Pirmasis puslapis
Valstybė
    ir bažnyčia
Darbai
Kinas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Religijos ir sekuliarios valstybės
santykio aktualumas

Mindaugas BUIKA

Kada kalbama apie pagrindinės žmogaus teisės – teisės į religijos išpažinimo laisvės pažeidimus, kurie, kaip ne kartą buvo rašyta, pasaulyje nemažėja ir prasidėjus XXI amžiui, pirmiausia pastebimos tokios totalitarinių režimų valdomos valstybės kaip komunistinis Vietnamas ar islamistinis Sudanas. Vietnamo sekuliari ar net ateistinė valdžia religijoje mato savo ideologinę varžovę, iškeliančią pagarbos žmogaus orumui reikšmę, o Sudane religinio ekstremizmo sistema orientuojasi tik į vieną tikybą (šiuo atveju – islamą), nustumdama į pakraštį kitas religines mažumas. Tačiau pastaruoju metu ir demokratinėse visuomenėse vis dažniau atnaujinamas religijos ir sekuliarumo valstybės santykio klausimas, o vykstant kovai su terorizmu, kuris kartais bando remtis religinėmis nuostatomis, iškyla problema, kaip, siekiant didesnio saugumo, nepažeisti religinių bendruomenių teisių.

Islamo integracijos problema Prancūzijoje sąlygojo naujus debatus

Prancūzijoje, artėjant garsiojo 1905 metais priimto valstybės ir Bažnyčios radikalaus atskyrimo 100-osioms metinėms, užvirė gana aštrios diskusijos, kiek šis įstatymas prisideda ar neprisideda prie visuomenės pažangos, ir ar religijos išstūmimas iš visuomenės reikalų nėra šiems laikams pasenęs bei diskriminacinis. Šiuos debatus sąlygojo sustiprėję reikalavimai grąžinti religinį švietimą į valstybines mokyklas, o taip pat dėl imigrantų gausos vis didesnę įtaką įgaunančios jaunos islamo bendruomenės integracijos į prancūzų visuomenę problemos. Ypač didelio susidomėjimo susilaukė vietinės žiniasklaidos plačiai nušviesta diskusija, ar musulmonų mergaitės gali mokykloje dėvėti tradicinį musulmonių galvos apdangalą – šydą. (Teismas šio leidimo nedavė, ir tai sukėlė didelius musulmonų protestus.) Siekdamas išsamiau aptarti sekuliarizmo principo taikymą šių dienų sąlygomis, Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas praėjusią liepą sudarė specialią vyriausybinę komisiją, kuri turėtų pateikti atitinkamus pasiūlymus. Kadangi komisijos vadovu buvo paskirtas ankstesnis vidaus reikalų ministras Bernaras Stasi, ji dabar labiau žinoma „Stasi komisijos“ vardu. Sudaryta iš žinomų mokslininkų, politikų, valdininkų ir verslininkų komisija jau surengė daug susitikimų su šalies religiniais lyderiais ir visuomenės veikėjais. Daugelis stebėtojų tvirtina, kad komisijai rasti vieningą sprendimą ir paskelbti visiems priimtiną dokumentą bus sunku, nes nuostatos ir požiūris į sekuliarizmą tarp jos narių labai skirtingi.

Tenka pripažinti, kad tvirto tikėjimo islamo bendruomenės iškilimas daugelį sekuliarizuotų prancūzų gerokai suerzino, ypač tuos, kurie yra paveikti Prancūzijoje stipraus masoniškojo antiklerikalizmo ir į religiją žvelgia ne tik abejingai, bet netgi su tam tikra arogancija. Kita vertus, kaip ne kartą yra pabrėžęs B.Stasi, komisijos darbas neapsiriboja vien ieškant sprendimo dėl „islamiškojo šydo“. Komisijos tikslas, jo nuomone, būtų parengti išsamų dokumentą – chartiją apie sekuliarizmo vietą šiuolaikinėje Prancūzijos visuomenėje. „Kai chartija bus parašyta, reikės sutarti dėl praktinių priemonių jai įgyvendinti“, – sakė komisijos vadovas Ekumeninei žinių agentūrai ENI.

Dauguma šalies krikščionių bendruomenių sutaria, kad sekuliarizmas turi ateitį, tačiau jis turi būti ne toks radikalus, nuosaikesnis ir kad tikėjimas darytų didesnę įtaką visuomeniniam ir politiniam gyvenimui. Iš 60 mln. Prancūzijos gyventojų apie 75 proc. yra krikštyti katalikai, 2 proc. – protestantai, 1 proc. – judėjai ir jau net apie 10 proc. – musulmonai. Neseniai duotame interviu Paryžiaus dienraščiui „Le Figaro“ Prancūzijos vyskupų konferencijos primininkas Bordo arkivyskupas Žanas Pjeras Rikaras pastebėjo, kad, jo įsitikinimu, musulmonai turėtų „įprasti veikti sekuliarioje, demokratinėje ir pliuralistinėje visuomenėje, kaip tai padarė Katalikų Bažnyčia praėjusiame amžiuje“.

Paryžiaus arkivyskupas kardinolas Žanas Mari Liustižė taip pat pasisakė prieš didesnes įstatymų nuolaidas musulmonams, nes tai gali sutrikdyti esamą pusiausvyrą ir sukelti abejones dėl to, „kas priklauso Prancūzijos įvaizdžiui“. Spalio pradžioje susitikęs su B.Stasi komisijos nariais, kardinolas Ž.Liustižė teigė, jog iš naujo pervertinant sekuliarizmą reikia ne aptarinėti istorinę praeitį, o „turėti inteligentiškumo ir realizmo identifikuojant šių dienų problemas ir jas spręsti“. Jis pripažino, kad musulmonų imigracija „tapo žymiai masiškesnė“ nei laukta ir reikia ja užsiimti „vardan prancūzų ateities“. „Dabar Prancūzijos musulmonams reikia patiems reformuoti islamą, o mūsų šalis turi suteikti atitinkamas sąlygas šiems pokyčiams“, - sakė kardinolas Ž.Liustižė.

Kardinolas taip pat nepritarė siūlymams sukurti Prancūzijoje įvairių religinių konfesijų vadovų tarybą, kuri teiktų patarimus vyriausybei sekuliarizmo problemose. „Mes turime išlaikyti esamą tvarką be skubotumo kažką keisti ir vesti naują religinę politiką, kuriai neturime nei patyrimo, nei teisinių priemonių, nei tradicijų“, - sakė jis. Ganytojo nuomone, prancūziškasis sekuliarizmas – tai XX a. pradžioje vykusios ideologinės kovos tarp Bažnyčiai palankių monarchistų ir antiklerikalų respublikonų rezultatas, ir jį turi suprasti bei priimti dabar iškilusi musulmonų bendruomenė. Tai, kad Prancūzija yra pajėgi asimiliuoti naująsias kultūras ir tikėjimus, rodo ir kardinolo Ž.Liustižė šeimos istorija, kurio tėvai žydai imigravo iš Lenkijos praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje.

Visiško Bažnyčios ir valstybės atskyrimo „šiuolaikinis mitas“

„Katalikų Bažnyčios ir vyskupų konferencijos pozicija yra visiškai aiški: mes pasisakome už istorinį kompromisą, kuris yra sekuliarizmo Prancūzijoje siela ir terpė“, – aiškino Paryžiaus arkivyskupas. Jis taip pat pripažino, kad „prancūziškasis sekuliarizmas gali likti nesuprastas kitur“, nes kitos tautos turėjo kitokį istorinį patyrimą. Kaip tik tai norėtųsi pažymėti žinant Prancūzijos politikų pastangas primesti šį „prancūziškąjį modelį“ visai besiplėtojančiai Europos Sąjungai. Tai ypač išryškėjo rengiant naująją ES Konstituciją, kurios projekto rengimui vadovavo buvęs Prancūzijos prezidentas Valery Žiskaras d’Estenas. Prancūzija (ir jos dabartinis prezidentas Žakas Širakas) priešinasi popiežiaus Jono Pauliaus II ir kitų religinių lyderių siūlymui, kad Konstitucijoje būtų įtvirtinta nuoroda į Dievą ir į žemyno civilizacijos krikščioniškąsias šaknis.

Lapkričio viduryje Paryžiaus dienraštyje „Le Monde“ paskelbtame atvirame laiške dvidešimt du žymūs Europos politikai – nuo buvusių vyriausybės vadovų iki Nobelio premijos laureatų – pasmerkė Prancūzijos siekį primesti savąjį sekuliarizmą visai Europos Sąjungai. Laišką pasirašę valstybininkai, tarp kurių buvo ir kadencijas baigę Vokietijos, Portugalijos ir Vengrijos prezidentai Richardas fon Vaiczėkeris, Marijus Soarešas ir Arpadas Gionzas, pabrėžė, kad krikščionybė Europoje neabejotinai yra „prie fundamentalaus asmenybės suvokimo ištakų“. Tai, kad siaurąja prasme „sekuliaristinė“ vizija žemyno visuomenėje turi aiškias ribas, parodė praėjusio XX amžiaus totalitarinių ideologijų – komunizmo ir nacizmo – žlugimas, o taip pat įvairių formų naujojo fundamentalizmo išaugimas, ir tai skatina „geresnį realybės supratimą“ apie religijos reikšmę.

„Kaip kad neabejotina žala yra daroma visuomeninę religiją nustumiant į privačią sferą, taip pat visuomenė ir pilietinės institucijos yra nuskurdinamos, kada įstatymais – netgi pažeidžiant religijos laisvę – skatinamas religinis indiferentizmas, reliatyvizmas ar religinis sinkretizmas, galbūt net juos pateisinant klaidingai suprasto tolerantiškumo priemonėmis“, – spalio 10 dieną kalbėjo popiežius Jonas Paulius II, susitikęs Vatikane su didele grupe Europos parlamentarų. Šie politikai iš 49 šalių dalyvavo Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos surengtoje Parlamentinėje Asamblėjoje, nagrinėjusioje religijos laisvės klausimus. „Rodant pagarbą sveikam valstybės sekuliarios prigimties supratimui, taip pat turi būti pripažintas pozityvus tikinčiųjų vaidmuo visuomenės gyvenime, - sakė Šventasis Tėvas. – Tai, be kitų dalykų, atitinka sveiko pliuralizmo poreikius ir padeda autentiškai demokratijai kurti“. Jis pažymėjo, jog kai valstybė tvarkingai ir balansuotai stengiasi išreikšti savo sekuliarią prigimtį, ji skatina „skaidrų ir pastovų bendradarbiavimą tarp pilietinės ir religinės bendruomenės bendrojo gėrio naudai“.

Čia verta prisiminti II Vatikano Susirinkimo konstitucijos „Gaudium et spes“ mokymą apie Bažnyčios ir valstybės santykius. „Politinė bendruomenė (valstybė) ir Bažnyčia savo srityse yra nepriklausomos ir autonomiškos“, tačiau abi jos „tegul ir skirtinagais pagrindais, tarnauja tų pačių žmonių asmeniniam ir visuomeniniam pašaukimui. Šis tarnavimas bendrajam labui bus tuo sėkmingesnis, juo labiau abi institucijos gerbs sveiką bendradarbiavimą vietos ir laiko sąlygomis. Bažnyčia gerbia ir palaiko piliečių politinę laisvę ir atsakomybę, bet kartu ji turi naudotis teise skelbti savo socialinį mokymą ir daryti moralinius vertinimus politiniuose reikaluose, „kada to reikalauja pagrindinės žmogaus teisės arba sielų išganymas“, nurodoma minėtame Vatikano dokumente.

Taigi galima sutikti su tų analitikų vertinimais, kurie teigia, kad radikalaus Bažnyčios ir valstybės atskyrimo idėja tėra „šių dienų mitas“. Iš tikrųjų demokratinė konstitucija garantuoja religijos laisvę, tačiau neatskiria tikėjimo nuo gyvenimo, ko ir neįmanoma padaryti. Individas juk negali būti nepriklausomas nuo objektyvios tiesos kriterijų, nuo sąžinės vertinimų apie gėrį ir blogį. Katalikas negali savęs vadinti „kataliku“, jeigu atsiriboja nuo savo tikėjimo nuostatų politinėje veikloje. Taip pat ir pozityvus valstybės ir Bažnyčios autonomiškumo supratimas nereiškia religijos išstūmimo iš viešųjų reikalų ir Bažnyčios – iš dalyvavimo visuomeniniuose debatuose. Kadangi netgi galingiausia valstybė ir civilinė valdžia lieka gėrio ir blogio kriterijų subjektai, todėl Bažnyčios misija yra šiuos kriterijus išryškinti ir savo moralinius vertinimus pateikti viešumai

© 2003 "XXI amžius"