytojui Edvardui Kontrimui, našlę su dviem mažamečiais vaikais kunigas nuoširdžiai globojo. Kan. J. Navickas sutuokė ir vaistininko J. Aleksandravičiaus seserį Vandą Aleksandravičiūtę su būsimu Lietuvos ambasadoriumi Kanadoje Vytautu Gyliu.

„Vestuvėse po Santuokos sakramento, suteikto vaistininko svetainėje, pastebėjęs, kad staliukas, ant kurio buvo parengtas altorėlis, yra ne paprastas, o kortų, sakydamas pamokslą kanauninkas pajuokavo, kad jaunųjų gyvenimas bus kaip kortų žaidimas. Taip ir buvo. Pranašystė išsipildė“, – prisiminė Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė.

Neaplenkdavo inteligentai

Kunigo namų neaplenkdavo atostogų grįžę profesoriai Biržiškos, Zofija Kymantaitė-Čiurlionienė ir kiti inteligentijos atstovai. Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė prisiminimuose yra rašiusi, kad kanauninką, nors ir senyvo amžiaus, dažnai važiuodavo į tolimiausius kaimus pas ligonius suteikti jiems Ligonio sakramentą, išklausyti išpažinties. „Tai buvo šviesus, apsiskaitęs, plačios erudicijos žmogus, pas kurį mėgdavo užsukti ir iš didesnių miestų atvykę svečiai. Ne kartą čia lankėsi ir aukšti Bažnyčios tarnai“, – prisiminimuose teigia Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė.

Kai 1940 metais sovietų armija okupavo Lietuvą, prasidėjo neramumai, represijos, kulminaciją pasiekusios 1941-ųjų birželį. Tai pajuto ir Viekšnių miestelio žmonės: birželio 14-osios išvakarėse geležinkelio stotyje buvo pastebėti įtartini vagonai ir jau naktį į stotį pradedami vežti žmonės – inteligentai, dvarininkai, ūkininkai.

Bažnyčios nepaliko

Dar po kelių dienų, birželio 22-ąją, prasidėjo karas, į Viekšnius atnešęs dar didesnę sumaištį. Išsigandę neramumų ir prievartos iš miestelio bėga likę inteligentai, žydai, jaunieji kunigai.

Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė prisimena, jog birželio 24 dieną, per Jonines, jos tėvelis kaip kasmet nuėjo pas kan. J. Navicką pasveikinti su vardinėmis. Kadangi didelė erdvi klebonija sovietų buvo nacionalizuota, kanauninkas gyveno savo name šalia bažnyčios. Toliau ji cituoja savo tėvo žodžius: „Nuėjęs pasveikinti savo klebono, pas jį jokių svečių nesutikau, o dėkodamas už atminimą, atsargusis senukas jo lankyti nepatarė. Man pasakius, kad jam šiuo neramiu laiku reikėtų kur nors pasišalinti, jis atsakė, kad kitiems kunigams išbėgiojus, jis bažnyčios palikti negali“.

Suimti abu

Lemtingoji 1941 m. birželio 27 d. Viekšniuose išaušo labai karšta. Iš ryto daugelis miestelio gyventojų sulaukė ginkluotų „svečių“ – sovietų kolaborantų, kurie liepė užsidarinėti langines, uždangstyti langus ir neiti į gatvę, priešingu atveju sušaudys.

Perspėti apie komunistų siautėjimą pas kan. J. Navicką paslapčiomis buvo atėję keli viekšniškiai, bet vienam jų šis esą atsakęs Šventojo Rašto žodžiais: „Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kurs gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“.

Perspėti kunigo atskubėjo ir netoli gyvenęs senukas advokatas Barakauskas, bet nespėjo: į kanauninko butą įsiveržė ginkluoti viekšniškiai kolaborantai ir abu, įrėmę į nugaras ginklus, išsivedė. Pirmasis kunigo ir advokato golgotos žingsnis – pokalbis su rusų karininku. Šis neįžvelgė senukų kaltės ir jų neareštavo.

Nuaidėjo šeši šūviai

Vietiniams kraugeriams to neužteko, tad jie, degdami neapykanta Dievo žodį skleidusiam kunigui, nusprendė suimtuosius nuteisti patys. Paragindami šautuvų buožėmis, senukus jie varė per miestelį, paskui – keliu per Pluogų kaimą Maigų miško link. Ši kelionė advokatui Barakauskui buvo per sunki, ir jis amžinai sukniubo prie pakelės griovio. Kan. J. Navickas atliko savo paskutinę pareigą ir šalia mirštančiojo priklaupęs sukalbėjo maldą. Toliau, raginant kolaborantams, jam eiti teko vienam.

75-ųjų kan. J. Navicko mirties metinių minėjime dalyvavęs mažeikiškis Alfonsas Degutis pasakojo, kad tuo metu jis, dar būdamas vaikas, su tėvais buvo kaime. Jis matė, kaip kanauninką pėsčią su šautuvais ant pečių varė du šineliais (milinėmis) apsivilkę vyrai. Jo tėvelis apgailestavo, kad buvo pardavęs medžioklinį šautuvą, nes norėjo eiti gelbėti kanauninko. „Tėvelis buvo drąsus medžiotojas, nors, kaip pats sakė, neaišku, kaip būtų pasibaigę. Matę tą vaizdą širdimi supratome, kokia lemtis laukia kanauninko. Po kurio laiko išgirdome šešis šūvius...“ – prisiminė A. Degutis.

Baltos rožės primena...

Z. Aleksandravičūtė-Navickienė prisimena, kad tą naktį po kaitros siautė perkūnija, liūtis, tad ji negalėjusi užmigti. Rytą klebono šeimininkė B. Zigmantavičiūtė, sužinojusi, kad jos dėdė kan. J. Navickas buvo nuvarytas Maigų miško link, pasikinkė vežimą ir drauge su medicinos seserimi Amelija Putraite išvažiavo jo ieškoti. Kai griovyje surado mirusį advokatą Barakauską, nebesitikėjo nieko gero. Kunigą rado miške kniūbščią, pajuodusiu veidu. Ruošiant kunigo kūną šermenims, jame aptiktos trys kulkų žymės, daug mėlynių, buvo perdurti paširdžiai ir skersai perpjauta gerklė.

Kan. J. Navickas buvo pašarvotas Viekšnių bažnyčioje, jo laidotuvės įvyko birželio 30-ąją.

„Mes, mokinės, visą dieną stovėjome garbės sargyboje su jazminų ir baltųjų rožių puokštėmis rankose. Nuo to laiko šios gėlės man visada primena šitą tragišką įvykį“, – prisimena Z. Aleksandravičūtė-Navickienė.

Laidotuvėse dalyvavo Viekšnių vikaras kun. K. Arlauskas, kun. Paulauskas, gimnazijos kapelionas kun. Pacevičius, Užlieknės klebonas kun. Samavičius.

Tokia buvusio Viekšnių klebono kan. J. Navicko žūties nuo sovietų kolaborantų istorija.

Archyvinės nuotraukos iš Viekšnių vaistinės muziejaus fondų
Pauliaus Aurylos nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija