Atnaujintas 2004 liepos 2 d.
Nr.50
(1253)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Skaudi netektis

Birželio 14 dieną moterų vienuolyne Panevėžyje mirė vienuolė Kazimiera Kadžiūtė. Ją galima apibūdinti šiais A.Čechovo žodžiais: „Jeigu kiekvienas žmogus savo žemės sklypelyje padarytų viską, ką gali, kokia puiki būtų mūsų žemė“.

Kazytė gimė gausioje ūkininko šeimoje Pelyšių kaime, Subačiaus parapijoje, Panevėžio apskrityje. Anksti neteko motinos, o 1946-aisiais mirė ir tėvas, kurį vadino tetyte. Ūkis buvo 30 ha, šeima be galo darbšti, todėl ir sodyba graži, puikiai sutvarkyta, tėvas skatino vaikus siekti mokslų. Sūnus Alfonsas tapo kunigu, Bronius vargoninkavo Leno bažnyčioje (Ukmergės aps.), o Kazys išėjo į mišką partizanauti, enkavėdistų buvo sučiuptas ir kalinamas Vorkutos lageriuose, kur ir mirė. Dukra Zanė sukūrė šeimą, jaunėlė Bronytė siekė mokslo, o Kazytė liko šeimininkauti, ūkininkauti. Įsigalėjus sovietų valdžiai, abi dukros – Bronė ir Kazimiera – tapo vienuolėmis.

Man taip buvo lemta, kad nuo 1938 metų tapau Kadžių šeimos nariu. Iki 1945-ųjų pabaigos gyvenau pas juos. Kazytė man atstojo motiną, ji mane išmokė tikėjimo, pažinti pirmąsias raides, mylėti Tėvynę. Jų šeimoje buvo gausi biblioteka ir, pramokęs skaityti, aš net buvau skatinamas daugiau skaityti. Ši šeima man įdiegė stiprų patriotizmo jausmą ir šios šeimos dėka aš supratau, kokias negeroves mums bruka sovietai, komunistai. Nors man ir teko pabūti Vorkutos lageriuose, bet šios šeimos indėlis mano dvasiniam gyvenimui itin didelis. Todėl su didžiule meile ir pagarba aš atsimenu K.Kadžiūtę.

Šv. Trejybės bažnyčios rektorius kan. B.Antanaitis aukojo šv. Mišias už vienuolę Kazytę, pasakė puikų pamokslą ir palydėjo į kapines, kur skirtas lopinėlis vienuolių amžinam poilsiui.

Antanas ŠIMĖNAS,
Laisvės kovų dalyvis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija