Tėvynės meilė tebūna visada
mus jungiantis ir vienijantis jausmas
1957 m. lapkričio 29 d. buvo sušaudytas
Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko
pavaduotojas, LLKS gynybos pajėgų vadas, 1949 m. vasario 16 d.
partizanų Deklaracijos signataras, dimisijos brigados generolas
Adolfas Ramanauskas-Vanagas, mano tėvelis. Praėjo 45-eri metai
nuo to lapkričio. Giliai įstrigo atmintin 1956-ųjų ruduo. Spalio
12 dieną, po vienuolikos kovai už Lietuvos laisvę atiduotų metų,
areštavo mano tėvus. Baigėsi nelegalus ir slaptas vaiko gyvenimas,
trukęs aštuonerius metus. Netekau galimybės būti su tėvais ar
bent matyti juos. Atsivėrė bauginantys nežinomybės vartai. Tai
atėjo po nepaprasto man 1956-ųjų rugsėjo. Savo tėvelio išradingumo
dėka buvau tapusi vieno mažo Lietuvos miestelio pirmoke. Ne savo
pavarde, ne savo vardu. Po vaikystės be vaikiškų žaidimų, dažnai
trūkstant ne tik duonos, bet ir oro, sėdau į mokyklos suolą. Buvau
tarp vaikų, laisvai ėjau to miestelio gatvėmis ir kaimo vieškeliu
į dažnai keičiamus, todėl vis kitus namus. Nebuvo keista. Man
tėvai buvo paaiškinę, kodėl mes esame tokioje padėtyje. Tai buvo
didelis atsargumas, bet ne beviltiškumas, nes tėvai į ateitį žiūrėjo
ne vien kaip į savo asmeninio gyvenimo perspektyvą. Jie visuomet
turėjo laisvos Lietuvos viziją. Tėvelis dar ir 1956-aisiais rašė
atsiminimus ir tvirtai tikėjo, kad jie bus reikalingi ateityje.
O rugsėjis buvo tikrai nepaprastas, auksinis. Geltonais saulės
auksu nužertais lapais, didele atsivėrusia laisva erdve. Bet tai
buvo taip trumpai, vos mėnesį
Liko tik auksinis blyksnis to paskutinio
rugsėjo.
Paskui atėjo 1957-ieji - lapkričio 29 dieną tėvelį sušaudė.
Liko pageltusios partizanų nuotraukos. Tėvelio ranka ant vienos
užrašyta:
Ne visa numirs su žmogumi
-
Tėvynės meilė nemari.
Lai lieka prisiminimui tie laikai,
Kai širdis vien Tėvyne gyveno.
Liko jo memuarai - kaip istorinė
dokumentika. Jų pradžioje yra dedikacija, prasidedanti žodžiais:
Šią dalį trumpai užrašytų prisiminimų iš laisvės kovos laikotarpio
skiriu savo mažytei dukrelei
Liesdama jo ranka prirašytus lapus,
jaučiu tą mus jungiančią šilumą, matau jo šviesų paveikslą. Mano
širdyje visada bus gyvas tas be galo brangus ir toks trumpas mūsų
buvimas kartu.
Neturiu tėvelio kapo
Negaliu uždegti žvakės, sukalbėti maldos
jo amžino poilsio vietoje. Tėvelio gyvento gyvenimo vertę suprantančių
žmonių dėmesys, pagarba jam ir jo vadovautai laisvės kovai man
labai brangūs. Šiemet, jo 45-ųjų sušaudymo metinių dieną, su manimi
buvo daugybė Lietuvos žmonių. Labai noriu padėkoti jiems, tą atšiaurią
rudens dieną atidėjusiems visus darbus ir susirinkusiems į atminimo
renginius Vilniuje. Mus visus tą popietę sujungė šv. Mišių malda,
kurias aukojo Lietuvos kariuomenės generalinis vikaras, vyriausiasis
kapelionas Juozas Gražulis ir Lietuvos partizanų kapelionas Alfonsas
Svarinskas. Dėkoju Lietuvos Respublikos prezidentui Valdui Adamkui,
kuris savo dalyvavimu ir nuoširdžia kalba minėjimo vakare pagerbė
tėvelio ir visų žuvusių už Tėvynės laisvę atminimą. Už prasmingus,
įsimintinus ir šiltus žodžius dėkoju tą vakarą kalbėjusiems: Atkuriamojo
Seimo pirmininkui, Seimo nariui prof. Vytautui Landsbergiui, krašto
apsaugos viceministrui Jonui Gečui, istorinį pranešimą skaičiusiam
istorikui prof. Antanui Tylai. Esu dėkinga LGGRT centro ir Krašto
apsaugos ministerijos darbuotojams, kurie parodė ne tik politinę
poziciją, bet ir daug žmogiškos šilumos rengiant atminimo renginius.
Lietuvos partizanai pasiaukojamai siekė užsibrėžto tikslo - Lietuvos
nepriklausomybės atstatymo. Šiandien Lietuva laisva. Turime galimybę
būti saugesni ir stipresni, išlaikydami tą nepaprastą vertybę
- Laisvę. Tad Tėvynės meilė tebūna mus visus jungiantis ir vienijantis
jausmas kilniems ir prasmingiems darbams.
Auksė RAMANAUSKAITĖ-SKOKAUSKIENĖ
sušaudyto partizanų vado dukra
© 2003 "XXI amžius"