2017 m. gegužės 12 d.
Nr. 19 (2236)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Blogio imperija nugalima

(Tęsinys. Pradžia nr. 18)

Vyskupo Teofiliaus Matulionio
laiškas dukterėčiai Marijai

Vyskupo Teofiliaus Matulionio
laiško broliui Jeronimui vokas

Cenzūros išbraukytas vyskupo Teofiliaus
Matulionio laiškas broliui Jeronimui

Vis dėlto pirmasis vysk. Matulionio tardymas 1947 m. gruodžio 19 d. buvo tik saugumiečio Golicyno „mankšta“, nes devynias dienas trukusi ramybė buvo atnaujinta keliais kasdieniais tardymais. Aišku, ramybė buvo tik santykinė, nes ramiai negalima jaustis uždarytam į saugumo požemių kamerą po žeminančių kratų. Tuo metu jau buvo „užantspauduoti“ Kaišiadorių kurijos dokumentai ir padarytos kelios kratos, kurių uždarytas į Vilniaus saugumo kamerą vysk. Matulionis jau nematė. Tiesa, dar laukė kelios kratos prieš pat Naujuosius 1947 metus, bet jų suimtasis vyskupas irgi nematė. Gruodžio 27-ąją tardymas pradėtas (pagal surašytą protokolą) 11 valandą, o baigtas 17 valandą. Tačiau yra dvi šio tardymo versijos, daugokai besiskiriantys vienas nuo kito protokolai.

Atsakydamas į provokacinį tardytojo kaltinimą, kad saugumui „yra žinoma, jog iki suėmimo dienos keletą metų aktyviai dirbo antisovietinį darbą ir palaikė ryšius su antisovietiniu nacionalistiniu pogrindžiu Lietuvoje bei padėjo šiam pogrindžiui“, vysk. Matulionis drąsiai tai paneigia: „Aš niekada antisovietinio darbo nedirbau, ryšių su pogrindžiu nepalaikiau ir jam nepadėjau“. Tačiau tardytojas įžūliai puola suimtąjį, sakydamas, kad saugumas „turi dokumentų, patvirtinančių antisovietinę veiklą“. Tokį tardytojo kaltinimą vysk. Matulionis paneigia, aiškindamas, kad jis kaip tik buvęs „suinteresuotas nacionalistinio pogrindžio Lietuvoje ir jo ginkluotų gaujų likvidavimu“. Tokiais esą terminais, kaip rodo tardymo protokolas, vyskupas atsakė, pridurdamas, kad taip jis veikė dėstydamas krikščioniškas tikėjimo ir moralės tiesas (tai galėjo skambėti, galbūt taip: „Aš manau, kad partizanai negalės išsilaikyti ir ilgai priešintis, todėl geriau būtų baigti kovą, o aš pats kalbėjau apie tikėjimą ir dorą“, tačiau tai patvirtinti ar paneigti jau niekas nebegali, o saugumietis į protokolą surašė taip, kaip reikalavo „bolševikinio teisingumo“ teisė). Sulaukęs klausimo, ar neturėjo kitokių priemonių, tardomasis sako, kad neturėjo. Tada saugumietis „nusistebi“, kodėl vyskupas nedarė kaip kiti: esą kai kurie vyskupai parašė atsišaukimus, smerkiančius banditizmą, o kai kurie kunigai bažnyčiose ragino (aiškiai, tų pačių saugumiečių prievartaujami), kad giminaičiai „paveiktų banditus“ ir grąžintų juos „į taikų gyvenimą“. Į tai vyskupas atsakė, jog to nedaręs, nes nebuvęs tikras, jog legalizavęsi „banditai“ (okupantų į miškus išvaryti jaunuoliai, tapę partizanais) nebus nubausti, dėl to nenorėjęs imtis moralinės atsakomybės dėl partizanų, jų šeimų ir artimų giminaičių likimų. Be to, jis manąs, kad atsišaukimai ir raginimai bažnyčiose paveikti miškuose esančius partizanus nėra veiksminga ir radikali priemonė likviduojant „banditizmą“ ir būtų nepriimtina, nes aiškiai matytųsi, jog dvasininkija tai daro ne savo iniciatyva, o tik spaudžiama sovietų valdžios. Tai leido tardytojui iškelti naujus kaltinimų vysk. Matulioniui „įrodymus“: „Jūsų žodžiai rodo, kad jūs pats nieko nepadarėte dėl banditizmo išnaikinimo Lietuvoje ir, matyt, savo vyskupijos kunigams nurodėte, kad jie nenaudotų turimų priemonių prieš banditizmą“. Tačiau tardomasis ramiai, bent taip galima suprasti pagal tardymo protokolą, atsakė, jog Kaišiadorių vyskupijos kunigams jis davęs nurodymus, kad jie nesikištų į politinių klausimų sprendimą ir nenaudotų bažnyčios kaip tribūnos sovietų valdžios siekiams įgyvendinti. „Specialių nurodymų, kad kunigai vengtų dėti pastangas likviduojant banditizmą Lietuvoje, aš nedaviau, bet nedaviau ir nurodymo užsiimti tokia veikla“, – sakė suimtasis, nes, jo nuomone, kovojant su „banditizmu“, žymiai radikalesnė priemonė, kurią gali panaudoti kunigai, yra krikščioniškų tiesų ir moralės dėstymas. Nors buvo aišku, kad vysk. Matulionis tikrai atribojo bažnytinius ir politinius reikalus, tardytojas vis vien siekė ganytojišką jo veiklą žūtbūt paversti politine, remiančia „banditizmą“. Taigi saugumietis „suranda“ naują kaltinimą: „Mums žinoma, kad didelė dalis jūsų valdomos Kaišiadorių vyskupijos kunigų nepanaudoja turimų priemonių prieš banditizmą tik todėl, kad jūs tai daryti jiems uždraudėte“. Tačiau vysk. Matulionis Bažnyčios reikalus vėlgi aiškiai atskiria nuo politinių: „Aš tik perspėjau man pavaldžius kunigus nesikišti į politinių klausimų sprendimą ir kad jie nenaudotų Bažnyčios kaip sovietų valdžios priemonių tribūnos. Jei Kaišiadorių vyskupijos kunigai neišnaudojo visų turimų priemonių prieš „banditizmą“, tai aš manau, kad jie, kaip ir aš, nenorėjo imtis moralinės atsakomybės prieš „banditus“, jų šeimas ir gimines, taip pat bijodami antitarybinio pogrindžio keršto“. Tardytojas meta kaltinimą vyskupui, kad jis yra aršus sovietų valdžios priešas, nes nesuinteresuotas „banditizmo likvidavimu Lietuvoje“, tačiau suimtasis ramiai atsako: „Aš tai neigiu“. Tardytojas rafinuotai bando paspęsti spąstus: „Jūs ne tik pats dirbote antisovietinį darbą, bet ir davėte jums pavaldiems dvasininkams nurodymus vykdyti antisovietinį darbą“. Tardomasis atsako, kad negalėjęs duoti nurodymų dirbti antisovietinį darbą jam pavaldiems dvasininkams, nes ir pats tokio darbo nedirbęs.

Tada saugumietis parodo „konkretų“ nusikaltimą: „Jums skaitoma ištrauka iš jūsų 1943 m. liepos 12 d. cirkuliaro kunigams: „Mūsų tėvynę, mūsų tautą taip pat palietė žiauraus karo sunkumai, mes išgyvenome žiaurius bolševikų okupacijos laikus su enkavedistų kalėjimais, kankinimais, žudymais, be to, keletas tūkstančių mūsų sūnų ir dukrų ištremta į tolimą Sibirą tik dėl to, kad jie buvo geri katalikai arba mylėjo savo kraštą ir tėvynę. Bolševikai mus naikino ne tik fiziškai, bet ir morališkai. Bolševikai, būdami bedieviai, mėgino ir mūsų tautą padaryti bedievę, sunaikinti Lietuvoje bažnyčią... Šiuo sunkiu metu būtent jums, kunigai, Bažnyčia pavedė skelbti Kristaus mokslą, kad vėl nepasikartotų 1940 metai su kalėjimais, kankinimais, žudynėmis ir trėmimais...“ Tardytojas klausia, ar suimtasis sutinka, jog toje ištraukoje aiškiai matyti priešiškas nusistatymas sovietų valdžios atžvilgiu. Vysk. Matulionis pripažįsta, kad 1943 metais parašytame cirkuliare kunigams išdėstęs sovietų valdžiai „priešiškas“ mintis, bet tai parašęs, nes pats matė 1940–1941 metų „įvykių“ įspūdžių, kai „Tarybų valdžios organai“ (okupacinė sovietų valdžia – red.) išvežė iš Lietuvos didelę dalį lietuvių. Į saugumiečio pastabą, kad tada iš Lietuvos buvo išvežti „ne apskritai lietuviai, bet asmenys, dirbę antisovietinį darbą“, tardomasis atsakęs, jog jis „susidaręs nuomonę, kad sovietų valdžios organai iš Lietuvos išvežė didelę dalį lietuvių, nepriklausiusių antitarybiniams elementams“, t.y. ne pagal politines nuostatas, o pagal tautybę, nes taip iš tiesų ir buvo, išskyrus keletą atvejų. Į tardytojo klausimą, ar pripažįsta, jog šiame cirkuliare davė nurodymą kunigams „dėl antisovietinio darbo“, vysk. Matulionis aiškino cirkuliarą parašęs 1943 metais, kai sovietų valdžios jau nebebuvo, o jos atkūrimo galimybės buvo neaiškios, ir nors „iš esmės šis cirkuliaras iš tikrųjų buvo akstinas kunigams dirbti antisovietinį darbą“, tačiau tokio tikslo rašydamas jį neturėjo, nes vokiečius išvarius iš Lietuvos kunigai šiuo cirkuliaru nesinaudojo.

Tuomet saugumietis vysk. Matulioniui pateikia ir kitus „dokumentus“: esą jis 1943–1944 metais parašęs ne vieną laišką vyskupijos tikintiesiems ir „kvietęs juos į kovą prieš sovietų valdžią“, o „okupacinį fašistinį režimą“ Lietuvoje laikęs laisve. „Koks buvo šių kreipimųsi tikslas? Prieš ką jie buvo nukreipti?“ – vysk. Matulionį kamantinėjo saugumietis. Tardomasis pripažįsta, kad laiškai tikintiesiems buvo prieš bolševizmą, prieš Tarybų valdžią, prieš lietuvius, prijaučiančius Tarybų valdžiai, komunistus. Tokio veiksmo priežastimi tapo jo nepritarimas sovietų valdžios politikai religijos klausimu ir, kaip užrašyta antrame tardymo protokolo variante, represinei politikai, nes, vysk. Matulionio nuomone, sovietų valdžia persekiojo religiją, todėl jis ir „raginęs tikinčiuosius melstis už tai, kad nebepasikartotų 1940 metų įvykiai, kai Lietuva buvo įjungta į Sovietų Sąjungos sudėtį, t.y., kai Lietuva buvo okupuota, kartu panaudojant baisias pasekmes tautai turėjusias represijas. Siekdamas įrodyti, kad vysk. Matulionis savo ganytojiškais laiškais skatindavo kunigus „dirbti antisovietinį darbą“, saugumietis Golicynas paklausė, ar jo „antitarybinius laiškus“ Kaišiadorių vyskupijos kunigai turėdavo būtinai perskaityti tikintiesiems bažnyčiose, ir, sulaukęs teigiamo atsakymo, pareikalavo pripažinti, kad „kunigai, vykdydami (...) nurodymus, dirbo antitarybinį darbą ir tuo tikslu naudojo sakyklas“, t.y. saugumietis klausimą pasuko taip, kad suimtasis pripažintų savo raštais skatinęs kunigus dirbti „antitarybinį“ darbą, vadinasi, pats nusikaltęs sovietų valdžiai. Matulionis pripažino, kad jo valdomos vyskupijos kunigai, supažindindami tikinčiuosius su šiais laiškais, „drauge dirbo antitarybinį darbą, panaudodami Bažnyčią“, tačiau tai buvo vokiečių okupacijos metais, kai sovietų valdžia Lietuvoje neegzistavo ir jis nebuvo tikras, kad ji vėl bus atkurta, o jeigu Tarybų valdžia grįžtų į Lietuvą, jis norėjęs, kad tikintieji „griežtai laikytųsi religijos, nepasiduotų bolševikų ir jų sukurtų organizacijų vykdomai antireliginei propagandai“. Saugumietis tuomet priminė suimtajam, kad tardymo pradžioje jis teigė, jog išvijus vokiečius iš Lietuvos uždraudė pavaldiems kunigams kištis į politinių klausimų sprendimą ir skatino „nenaudoti bažnyčios vienų ar kitų sovietų valdžios priemonių vykdymui, kad jie bažnyčiose neskaitytų jokių skelbimų, padedančių „įgyvendinti“ sovietų valdžios politiką, konkrečiai banditizmo likvidavimo klausimu“, nors vokiečių okupacijos metu jis leido kunigams „sakyti antitarybinius politinius pamokslus ir davė nurodymus tai daryti“. Vyskupas ramiai ir suprantamai paaiškino, jog tai daręs grynai religiniais sumetimais, kad Lietuvoje religijos neištiktų toks pat likimas kaip sovietų Rusijoje ir Lietuvoje neįsigalėtų bedievybė.

Kitame tos dienos tardymo protokole po tokio tardomojo atsakymo įrašytas saugumiečio mestas kaltinimas: „Vadinasi, jūs pripažįstate, kad davėte nurodymus Jums pavaldžiai dvasininkijai skleisti antitarybinę propagandą“. Vysk. Matulionis atsakė: „Iš dalies pripažįstu, tačiau rašydamas šiek tiek (kursyvas redakcijos) antisovietinio turinio laiškus aš neturėjau tikslo skleisti antitarybinę propagandą tarp tikinčiųjų, todėl ir nenoriu pripažinti, kad aš daviau nurodymus pavaldžiai dvasininkijai vesti antisovietinę propagandą“. Jis pripažino, kad laiškai tikintiesiems iš dalies buvo prieš bolševizmą, prieš Tarybų valdžią ir prieš lietuvius, 1940–1941 metais „aktyviai vykdžiusius sovietų valdžios politiką Lietuvoje“. Pagrindinė priežastis, paskatinusi jį parašyti šiuos laiškus, buvo jo nepritarimas Tarybų valdžios politikai religijos klausimu, nes sovietų valdžia persekiojusi religiją, todėl ir raginęs tikinčiuosius melstis už tai, kad nebepasikartotų 1940 metų įvykiai, kai Lietuva buvo įjungta į Tarybų Sąjungos sudėtį. Be to, taip pasielgti jį paskatino baudžiamoji sovietų valdžios organų politika 1940–1941 metais. Tardytojui klausiant, ar „antisovietiniai laiškai“ atitiko jo politinius įsitikinimus ir nuotaikas, Matulionis atsakęs, kad tuo metu, kai juos rašęs, atitiko, nes tai buvo vokiečių okupacijos metais, kai sovietų valdžia Lietuvoje neegzistavo ir jis nebuvęs tikras, kad ji vėl bus atkurta, o jeigu sovietų valdžia būtų grįžusi į Lietuvą, jis norėjęs, kad tikintieji griežtai laikytųsi religijos, nepasiduotų bolševikų ir jų sukurtų organizacijų vykdomai antireliginei propagandai. Kaltindamas vysk. Matulionį antisovietine propaganda, saugumietis paklausė, ką jis pats laikąs antitarybine propaganda. Matulionis atsakė: „Kai asmuo arba grupė asmenų, turėdami apibrėžtą tikslą skleidžia tarp gyventojų šmeižikiškus prasimanymus prieš sovietų valdžią, ragindami ją nuversti“. Į tardytojo išvadą, kad tokie vysk. Matulionio laiškai „kaip tik ir atitinka šį apibrėžimą“, kaltinamasis atsakė: „Aš nepripažįstu, kad savo laiškais skleidžiau antisovietinę propagandą, nes tokio tikslo neturėjau. Antisovietinio turinio laiškus parašiau dėl anksčiau minėtų priežasčių“. Antrame tardymo protokolo variante dar yra tardytojo klausimas, kodėl kaltinamasis draudęs kunigams skaityti bažnyčiose laiškus, „padėsiančius likviduoti banditizmą“. Vysk. Matulionis atsakė, kad į jį, kiek atsimena, kreipėsi vienas ar du kunigai, prašydami leidimo perskaityti bažnyčioje tikintiesiems arkivyskupo Reinio ir prelato Jokubauskio laiškus, kvietusius banditus „grįžti į taikų gyvenimą“, tačiau skaityti tų laiškų neleidęs. „Jeigu į mane būtų kreipęsi ir daugiau kunigų dėl leidimo šiuo klausimu, aš taip pat būčiau neleidęs to daryti, nes bažnyčiose skaitomi tik savos vyskupijos vyskupo arba visų Lietuvos vyskupų pasirašyti pastoraciniai laiškai“, – Bažnyčios poziciją aiškino tardomasis. Taip daręs, nes neigiamai vertina visokius dvasininkų atsišaukimus, „smerkiančius banditizmą“, – kitokių motyvų neturėjęs. Antrame protokolo variante įrašytas klausimas, kas paskatino vysk. Matulionį vokiečių okupacijos metais kviesti tikinčiuosius melstis už tuos, kurie kovojo prieš Tarybų valdžią, ir leisti cirkuliarus kunigams dėl lėšų rinkimo „išvežtųjų į tolimuosius Tarybų Sąjungos rajonus ir banditų būrių dalyvių šeimoms“. Matulionis paaiškinęs, kad tam jį skatino krikščioniški ir labdaringi tikslai.

Gruodžio 28 dieną tardymas vyko vakare, tęsėsi iki vėlumos: pradėtas 20 valandą ir baigtas 24 valandą, bent taip užrašyta protokole. Tardytojas iškart atskleidė, kad vysk. Matulionį kaltins padedant pogrindžio pasipriešinimui. Saugumiečio Golicyno suformuluotas kaltinimas buvo įžūlus: „Mes turime duomenų, kad jūs palaikote nusikalstamus ryšius su antitarybiniu pogrindžiu ir teikiate jam pagalbą“. Suimtojo atsakymas buvo aiškus: „Aš tai neigiu“. Tada tardytojas pareikalavo pasakyti atvejus, kai į vyskupą kreipdavosi pogrindžio atstovai. Suimtasis Matulionis, tikėdamasis, kad vardina niekuo nepasižyminčius ar net provokacinius atvejus, papasakojo apie kelis pagalbos prašymus (tai atspindi tuo metu egzistavusią įtarumo atmosferą, todėl pravartu irgi tai papasakoti). 1946 metų vasarą į jį kreipėsi nepažįstamas apie 40 metų vyras ir prašė padėti jam materialiai. Nepažįstamasis sakė, kad jis dvejus metus slapstosi nuo sovietų valdžios organų persekiojimo, jo šeima yra sunkioje materialinėje padėtyje, parodė pažymą, kad jo šeima negauna maisto kortelių. Vyskupui kilo įtarimas, kad tai – provokacija, ir jis jokios pagalbos nesuteikė. Kur gyvena jo šeima, nežinąs. Kiek vėliau pas vyskupą atėjo jaunuolis sovietinės armijos kario uniforma, paprašė pinigų pirkti karvę. Jam davęs 200 rublių, paėmė iš jo raštelį apie pinigų gavimą. Šis raštelis turbūt buvo paimtas kratos metu. Po kurio laiko vysk. Matulionis sužinojęs, kad kariškis su tokiu pat prašymu buvo kreipęsis ir į kitus kunigus. 1946 metų rudenį materialinės pagalbos iš vyskupo prašęs dar vienas 25 metų pilietis, jo pavardės irgi nežinąs. Pilietis pasakojo, kad 1945 metais be teismo buvo sovietų valdžios organų išvežtas iš Lietuvos į Vorkutos stovyklas, o dabar paleistas. Jam vyskupas davęs maisto produktų ir pinigų. O maždaug prieš savaitę iki suėmimo pas vyskupą buvo atėjusi nepažįstama moteris ir perdavė laišką nepažįstamo žmogaus, gyvenančio Kaune. Jis rašė, kad karo metu tarnavo viename iš lietuvių batalionų, kuris kovojo prieš sovietų valdžią Minsko apylinkėse, o išvijus vokiečius iš Lietuvos buvo sovietų valdžios organų (saugumiečių) suimtas ir išvežtas iš Lietuvos, šiuo metu yra paleistas ir prašo materialinės pagalbos. Šį atvejį vysk. Matulionis supratęs kaip provokaciją, todėl sakėsi padėti jam negalįs. Atvejų, kai į jį būtų kreipęsi antisovietinio pogrindžio dalyviai, nebuvo.

Išklausęs tokių aiškinimų, kurie tikriausiai buvo po įprastos antrosios okupacijos saugumo provokacijos, tardytojas „prirėmė“ suimtąjį „konkrečiais“ kaltinimais: „Jūs sakote netiesą ir bandote nuslėpti savo ryšius su antisovietiniu pogrindžiu. Jūs ne tik turėjote ryšių su antisovietiniu pogrindžiu, bet ir savo namuose slėpėte jo dalyvius“. Vyskupas paneigė tokį kaltinimą, tik dar prisiminė, kad 1946 metų gruodžio pradžioje, t.y. prieš pat suėmimą, MGB organų buvo suimta kurijos tarnaitė Kazimiera Kemežytė (protokole klaidingai užrašyta Kazemytė), gyvenusi viename name su juo, bet jis nežinąs, dėl ko ji suimta ir ar ji buvo antisovietinio pogrindžio dalyvė. Tada saugumietis metė jam kaltinimą: „Jūsų namuose vykdavo įvairių asmenų susirinkimai, kurių metu buvo išsakomi antisovietinio pobūdžio prasimanymai ir skaitoma antisovietinė literatūra“. Vysk. Matulionis ramiai paneigė kaltinimą: „Jokių susirinkimų mano namuose nevykdavo. Kai kada pas mane ateidavo pažįstami, tačiau antisovietinių pokalbių tarp mūsų nebūdavo ir antisovietinės literatūros neskaitėme“. Kai tardytojas vėl paklausė, argi vyskupas asmeniškai neskaitęs laikraščių, leidžiamų antisovietinio pogrindžio, vysk. Matulionis pripažino, kad 1945 ar 1946 metais porą kartų jam teko skaityti laikraščius ar atsišaukimus, leidžiamus pogrindžio, tačiau kokie laikraščiai tai buvo, sakė neatsimenąs, nes šia literatūra nesidomėjęs. Klausiamas, iš ko jis gaudavęs pogrindžio spaudą, vėl sakė nepamenąs, gal iš kokių nors artimų pažįstamų, nes iš kitų nebūtų ėmęs. Verčiamas įvardyti asmenis, iš kurių gavęs ar kur padėdavęs gautą pogrindinę spaudą, suimtasis vyskupas aiškinęs, kad turbūt sudegindavęs, o tiksliai ir šito nepamenąs, tačiau kitiems jos skaityti neduodavęs.

Dviejų dienų kankinimai–tardymai baigėsi be kokių nors aiškių vysk. Matulioniui įrodytų kaltinimų. Tačiau blogio imperija savo pralaimėjimo nepripažino ir rengėsi naujiems kaltinimams.

Parengė Edvardas ŠIUGŽDA

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija