Atnaujintas 2005 sausio 12 d.
Nr.3
(1304)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Dėl „KGB rezervo“ skandalo

Po praėjusį savaitgalį kilusio vadinamajam KGB rezervui priskirtų dviejų aukštų pareigūnų skandalo premjeras Algirdas Brazauskas kreipėsi į liustracijos komisijos pirmininką V.Damulį, prašydamas komisijos įvertinti Užsienio reikalų ministro A.Valionio ir VSD vadovo A.Pociaus praeities ryšius su KGB. A.Pocių į VSD vadovus pasiūlęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas jau skandalo pradžioje pareiškė, jog tiek skiriant A.Pocių, tiek A.Valionį, buvo žinoma apie jų biografijos faktus, tačiau jie savo darbu įrodė lojalumą Lietuvai. Tačiau Prezidentas V.Adamkus penktadienį žiniasklaidai teigė, jog to neprisimena. A.Brazauskas taip pat sakė negalintis prisiminti, kad būtų girdėjęs tokią informaciją apie ministrą.

Pagal 2000 metais įsigaliojusį įstatymą, buvę KGB ir kitų sovietinių spectarnybų darbuotojai ir slaptieji bendradarbiai privalėjo prisipažinti ir registruotis specialioje komisijoje. Prisipažinusiųjų duomenys buvo įslaptinti, o nuslėpusiųjų savo KGB praeitį laukė paviešinimas ir kai kurie profesiniai apribojimai. Įstatymas riboja buvusių KGB bendradarbių teisę dirbti tam tikrose valstybiškai svarbiose sferose. Šis ribojimas netaikomas tik tiems asmenims, kurie laiku prisipažino komisijai ir nebuvo padarę nusikaltimų.

Būti įrašytam į KGB rezervą pagal Lietuvos įstatymus nėra traktuojama kaip „slaptas ir sąmoningas“ bendradarbiavimas su SSRS slaptosiomis tarnybomis.

Skandalas kilo po to, kai savaitraštis „Atgimimas“ pranešė, kad aukštus postus dabar užimantys Lietuvos pareigūnai – Valstybės saugumo departamento vadovas Arvydas Pocius ir A. Valionis – sovietmečiu turėjo KGB rezervo karininko statusą. Savaitraštis patikino turįs įrodymų, kad dabartiniam užsienio reikalų ministrui KGB įsakymu buvo suteiktas kapitono laipsnis.

KGB veiklą tyrinėjantis istorikas Arvydas Anušauskas žurnalistams teigė archyve matęs A. Pociaus ir A. Valionio bylas. Pasak jo, KGB rezervas buvo sovietų saugumo struktūros pasirengimo galimam karui sudėtinė dalis. Turimais duomenimis, KGB rezervui priklausė apie 420 Lietuvos žmonių. Maždaug 100 bylų istorikui iki šiol nepavyko aptikti. Į KGB rezervą įtraukti žmonės galėjo gyventi civilį gyvenimą, jiems nereikėjo užsiimti specifine veikla. Tačiau ilgiau atsargos karininkams priklausantys asmenys dalyvaudavo apmokymuose, kur jiems būdavo dėstomos specialios disciplinos: konspiracija, operatyvinių dokumentų pildymas, t. y. viskas, ką turi daryti ir žinoti KGB darbuotojas. Prieš asmenį įtraukiant į KGB rezervinius karininkus, būdavo klausiama jo sutikimo. Į rezervą jis galėdavo būti įtrauktas tik po specialaus patikrinimo. Sovietų saugumo rezervui galėdavo priklausyti tik tam tikrus kriterijus atitinkantys žmonės. KGB rezervas buvo pradėtas formuoti maždaug prieš tris dešimtmečius. A. Anušauskas paragino šio atvejo nepainioti su būriais, kuriems buvo pavesta vykdyti specialias funkcijas, pavyzdžiui, prasidėjus karui kovoti su kapitalistinių, t.y. NATO valstybių diversiniais būriais. Šiems būriams priklausė daugiau nei tūkstantis žmonių, ir tik apie 40 tarp jų buvo atsargos karininkai. Jie turėjo tapti būrių vadų – KGB karininkų pavaduotojais. Pasak A.Anušausko, į KGB rezervą įtrauktų asmenų nereikėtų traktuoti kaip sovietų saugumo bendradarbių, mat jie, priešingai nei tikrieji sovietų saugumo darbuotojai, nevykdė operatyvinių veiksmų, nesekė gyventojų, neturėjo savo agentų ir neteikė informacijos. 1999 metais priimtas Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymas KGB rezervininkų neįpareigojo kreiptis į specialią liustracijos komisiją. „Tai labai specifinė kategorija (...). Manyčiau, kad tie žmonės pirmiausia patys turėtų atvirai kalbėti, kadangi įstatymai nenumato ir nenumatys jokių sankcijų, nes jie jokių veiksmų nevykdė“, – sakė istorikas. Tačiau, A.Anušausko manymu, KGB rezervui priklausę dabartiniai politikai ir valstybės pareigūnai turėtų viešai atskleisti šį biografijos faktą. Pasak jo, visų KGB rezerviniams karininkams priklausiusių asmenų pavardės turėtų būti paskelbtos. „Manau, šiuo atveju neturi būti jokių slaptumų, turi būti absoliutus skaidrumas, – teigė istorikas. – Mėginimas riboti priėjimą prie archyvų sukuria situaciją, kuria galima spekuliuoti, taip pat ir politiniais tikslais, šantažuoti. Yra išlikusios ne visos bylos, bet jų tikrai nėra mažai (...). Bet vieną kartą turi būti padarytas labai aiškus sprendimas, kad ta informacija turi būti visiškai vieša, prieinama“.

Vykstant vadinamojo KGB rezervo skandalui, Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos seniūnas Andrius Kubilius siūlo išviešinti Ypatingojo archyvo medžiagą ir paskelbti buvusių KGB bendradarbių sąrašus. Jis sakė, kad pats racionaliausias šios problemos sprendimo būdas būtų pasekti čekų ir slovakų pavyzdžiu ir Ypatingo archyvo bylas perkelti į interneto puslapius. A. Kubilius sakė ketinąs siūlyti valstybės vadovams inicijuoti tokias galiojančios tvarkos ir archyvų įstatymo pataisas, kurios Ypatingąjį archyvą padarytų visiškai atvirą, galbūt apsaugant tik tuos asmenis, kurie pagal galiojančius įstatymus yra prisipažinę. Politiko duomenimis, čekai 2003 metais savo VRM puslapyje paskelbė 75 tūkst. buvusių slaptųjų tarnybų bendradarbių pavardžių, slovakai tą informaciją pateikė internete. A.Kubiliaus nuomone, Lietuvoje galiojanti tvarka ir bandymai archyvus įslaptinti dar 70 metų jokių problemų, su kuriomis susiduriame šiandien, neišsprendžia, o tik dar labiau jas gilina. Tėvynės sąjungos lyderis prognozuoja, kad vėl susidursime su ta pačia problema, kai paaiškės nauji faktai apie kokių nors valdžios žmonių bendradarbiavimą ir vėl tai sukels didelį šurmulį. „Šiandien mažai kas nuogąstauja, kad buvę bendradarbiai gali ir toliau bendradarbiauti, daugiau rūpesčių kelia tai, kad tai bandoma nuslėpti net ir pretenduojant į valdžios postus“, – teigė A. Kubilius.

Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos seniūnas Juozas Olekas pritarė A. Kubiliaus siūlymui paviešinti buvusių KGB bendradarbių pavardes. „Manau, kad visiems žmonėms būtų geriau, kad šita medžiaga būtų oficialiai žinoma, tada niekas nieko negalėtų tam tikru momentu, galbūt sudėtingu momentu, vienaip ar kitaip šantažuoti“, – sakė politikas. Todėl jis pritaria tam, kad jau praėjus penkiolikai šalies Nepriklausomybės metų tokie duomenys iš tikrųjų būtų vieši. Jo teigimu, tai būtų paskutinis brūkšnys, kada galima ištraukti tokius įvykius, faktus ir žmonėms gadinti jų biografijas ir gyvenimus.

Tuo tarpu Seimo vicepirmininkas socialdemokratas Česlovas Juršėnas sakė, kad šie klausimai yra svarstytini. „Neužmirškime, kad jau praėjo beveik penkiolika metų, ir visi turėjo galimybę įsitikinti, kas kiek dirbo nepriklausomai Lietuvai, nepriklausomai nuo to, kas jis buvo praeityje. Kai buvo stovima Baltijos kelyje, kai buvo balsuojama dėl valstybės atkūrimo, niekas neklausė, kas kokiai partijai priklausė, kas kur buvo“, – savo buvusius bendraminčius gynė Č.Juršėnas. Šio buvusio aukšto LKP veikėjo nuomone, dabar, po penkiolikos metų, galima kiekvieną įvertinti, kuris daugiau padarė, ar tas, kuris „buvo kažkas praeityje, ar tas, kuris garsiai šaukė apie patriotizmą, o labai prastai dirbo ir faktiškai kenkė nepriklausomos Lietuvos darbui“. Be to, Č.Juršėnas ragino neskubėti sprendžiant klausimą apie „KGB rezervistų“ išviešinimą: „Reikia šituos dalykus labai rimtai svarstyti ir neskubėti spręsti. Pagrindinis darbas – tai nepriklausomos valstybės stiprinimas, ir vertinkime kiekvieną žmogų pagal tai, kiek jis stiprino nepriklausomą Lietuvą, ar kiek jis, prisidengdamas reformomis, faktiškai ją griovė“.

Sprendžiant iš visko, KGB „rezervistus“ (beje, redakcijos žiniomis, iki 1991 metų pastoviai, kas mėnesį, gavusius atlyginimus) ir kitus slaptus okupacinio režimo represinio aparato bendradarbius dengiantys politikai planuoja „paviešinti“ kai kurių (žemesnėse pareigose) dirbusiųjų pavardes ir, taip suteikus jiems išankstinį „atleidimą“ (indulgenciją), leisti jiems jau „įstatymiškai apiforminus“ užimti visas aukštąsias pareigas, kartu visiškai atkuriant visas politines jų teises (vadinamasis liustracijos įstatymas „atleidimus“ suteikė tik slapta prisipažinusiems KGB informatoriams, agentams ir karininkams).

Pagal Eltą

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija