Atnaujintas 2003 m. gruodžio 10 d.
Nr.94
(1198)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Uždegti vilties žvakę

Vatikane surengtoje konferencijoje aptarti
pastoraciniai ir medicininiai depresijos aspektai

Mindaugas BUIKA

Vilties žvakė

Sumaterialėjusio gyvenimo būdo pragaištingumas

„Kinų patarlė sako: „Užuot plūdęsis tamsoje, užsidek žvakę“. Aplinkui matome daug žmonių, kurie, apnikti depresijos, savo pykčiu ir nervinga nuotaika gali ir kitus sunervinti bei paskatinti atsakyti tuo pačiu. Tačiau krikščioniškasis tikėjimas ir pasitikėjimas gyvenimu kviečia mus padėti tokiems žmonėms uždegti vilties žvakę, nes viltis yra stiprus poveikis nuo depresijų ir galinga gydomoji priemonė“, - teigė Bombėjaus (Indija) arkivyskupas kardinolas Ivanas Dijasas savo pranešime, skaitytame lapkričio 13-15 dienomis Vatikane vykusioje tarptautinėje konferencijoje dėl depresijos problemų. Jis ir kiti susitikimo dalyviai pripažino, kad klinikinė depresija yra rimta liga, kuri reikalauja medicininio gydymo, tačiau religinė parama gali suvaidinti esminį vaidmenį paciento dvasinei pusiausvyrai atstatyti.

Depresijos atvejų pasaulyje daugėja ir esminių šio reiškinio priežasčių galima rasti šių dienų gyvenimo būde bei kultūroje, kuri siūlo malonumus, galią ir materialinę gerovę, bet kartu daugeliui žmonių sukelia nerimą dėl ateities, sakė konferenciją surengusios Popiežiškosios sveikatos apsaugos sielovados tarybos pirmininkas kardinolas Chavjeras Lozanas Baraganas. „Medicinos ir pastoracijos ekspertai sutaria, kad depresija yra principinė mūsų epochos naikintoja, ir nemanau, jog dėl to reikėtų stebėtis, - kalbėjo kardinolas lapkričio 12 dieną pristatydamas žiniasklaidai konferencijos programą. – Deja, postmodernistinė kultūra yra kultūra be vertybių, grindžiama tik materialine gerove ir malonumais, kurioje ekonominis pelnas laikomas pagrindiniu tikslu“.

Nepaisant visos technologinės pažangos ir mokslinių atradimų, šiuolaikinė kultūra negali žmonių išvaduoti nuo „mirties šmėklos“. O mirties „pavojus išprovokuoja baimę, kuri gali peraugti į depresiją su visomis jos formomis“. Tas faktas, kad krikščionių tikėjimas esmingai užsiima gyvenimo ir mirties klausimais pateikdamas transcendentinius atsakymus, tai gali būti panaudota ir depresijai gydyti. Kardinolas Ch.Lozanas taip pat nurodė, kad bažnytinė sveikatos ir gerovės koncepcija skiriasi nuo tos, kuria vadovaujasi medicina. Bažnyčia pabrėžia sveikatą, kaip fizinę, mentalinę ir dvasinę asmenybės darną bei integralumą, o ne vien tik kaip ligos nebuvimą. Todėl Bažnyčia nurodo tokius svarbius depresijos gydymo bei prevencijos faktorius kaip tikėjimo praktika, šeimos gerovė ir sielovadinė parama.

Konferencijoje, kurioje dalyvavo apie 600 medikų, teologų, psichologų, sociologų net iš 62 pasaulio šalių, buvo nagrinėtos tokios temos, kaip savižudybių krizė, žiniasklaida ir streso akcentavimas, depresija ir religijos krizė, šeimyninės padėties reikšmė depresijai, šiuolaikinio pasaulio depresyvinės idėjos, depresija ir krikščioniška viltis bei kt. Tarp pranešimus skaičiusių susitikimo dalyvių, kuriuos audiencijoje priėmė popiežius Jonas Paulius II, buvo ne tik krikščionių ekspertai, bet ir žydų, musulmonų, indusų bei budistų atstovai. Visi jie nurodė, kad sveikas dvasinis gyvenimas padeda išvengti neurozių, sušvelnina stresinio patyrimo pasekmes ir atskleidžia gailestingojo Dievo galią.

Savižudybių krizės svarbiausi faktoriai

Savo pranešime, apžvelgdamas savižudybių reiškinį, žinomas švedų psichiatras dr. Bengtas Safstenas iš Upsalos universitetinės ligoninės priminė, jog, Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos duomenimis, kiekvienais metais pasaulyje nusižudo beveik vienas milijonas žmonių. „Per pastaruosius 45 metus savižudybių skaičius išaugo 60 proc. Kas 40 sekundžių pasaulyje įvykdoma savižudybė“, - sakė gydytojas. Jis pažymėjo, kad depresinio pobūdžio psichiatriniai sutrikimai sudaro 50-90 proc. savižudybių atvejų, 5 proc. savižudžių yra sirgę šizofrenija ir 10 proc. nėra nustatyta jokia žinoma psichiatrinė diagnozė.

Tarp pagrindinių rizikos faktorių B.Safstenas paminėjo nemigą, sunkią fizinę ligą ir chronišką skausmą, nesenus asmeninius praradimus (artimo žmogaus mirtis, šeimos suirimas – skyrybos, darbo arba pareigų netekimas, garbės praradimas), socialinę izoliaciją, migraciją, piktnaudžiavimą alkoholiu arba narkotikais, patirtą smurtą, vaikystės traumą. „Individas dažnai susiduria su tokiais ilgalaikiais negatyviais pojūčiais kaip beviltiškumas, bejėgiškumas, beprasmiškumas, paramos ir užuojautos stoka. Vienokio ar kitokio pobūdžio įtampos eskalavimas ar naujos atsiradimas – gal tik jos laukimas – sukelia savižudišką elgesį, kuris gali būti ir netikėtas“, - aiškino B.Safstenas. Jis pabrėžė, jog į „savižudybių krizę“ reikia žiūrėti kaip į „sveikatos apsaugos krizę“ ir atitinkamai imtis priemonių tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje plotmėje.

Kaip žinoma, savižudybių skaičiumi Lietuva viena pirmaujančių pasaulyje. Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos duomenimis, 2001 metais daugiausia savižudybių buvo Latvijoje (42,5 – 100 tūkst. gyventojų), Lietuvoje (42,1), Rusijoje (39,7), Estijoje (38,2) ir Vengrijoje (35,9).

Čia turi būti įtrauktos ne tik medicinos institucijos, bet ir kitos visuomeninės organizacijos, sutelkiant dėmesį į depresiją, skausmo valdymą, paliatyvinę slaugą ir gyvenimo kokybę. „Vaikai ir jaunimas pirmiausia turi būti mokomi išsiugdyti gebėjimus sėkmingai įveikti gyvenime iškylančius sunkumus“, - teigė švedų psichiatras. Lankstinukai su paaiškinimais, kaip geriau suvokti savižudiškas situacijas, kaip suteikti reikiamą skubią pagalbą, turi būti platinami mokyklose, darbovietėse, o taip pat parapijose, diecezijose bei kitos bažnytinėse struktūrose. Svarbu prisiminti, kad šios švietėjiškos pastangos turi būti nuolatinės, atsižvelgiant į kartų kaitą. Taip pat nereikia užmiršti tų individų, kurie buvo artimi savižudybės aukoms, nes jie gali patirti ilgalaikę įtampą dėl neatsakytų klausimų apie mirtį ir dėl galimo kaltės jausmo, kas atvestų prie antrinių praradimų.

„Savižudybių skaičius mažėja lėtai, nepaisant pažangos efektyviuose pagrindinių psichikos sutrikimų gydymo metoduose“, - sakė dr. B.Safstenas. Tam, jog prevencija būtų reikšminga, reikia suvienyti ne tik medicinines, bet ir socialines, psichologines, ekonomines, religines bei politines pastangas, kad visuomenėje įsivyrautų ne atmetimas ir abejingumas, bet globa ir gailestingumas nelaimės ištiktam žmogui.

Šeimos ir bendruomenės globos reikšmingumas

Minėtame savo pranešime apie depresijoje atsidūrusių žmonių sielovadinę globą Indijos kardinolas I.Dijasas pažymėjo, kad ši globa turi apimti kiekvieną šeimą, parapijos bendruomenę, vyskupiją ir visą visuomenę. „Tai nėra pasyvi pastoracija, tik padedanti žmonėms ištverti jų apgailėtiną būseną, bet ir reikalauja aktyvaus priėjimo, kad su šia globa žmonės realiai galėtų išsilaisvinti iš sukaustyto sielvarto ir įkvėptų Dievo vaikų laisvės“, - sakė ganytojas. Visa tai taip pat reikalauja, kad pastoraciniai veikėjai – vyskupai, kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai – „būtų kantriais klausytojais užjaučiančia širdimi ir mylinčiu atkaklumu, apsisprendę pagelbėti depresijos kamuojamam broliui ir seseriai išeiti iš nevilties klampynės“.

Taigi pastoracinė sėkmė daug priklauso nuo pačių sielovadininkų dvasinės ir moralinės stiprybės bei gebėjimo įkvėpti viltį ir pasitikėjimą. Tik tada jie gebės geriau išsiaiškinti tikrąsias depresija sergančių žmonių problemų priežastis ir padėti jas išspręsti turimais „dvasinės terapijos“ resursais, kurių svarbiausias yra tikėjimu grindžiama viltis. Kardinolo I.Dijaso nuomone, geriausiai krikščioniškojo tikėjimo reikšmę pasitikėjimui gyvenime įtvirtinti nusako Jėzaus pateiktas palyginimas apie namo statymą ant uolos arba ant smėlio. Jeigu namas statomas ant tvirtos uolos, jis atlaikys visas negandas – audras, potvynius, netgi žemės drebėjimus, o jeigu namas pastatytas ant smėlio, tai jis sugrius po pirmųjų gamtos stichijos išbandymų (plg. Mt 7, 24-27).

Kad tvirtas tikėjimas yra galimas vaistas nuo depresijos vieniems arba gydomoji priemonė kitiems, patvirtina ir apaštalo šv. Pauliaus mokymas apie „išgelbėjimą viltimi“ ir kad „viskas išeina į gera mylintiems Dievą“. Apaštalas sako: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?.. Tačiau visa tai mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo. Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje“ (Rom 8, 35-39).

Kardinolas I.Dijasas taip pat pastebėjo, kad tikėjimo ir vilties uolos, kaip prevencijos depresijai įvaizdis, gali būti taikomas ne tik atskiriems individams, bet ir visai visuomenei, tautoms, netgi žemynams. Šiuo atžvilgiu yra reikšmingas tas faktas, kad popiežius Jonas Paulius II „vilties“ temą parinko neseniai paskelbtam savo posinodiniam apaštaliniam paraginimui „Ecclesia in Europa“. Šiame dokumente Šventasis Tėvas įžvalgiai analizuoja padėtį Europoje, kuri išgyvena „depresiją“ ir kuriai ypač reikalingas vilties mokymo skelbimas, vilties, „kurią Europa, atrodo, jau išleido iš akių“ („Ecclesia in Europa, 2).

Iš tikrųjų šiandieninė Europa yra „šviesos ir šešėlių kontinentas“, kuris, nepaisant – o gal būtent dėl to – materialinės gerovės ir mokslo žinių gausos, yra sugniuždytas „bedieviškų ideologijų“ ir viliojančių pasiūlymų, kurie išaukština prieš Dievą nukreiptas kultūrines tendencijas, „įskaitant mirties kultūrą“. Kūrimas gyvenimo taip, tarsi Dievo nebūtų, „veda žmones ir tautas į susinaikinimą, depresiją ir desperaciją“, pažymi Indijos kardinolas. Dvasinę tuštumą užpildo įvairiausios sektos, pranašautojai, juodosios magijos „ekspertai“ ir kitokie šarlatanai, gausybė ezoterinių teorijų ir kultų. Ir kartu su tuo augantis savižudybių skaičius, kuris patvirtina, jog tikrojo tikėjimo negali atstoti joks daug žadantis pakaitalas. Europai šiandien, rašo Popiežius, didžiausias poreikis yra krikščioniškos vilties, „kuri įgalina mus suteikti prasmę gyvenimui ir istorijai bei tęsti kelionę susibūrus draugėn“ („Ecclesia in Europa“, 4).

Popiežius kvietė padėti atgauti tikėjimą ateitimi

Lapkričio 14 dieną audiencijoje priėmęs konferencijos dalyvius popiežius Jonas Paulius II pripažino, kad depresijos stiprėjimas pasaulyje kelia pagrįstą nerimą. Per šią nelaimę, už kurią bent iš dalies atsakinga pati sekuliarizuota visuomenė, atsiskleidžia šiuolaikinio žmogaus psichologinis ir dvasinis trapumas. „Žmonėms labiausiai daro įtaką žiniasklaida, kuri dažnai išaukština vartotojiškumą, greitą kiekvieno troškimo patenkinimą ir nuolatinį siekimą kuo didesnės materialinės gerovės, - sakė Šventasis Tėvas. – Todėl krikščionims yra būtina siūlyti kitus būdus, kad kiekvienas žmogus galėtų tobulėti kaip asmuo, lavinti savo dvasinį gyvenimą, kuris yra brandžios egzistencijos pagrindas“.

Globojant žmones, kurie patiria depresiją, anot Popiežiaus, nepakanka vien tik terapijos profesionalų paramos. Ją turi papildyti šeimos narių, sielovadininkų ir parapijų bendruomenių rūpestis. Jų vaidmuo pirmiausia yra pagelbėti atgauti savigarbą, pasitikėjimą savo jėgomis, troškimą gyventi ir žvelgti į ateitį. „Yra svarbu ištiesti ranką šiems ligoniams, kad jie realiai pajustų Dievo švelnumą, galėtų vėl integruotis į tikėjimo ir gyvenimo bendriją, kurioje jaustųsi mylimi, suprasti, paremti ir gerbiami, kitais žodžiais tariant, galintys mylėti ir būti mylimi, - sakė Jonas Paulius II. – Šiame dvasinio atsinaujinimo kelyje didelę pagalbą suteikia psalmių meditavimas, rožinio malda, dalyvavimas šventime Eucharistijos, kuri yra vidinės ramybės šaltinis“.

Popiežius taip pat teisingai priminė, jog depresijos apimtiems asmenims dėl jų būklės reikia žymiai daugiau vidinių pastangų atlikti tam, kas kitiems atrodo paprasta ir spontaniška. Todėl suteikiant jiems paramą reikalinga kantrybė ir subtilumas. Bendrojo depresijos reiškinio akivaizdoje Bažnyčia turi „pateikti žmonėms, ypač jaunimui, pavyzdžius, kurie padėtų augti ir tobulėti žmogiškojoje, psichologinėje, moralinėje ir dvasinėje plotmėje“, aiškino Jonas Paulius II. Reikiamų pavyzdžių, į kuriuos jauniesiems žmonėms būtų galima lygiuotis, nebuvimas labai silpnina mokymo įtaką, nes tada galvojama, kad „kiekvienas poelgis turi vienodą vertę“, ir suinteresuotumas tobulėjimu savaime sumažėja.

„Taip pat yra svarbus vaidmuo valstybinių institucijų, kurios užtikrintų orias gyvenimo sąlygas, ypač tiems žmonėms, kurie yra apleisti, ligoti ir pasenę, - aiškino Šventasis Tėvas. – Vienodai reikšminga valstybinė jaunimo politika, kuri duotų pagrindą vilčiai naujosioms kartoms ir išgelbėtų jas nuo beprasmybės jausmo bei kitų pavojų“. Naudodamasis proga, Popiežius pareiškė padėką medicinos darbuotojams, kurie paskyrė savo gyvenimą rūpinimuisi ir gydymui kenčiančiųjų nuo depresijos bei sakė, kad nuolat meldžiasi už ligonius ir jų šeimų narius.

Depresijos ištiktas žmogus nėra užmirštas Dievo

Vatikane vykusios konferencijos dėl depresijos problemų baigiamojoje deklaracijoje dalyviai pažymėjo, kad ši nelaimė yra palietusi visame pasaulyje beveik 350 milijonų žmonių. Išplitęs „individualizmas, nedarbas, skyrybos, nesaugumas, tinkamo auklėjimo, kultūringumo, moralumo ir religinio gyvenimo stygius, o taip pat etinio reliatyvizmo sąlygotas nepaisymas objektyvių reikalavimų, dvasiškai susilpnino žmones“, kurie jaučiasi neturintys tvirto ir stabilaus gyvenimo pagrindų. Tokios yra svarbiausios naujo depresijos plėtotės fenomeno svarbiausios priežastys.

Bažnyčios mokymas siūlo teikti neatidėliotiną paramą gausioms depresijos aukoms, pirmiausia jas „išklausant, stengiantis suprasti, mylėti ir jausti asmens orumą bei drąsinant dalyvavimą bendruomenės gyvenime, jaučiant jame nuolatinę globą ir priėmimą“. Deklaracijoje taip pat pabrėžiama, jog depresijos apimtas žmogus „nėra užmirštas Dievo“. Atvirkščiai, Dievas nelaimės ištiktą asmenį visada laiko „savosios užuojautos centru“ - toks yra pagrindinis krikščioniškas atsakymas į depresijos reiškinį, dėl savižudybių kasmet nusinešantį milijoną gyvybių.

Juk iš tikrųjų Jėzus, pradėdamas savo mesianistinę misiją, sakė, kad pirmiausia atėjo ne pas sveikuosius, bet pas ligonius, tarp kurių yra ir depresija sergančiųjų. „Todėl realus ir aktyvus dvasinis gyvenimas realizuoja šį pažadą konkrečiais būdais, kurie suteikia tikinčiajam dvasinę paramą kiekvienos nesveikatos, taip pat ir depresijos atvejais“, - nurodo konferencijos dalyvių baigiamasis dokumentas.

Įveikiant visuomeninę depresiją, reikia atkurti individualizmo pažeistus pirmapradžius socialinius ryšius, pradedant nuo esminės žmogaus elgsenos kaitos. O tam „yra būtina vėl atstatyti moralumo vertę, kuris gali daryti didžiausią poveikį depresijos apniktų asmenų sielos būklei gerinti, ją pakeliant ir gaivinant“. Ypač svarbu, kad žiniasklaida vėl taptų pozityviuoju „civilizacijos įrankiu ir pateiktų gyvenimo modelius, gerbiančius šeimos ir visuomenės vertybes. Tai suteiktų didelę paramą keičiant individualistinius požiūrius ir tendencijas postmodernistinėje kultūroje“ į žmoniškumui labiau palankų asmeninį elgesį, kupiną altruizmo ir solidarumo.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija