2018 m. liepos 13 d.
Nr. 28 (2295)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Gelbėti tikėjimo brolius Artimuosiuose Rytuose

Mindaugas Buika

Kovose suniokota Irako krikščionių
šventovė ženklina kankinystės patirtį
vykstančių konfliktų kontekste

Egipto krikščionių maldos namai
po kruvino teroristų išpuolio

Dramatiški Jėzaus gimtinės
tikinčiųjų išgyvenimai

Brangus senųjų Bažnyčių paveldas

Popiežiaus Pranciškaus iniciatyva Italijos pietiniame Bario mieste, prie čia saugomų šv. Mikalojaus Stebukladario (270–343) relikvijų, vykusio Rytų Bažnyčių patriarchų liepos 7 dienos maldos už taiką Artimuosiuose Rytuose susitikimo kontekstas susilaukė plataus atgarsio visame pasaulyje. Buvo prisimintas Šventojo Tėvo nuolat reiškiamas gilus sielvartas dėl tragiškos tame karų ir konfliktų kupiname regione nykstančių krikščioniškų bendruomenių padėties, prašant visų tikėjimo brolių ir seserų prisidėti prie jų gelbėjimo. Šias pastangas Vatikane koordinuojantis  specialus Paramos Rytų Bažnyčioms jungtinis komitetas (ROACO) šiemet mini 50-ąsias savo veiklos metines. Birželio 22 dieną ROACO jubiliejinėje plenarinėje asamblėjoje dalyvavęs popiežius Pranciškus sakytoje kalboje reiškė padėką įvairių tarptautinių katalikiškų humanitarinių organizacijų atstovams už svarios pagalbos suteikimą ne tik Artimųjų Rytų krikščionims, bet ir regione gyvenantiems kitų religinių tradicijų žmonėms, patiriantiems sunkius išbandymus ir gausias netektis smurtu paženklintoje kasdienybės aplinkoje. Šią situaciją dar labiau paaštrino išsiplėtojęs islamistinis fundamentalizmas ir fanatizmas, įgijęs aiškų ideologinį pobūdį, kuriuo vadovaujasi kai kurie valdantys režimai bei teroristinės grupės, vedančios vadinamąjį „šventąjį karą“ (džihadą) prieš kitatikius. Tokiomis dramatiškomis aplinkybėmis, kartais primenančiomis tikrąjį krikščionių genocidą, reikalingas konkretus solidarumas, kad būtų ne tik užtikrinta Rytų Bažnyčių egzistencija, bet, kad jos galėtų plėtoti pastoracinę ir evangelizacinę veiklą, socialinius ir karitatyvinius darbus. Tai padėtų pristabdyti nesibaigiančią Artimųjų Rytų krikščionių migraciją svetur, kuri pilnai suprantama minėtų iššūkių akivaizdoje.

Kalbėdamas ROACO asamblėjos dalyviams Šventasis Tėvas irgi pripažino, kad Artimuosiuose Rytuose, kurie yra krikščionybės lopšys, dėl sudėtingos situacijos krikščionių nuolat mažėja, netgi iškilo jų realus visiško išnykimo regione pavojus. Daugelis išvyko ir netgi nebenori sugrįžti nutilus kovoms, išvadavus erdves iš vadinamosios „islamo valstybės“ ir kitų teroristinių grupių užimtų plotų Irake ir Sirijoje. „Krikščionys myli savo žemę, savo tikėjimo šaknis, tačiau per daug iškentėjo, – sakė popiežius Pranciškus. – Bombos sugriovė namus, mokyklas, ligonines, nebėra darbo“. Betgi Artimieji Rytai, Šventoji Žemė yra Jėzaus gimtinė, Išganytojo ir pirmųjų apaštalų veiklos sritis, todėl reikia viską daryti, kad būtų išsaugotos mūsų Bažnyčios ištakos, brangus dvasinis paveldas ir misijų tarnystė. Rytų Bažnyčios, gyvos savo apaštalinių šaknų liudytojos, yra ypatingu būdu pašauktos apsaugoti ir perduoti gautą pirmųjų Sekminių liepsną savuoju pranašišku veikimu šiose šventos piligrimystės vietose, aiškino Šventasis Tėvas. Krikščionys, nors dabar Artimuosiuose Rytuose sudarydami nedidelę kaimenę, turi melsti Šventosios Dvasios pagalbos savajai liudijimo misijai, kuri yra svarbesnė nei bet kada anksčiau. „Iš šventųjų vietų, kuriose Dievo išganymo planas buvo įvykdytas Jėzaus Kristaus įsikūnijimo, mirties ir prisikėlimo slėpinyje, krikščionys Artimuosiuose Rytuose ir Šventojoje žemėje turi semtis stiprybės, priimdami ypatingą pašaukimą tikėjimo ir vilties sklaidai“, – tvirtino popiežius Pranciškus. Jis linkėjo, kad Rytų Bažnyčių sūnūs ir dukros su džiaugsmu ir entuziazmu galėtų įgyvendinti savo pranašišką užduotį skelbti Jėzaus Evangeliją ir būdami migrantai bei pabėgėliai Vakaruose, kartais labai sekuliarizuotoje ir tikro, iškentėto, krikščioniško liudijimo reikalingoje aplinkoje. Tam jie turi gauti kuo svetingesnį vietinių krikščioniškų bendruomenių priėmimą ne tik praktinės socialinės pagalbos, bet ir prasmingo bažnytinio gyvenimo atžvilgiu, kad galėtų išsaugoti ir praturtinti brangų savųjų tradicijų paveldą. „Šie vyrai ir moterys, gaudami tokią svarią paramą, galės nešti mūsų sekuliarizuotai aplinkai, dažnai atvėsusioms širdims, žinią, jog verta gyventi ir kentėti dėl tikėjimo, net ir būnant mažumoje, patiriant persekiojimus dėl Evangelijos, kuri yra kiekvienos epochos žmonių prasmingos egzistencijos džiaugsmas“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis reiškė viltį, kad mūsų tikėjimo broliai ir seserys Artimuosiuose Rytuose, jausdami, kad nėra užmiršti, bet išklausomi, guodžiami ir palaikomi, tęs savąją prisikėlusio Jėzaus Bažnyčios narių kelionę ir sieks regimos visų krikščionių vienybės, kuri ne mažiau aktuali šiandienos iššūkiuose.

Kankinyste grindžiamas ekumenizmas

Kalbėdamas Bario ekumeninio maldos susitikimo išvakarėse Vatikane surengtoje spaudos konferencijoje Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas šveicaras kardinolas Kurtas Kochas (Kurt Koch) pabrėžė, kad, būtent Artimuosiuose Rytuose, mūsų tikėjimo lopšyje, yra palanki erdvė Kristaus išpažinėjų sąjūdžiui dėl susitaikymo ir vienybės atstatymo. Neatsitiktinai Jeruzalėje, kur yra akivaizdžios bendros tikėjimo šaknys, po tūkstantmečio nesutarimo ir priešiškumo buvo atnaujintas katalikų ir stačiatikių meilės dialogas 1964 metų sausio 6 dieną per ten įvykusį popiežiaus Pauliaus VI ir Konstantinopolio patriarcho Atenagoro II istorinį apsikabinimą ir ramybės palinkėjimą. Tą vienybės siekį Artimuosiuose Rytuose skatina ir dabar vukstantys sunkiausi išbandymai, dėl kurių daug vietinių krikščionių su šeimomis palieka istorines tėvynes ir ieško saugumo bei geresnės ateities svetur. Kardinolas K. Kochas priminė, kad prieš 100 metų, Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, krikščionys šioje teritorijoje, priklausiusioje Osmanų turkų imperijai, dar sudarė penktadalį (20 proc.) gyventojų, tai dabar jų dalis sumažėjo iki 4 proc. Tokio išnykimo pavojaus akivaizdoje, patirdami diskriminaciją ir persekiojimus, Artimųjų Rytų krikščionys, ypač katalikai ir stačiatikiai, tiesiog priversti žengti tarpusavio palaikymo, susitaikymo ir vienybės keliu, kurį galima pavadinti praktiniu gyvenimo ekumenizmu. Tai – bendros pastoracinės pastangos ir susitarimai, esant būtinybei sakramentų suteikimas kitų Bažnyčių tikintiesiems, abipusė karitatyvinė pagalba, edukacinis bendradarbiavimas. Šis bendrystės siekis Kristaus gimtinėje duoda gerą pavyzdį tikėjimo broliams ir seserims Vakaruose, kur irgi reikia žengti vienybės keliu, įveikiant nepasitikėjimą ir ambicijas agresyvaus sekuliarizmo išpuolių akivaizdoje.

Sudėtingomis aplinkybėmis, kurios yra būdingos Artimiesiems Rytams, bendromis, neretai herojiškomis pastangomis siekiant išlaikyti tikėjimą ir jį toliau praktikuoti, minėtasis gyvenimo ekumenizmas natūraliai transformuojasi į šventumo ekumenizmą. Kardinolas K. Kochas priminė, jog neatsitiktinai Vatikano II Susirinkimo dekretas „Unitatis Redintegratio“ bendrą šventumo siekį vadina ekumeninio sąjūdžio siela (UR, 8). Popiežius Pranciškus 2014 metų gruodžio 21 dienos laiške Artimųjų Rytų krikščionims, pavadinęs jų išgyvenamą brolybę Dievo Karalystės ženklu, irgi nurodė, kad jų pavyzdys skatina „sanctitatis“ kiekvieno Kristaus išpažinėjo kasdieniniame gyvenime. Aukščiausias šventumo liudijimas išreiškiamas kraujo ekumenizmu, kadangi kankinystės patirtis yra bendra, nepaisant vienos ar kitos bažnytinės priklausomybės. Popiežius Pranciškus ir Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus Jeruzalėje 2014 metų gegužės 24 dieną paskelbtame pareiškime, minėdami 50-ąsias čia įvykusio Pauliaus VI ir Atenagoro II istorinio susitikimo metines, be kita ko, nurodė šį ekumenizmo bruožą. Juk tie, kurie nekenčia tikėjimo, persekiodami ir žudydami krikščionis, neklausia, ar jie stačiatikiai, ar katalikai. Tiesiog jie yra naikinami dėl savojo krikšto, dėl ištikimo Kristaus išpažinimo, todėl pralietas kankinių kraujas yra akivaizdus bendrystės siekio pagrindas. Ši kankinystė ir bendras rūpinimasis dėl tikėjimo brolių ir seserų Artimuosiuose Rytuose išlikimo turi gilią ekumeninę prasmę.

Kardinolas K. Kochas priminė tvirtą Šventojo Sosto įsitikinimą, kad krikščionių buvimas Artimųjų Rytų regione gali būti užtikrintas tik atkūrus pastovią taiką. Būtent todėl nuo pastarosios krizės pradžios Katalikų Bažnyčia nenuilstamai kviečia daryti visas įmanomas pastangas, kad būtų nutraukti konfliktai Izraelyje, Sirijoje, Irake bei kitose regiono šalyse, visų suinteresuotų pusių derybomis ieškant politinių sprendimų. Popiežius Pranciškus ėmėsi Bažnyčiai būdingų pastoracinių iniciatyvų, skelbdamas maldos ir atgailos akcijas. Pirmą kartą tai buvo padaryta 2013 metų rugsėjo 7 dieną, kai visoje Bažnyčioje buvo meldžiamasi ir pasninkaujama už taiką Sirijoje po to, kai tenykščiam režimui panaudojus cheminį ginklą iškilo reali grėsmė tarptautinio konflikto eskalacijai. Verta prisiminti ir kitą istorinį įvykį, kai Šventojo Tėvo iniciatyva 2014 metais Vatikane pirmą kartą buvo surengtas tarptautinis krikščionių judėjų ir musulmonų maldos už taiką Šventoje Žemėje susitikimas, kuriame, kartu su dvasiniais lyderiais dalyvavo Izraelio prezidentas Šimonas Peresas (Shimon Peres) ir Palestinos arabų prezidentas Mahmudas Abasas (Mahmoud Abbas). Svarbus principas, kurį nuolat pabrėžia Bažnyčia ir gerai padėtį suvokiantys politiniai veikėjai, yra tas, kad neįmanoma įsivaizduoti normalios Artimųjų Rytų ateities be krikščionių. Ir tai svarbu ne tik dėl religinių motyvų, nes šis regionas – trijų monoteistinių tikybų židinys, bet ir dėl socialinių bei politinių priežasčių: krikščionys savo nuosaikumu yra stabilizuojantis faktorius, užtikrinantis pusiausvyrą regione, kuri sulaiko nuo radikalizmo ir smurtinio kraštutinumo apraiškų. Ne veltui popiežius emeritas Benediktas XVI yra rašęs: „Artimieji Rytai be krikščionių išlikimo jau nebebus Artimieji Rytai, nes, kaip tik Kristaus sekėjai garantuoja regiono savitą tapatumą“.

Šventoji Žemė taikos politikoje

Artimuosiuose Rytuose būtina įtvirtinti visuotinį taikų sambūvį, garantuojantį kiekvieno asmens, kiekvienos religinės ar etinės grupės lygių teisių užtikrinimą. Kaip yra nurodęs Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietras Parolinas (Pietro Parolin), krikščionys neturi būti regione vienintelė toleruojama mažuma, bet šios teisės turi būti garantuotos visų tikėjimų piliečiams užtikrinant religijos laisvę ir lygybę prieš įstatymą. Todėl kartu su tarptautinėmis politinėmis pastangomis reikia vesti draugišką tarpreliginį dialogą, kuris Artimuosiuose Rytuose turi vykti nenutrūkstamai. Ne veltui popiežius Pranciškus, kuris kiekvieno savo vizito į regiono šalis metu būtinai susitinka su kitų religijų lyderiais, yra pabrėžęs, kad, kuo situacija yra sudėtingesnė, tuo šis dialogas yra aktualesnis. Nuoširdus bendravimas ir apsikeitimas nuomonėmis yra geriausias priešnuodis religinio fundamentalizmo ir radikalizmo pagundai ne tik Artimuosiuose Rytuose, bet ir sprendžiant pabėgėlių problemas Europoje bei kitose pasaulio dalyse. Birželio 26 dieną kalbėdamas Niujorke vykusiuose Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos debatuose Šventojo Sosto atstovas filipinietis arkivyskupas Bernarditas Auza (Bernardito Auza) pripažino, kad dramatiška padėtis Artimuosiuose Rytuose sukėlė tikrą humanitarinę pabėgėlių priėmimo krizę tarptautiniu mastu. Šventajam Sostui didelį susirūpinimą kelia tai, kad daug migrantų iš Sirijos, Irako ir kitų konflikto apimtų šalių sukėlė rimtas politines problemas įvairiose Europos Sąjungos valstybėse, ypač Vokietijoje. Išprovokavo populistinių jėgų iškilimą, pirmiausia daug pabėgėlių priėmusioje Italijoje bei paskatino ksenofobiją ir priešiškumą visiems svetimšaliams. Arkivyskupas B. Auza priminė didelę problemą dėl socialinės bei politinės įtampos, kurią milijoninės pabėgėlių minios sukėlė vadinamose pafrontės valstybėse: Libane (kur jie sudaro jau pusę tos šalie gyventojų), Jordanijoje ir Turkijoje.

Skaudžios pabėgėlių gyvenimo bei konfliktų Artimuosiuose Rytuose aplinkybės skatina politinių taikos sprendimų paiešką, kurioje, kartu su kovų nutraukimu būtina vadovautis įstatymu, siekiant darnaus individų ir bendruomenių sugyvenimo. Visos suinteresuotos šalys ir tarptautinė bendrija Artimųjų Rytų regione turi skatinti teisinę kultūrą, kuri padėtų išvengti smurto apraiškų, daugybės aukų ir vystytų demokratinį procesą. Šventasis Sostas tvirtai laikosi nuomonės, kad yra betarpiškas ryšys tarp pagarbos žmogaus teisėms (kurių pirmoji yra religijos laisvė) ir taikos bei saugumo užtikrinimo. Arkivyskupas B. Auza pažymėjo, kad, sprendžiant šias problemas Artimuosiuose Rytuose, prioritetinis išlieka visiems priimtinas dešimtmečius trunkantio Izraelio ir Palestinos arabų konflikto išsprendimas. Šventasis Sostas toliau remia vadinamąjį dviejų savarankiškų valstybių sprendimą, kurio pagrindu galėtų taikiai egzistuoti nepriklausoma Palestina ir saugus Izraelis pripažintų valstybinių sienų ribose. Deja, pastaruoju metu išryškėjo konfliktai, rodantys, jog abi pusės daugiau pastangų deda šio taikos plano sužlugdymui nei jo realizavimui. Įsivyravo bendras pesimizmas dėl dviejų kaimyninių šalių taikaus sambūvio, ypač kai nė viena pusė nenori pripažinti kitos teisėtumo. „Abiejų šalių, palestiniečių ir izraeliečių, lyderiai yra labiausiai atsakingi, kad jų tautos būtų vedamos susitaikymo, o ne konflikto gilinimo kryptimi“, – pabrėžė Šventojo Sosto atstovas. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba irgi turi vieningai veikti dviejų valstybių sprendimo naudai, rodyti ne tik diplomatinį profesionalumą ir išmintį, bet ir tvirtą politinę valią, kad būtų atsiliepta į teisėtus vietinių tautų ir visos tarptautinės bendrijos lūkesčius.

Šventojo Jeruzalės miesto klausimu, kurį dar labiau paaštrino JAV sprendimas perkelti čia savo diplomatinę atstovybę iš formalios Izraelio sostinės Telavivo, arkivyskupas B. Auza sakė, kad būtina atkreipti dėmesį ne tik į vietos gyventojų, bet į visų trijų monoteistinių religijų išpažinėjų nusistatymą visame pasaulyje. Ypatinga Jeruzalės istorinė padėtis yra patvirtinta atitinkamose Jungtinių Tautų rezoliucijose, kurios lieka galioti, nepaisant visų politinių manipuliacijų. „Šventasis Sostas nori pakartoti savo tvirtą įsitikinimą, kad šventojo Jeruzalės miesto tapatumo ir reikšmės išsaugojimas gali būti užtikrintas tarptautiniu keliu priimtu statusu, kuris būtų nukreiptas į taikingą viso regiono ateitį“, – sakė nuolatinis Vatikano stebėtojas Jungtinėse Tautose arkivyskupas B. Auza.

Apie maldos už taiką Artimuosiuose Rytuose susitikimą Baryje išsamiau rašysime kitame „XXI amžiaus“ numeryje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija