|
Kam nepatinka katalikiškas laikraštis?
Tomis dienomis, kai pasaulis gedėjo dėl popiežiaus Jono Pauliaus II mirties, Lietuvos nacionalinė televizija rodė daugybę laidų, skirtų Šventajam Tėvui atminti, buvo tiesiogiai transliuojamos atsisveikinimui su Popiežiumi skirtos apeigos iš Vatikano. TV studijoje su žiūrovais bendravo kunigai, žurnalistai, mokslininkai, politikai, jie atsakinėjo į tautiečių klausimus, komentavo atsisveikinimo su Popiežiumi vaizdus, išklausė tikinčiuosius, norėjusius pareikšti savo mintis, pasiūlymus, pastabas dėl paskelbto gedulo, organizuojamų mūsų šalyje Popiežiui atminti renginių ir t.t.
Vienos tokios tiesioginės televizijos laidos metu paskambinusi žiūrovė pareiškė, kad šalies spaudos leidiniai turėtų kuo daugiau ir plačiau pasakoti apie popiežiaus Jono Pauliaus II gyvenimą, neįkainojamus nuopelnus įvairiose jo ganytojiškos veiklos srityse, taip pat nušviesti atsisveikinimo su Pontifiku momentus. Gerai neįsidėmėjau, kas iš TV studijos svečių su ta pašnekove bendravo, tačiau puikiai prisimenu jo paaiškinimą, kad išsamiai ir plačiai ta tema, be abejo, rašys katalikiškas laikraštis XXI amžius. Tai buvo gryna tiesa. Kiekvienam doram katalikui yra aišku, kad būtent katalikams skirtas laikraštis ta tema rašys daug, įdomiai, konkrečiai, be jokių išvedžiojimų, savų komentarų, iškreiptų faktų, skirs Popiežiaus asmenybei ir jo paskutinei kelionei šioje žemėje į Dievo karalystę ne vieną įsimintiną rašinį. Ir nebus šiame laikraštyje jokių kuriozų, piktų pokštų, nepagarbos Popiežiui bei visiems tikintiesiems, ko pasitaikė kai kuriuose kituose leidiniuose. Kaip kitaip galima pavadinti tokius dalykus, kai tame pačiame leidinyje rašoma apie gedulą dėl Popiežiaus mirties, spausdinami fotoreportažai apie plūstančias tikinčiųjų minias į Vatikaną ir įdedamos pusnuogių merginų nuotraukos, rašoma apie seksą, smurtą, tiesiog su pasimėgavimu aprašomos žmogžudystės, visokiausių užsienio šalių gyventojų (o ir mūsų tautiečių) lėbavimai, gašlūniški potraukiai, iškrypėliški polinkiai bei kitokie panašūs dalykai... Tačiau, stebėdamas tą TV laidą ir klausydamas studijoje dalyvaujančių asmenų komentarų, gerokai nustebau išgirdęs pasakytus komentarus dėl laikraščio XXI amžius. Ištaręs žodžius, kad apie Popiežių ir atsisveikinimą su juo išsamiai ir plačiai rašys šis katalikiškas laikraštis, studijos svečias dar leptelėjo, esą, kai kurių žmonių nuomone, XXI amžius yra neaukšto lygio (ar panašiai). Pažodžiui nespėjau visko įsidėmėti, tačiau buvo aišku, kad netgi tais keliais žodžiais buvo norima sumenkinti laikraščio autoritetą, populiarumą, šį leidinį apjuodinti. Niekas juk neprašė apibūdinti XXI amžiaus, išsakyti savo nuomonę, požiūrį, įvertinti laikraščio kokybę, meninį ir kitokį lygį. TV pareiškė savo nuomonę, o TV studijoje sėdėjęs komentatorius turėjo tai moteriai atsakyti, pakomentuoti jos prašymą, pageidavimą. Kuriems galams dar reikėjo prikergti žodžius apie XXI amžiaus lygį? Abejoju, ar tas žmogus ką nors išmano apie žurnalistiką, ar yra kompetentingas komentuoti spaudos leidinius, ar yra nuodugniai skaitęs mūsų laikraščio publikacijas?
Kažkodėl pas mus Lietuvoje jau tradicija tampa vienus leidinius beatodairiškai girti, kelti ant pjedestalo, kitus menkinti, niekinti. Todėl laikraščiuose, žurnaluose mirgėte mirga žodžiai: pats populiariausias, pats skaitomiausias, laikraščių lyderis, nepakeičiamiausias, didžiausią tiražą turintis, operatyviausias ir pan. Kas gi tą populiarumą ar nepakeičiamumą nustato? Aišku, patys leidėjai, kurie bet kokia kaina nori pasirodyti prieš kitus, pasipuikuoti, pasigirti ir tuo pačiu sumenkinti, sutrypti konkurentus. Jeigu Lietuvoje normaliai veiktų konkurencinė tarnyba ir kitos iš mokesčių mokėtojų pinigų, tai yra, iš valstybės biudžeto išlaikomos žinybos, tokių dalykų nebūtų. Už pagyrūniškus, tikrovės neatitinkančius dalykus normalioje šalyje tektų pakloti nemažai pinigėlių baudoms.
Lietuvoje yra tokių spaudos leidinių, kurie tekainuoja tik 50 ar net 49 centus. O išeina kasdien storiausi laikraščiai. Na, ir giriasi tokių laikraščių leidėjai, kad jų leidiniai be galo populiarūs, mėgstami, turi milžiniškus tiražus. Bet ar kas pagalvoja, kad daugelis žmonių, kamuojamų nepriteklių, perka tuos laikraščius vien todėl, kad jie yra pigūs. Nors skaityti juose ir nėra ko, tačiau yra daug makulatūros - gali ir krosnį pakurti, ir susivynioti ką nors. Aišku, kai kas skaito tokius leidinius būtent dėl to, kad jų puslapiuose pilna nuogų gražuolių, kad daug rašoma apie nusikaltimus, spausdinami visokiausi gandai. Argi tokių leidinių aukštas lygis? Tie, kurie nori panašios rašliavos, tokius leidinius ir skaito. O rimtiems žmonėms skirtas ir rimtas leidinys - XXI amžius. Šio laikraščio leidėjai irgi mielai leistų spalvotą leidinį, mielai leistų dienraštį, atpigintų jo kainą, kad ir vargingiausiai gyvenantys žmonės galėtų pirkti ir prenumeruoti. Taip daryti būtų galima, jeigu XXI amžiaus leidėjai žarstytų milijonus. Kodėl nesigirti dideliais tiražais tiems, kuriuos globoja įvairiausi verslininkai, turčiai, politinių partijų lyderiai, kurie gauna dotacijas? Juk beveik visi dienraščiai kam nors priklauso - įvairiems koncernams, privatiems savininkams - milijonieriams. O kiek pelno gaunama už reklamą? Prisigyvenome iki to, kad jau viešai savo paslaugas siūlo prostitutės. Ir erotiniai pokalbiai, seksas telefonu jau nebe naujiena žiniasklaidos skelbimų skyreliuose... Visko dabar gali surasti laikraščiuose ir žurnaluose. Tokių dalykų XXI amžiuje nėra. Gal todėl kai kam (ir minėtam komentatoriui) ir nepatinka toks laikraštis? Betgi dabar laisva valia kiekvienas gali pasirinkti ką skaityti, kokius leidinius pirkti ar prenumeruoti. Tikri katalikai (ne apsišaukėliai, katalikus vaidinantys) renkasi savo laikraštį, pataria jį skaityti ir kitiems, o vaikams užprenumeruoja Kregždutę. Tačiau, kiek teko domėtis, katalikišką spaudą (XXI amžių, Kregždutę) dažniausiai prenumeruoja tik rajonų centruose ir miestuose esančios viešosios bibliotekos. O tų bibliotekų darbuotojai net nepasirūpina užprenumeruoti šių leidinių miestelių, kaimų bibliotekoms. Užtat glėbiais laiškanešiai tempia į tas bibliotekas visokią bulvarinę spaudą. Sodiečiai tiesiog priversti skaityti tokius leidinius, nes rimtesnių leidinių bibliotekos negauna. O juk jos išlaikomos iš valstybės biudžeto, tai yra, iš mokesčių mokėtojų pinigų. Tačiau mokesčių mokėtojais nelabai rūpinamasi. Dar visa laimė, kad bent jau kai kurių mokyklų bibliotekos gauna Kregždutę, o parapijų kunigai retkarčiais atneša į bibliotekas ir dovanoja XXI amžių. Neseniai buvo apvogta Anykščių rajono Svėdasų seniūnijos Kunigiškių kaimo biblioteka. Žinote, ką vagišiai ištempė, kuo susidomėjo? Ogi laikraščio Vakaro žinios komplektą. Suviliojo paauglius ilgapirščius ne enciklopedijos, ne naujausi romanai, ne senos, bet dar populiarumo neprarandančios knygos, tačiau dienraštis su apnuogintų ar visai nuogutėlių merginų nuotraukomis. Ir kažin ar kas nors būtų drįsęs vogti, pavyzdžiui, katalikiškus leidinius. Bet juk perskaitęs XXI amžių ir kitus panašius tikėjimo tiesas skleidžiančius, nuo moralės, dorovės normų nenuklystančius leidinius žmogus žymiai daugiau praturtėja nei skaitydamas menkaverčius, bet užtat spalvingus laikraščius.
Štai kokios mintys mane užplūdo tądien, kai TV ekrane išgirdau komplimentą mūsų laikraščiui. Nors, kaip sakoma, ir bloga reklama, vis tiek yra reklama. Švarų daiktą galima bet kaip juodinti, jis vis tiek liks švarus...
Vytautas BAGDONAS
Anykščių rajonas
Redakcijos prierašas. Neslėpsime, kad,
kaip mus informavo kiti laikraščio skaitytojai, irgi pasipiktinę
minėtu komentaru, tuo LTV studijos svečiu buvo Vytautas Ališauskas.
Stebėtina, kad jis ėmėsi vertinti mūsų laikraštį, neskaitęs jo.
Vadovaujantis bent elementaria etika to daryti nebūtų turėjęs. Tiesa,
jis rėmėsi kitų nuomone, t.y. kai kuriuose sluoksniuose skleidžiamais
piktavališkais gandais, bet tai jo atsakomybės ir kaltės nemažina.
Dažnai kalbėdamas religinėmis (krikščionybės) temomis, Ališauskas
(ir jam tolygūs pašnekovai) net nenori žinoti, kokiomis sunkiomis
sąlygomis yra leidžiamas XXI amžius (nors kaip krikščionis turėtų
tuo domėtis ar net pagelbėti). Įdomu, kiek laiko išsilaikytų žurnalas,
kuriame dirba Ališauskas, jei kasmet negautų didžiulės paramos iš
vadinamojo Spaudos rėmimo fondo, kuris, beje, XXI amžiui jokios
paramos neskiria. Žinome, kad Ališausko leidykla nė kiek nesivaržo
gauti pinigų net ir iš Sorošo fondo. Sorošo fondas, kaip žinoma,
dengdamasis demokratija remia įvairiausią liberalią veiklą. Gal
todėl, nors save pristatydamas krikščionybės žinovu, p. Ališauskas
skleidžia nekrikščionišką nepakantumą kitam katalikiškam laikraščiui.Taigi
mes pasigendame krikščioniško solidarumo, apie kurį dažnai mėgsta
pašnekėti p. Ališauskas ir į jį panašūs. Beje, jeigu p. Ališauskas
neignoruotų XXI amžiaus, jis remdamasis jame išsamiai pateikta
medžiaga apie popiežiaus Jono Pauliaus II darytus reikšmingus darbus,
būtų galėjęs žymiai profesionaliau komentuoti per TV neseniai vykusius
reikšmingus įvykius Katalikų Bažnyčioje, o ne vien kartoti tik labai
apibendrintas ir tas pačias žinias iš Popiežiaus darbų, ir taip
žinomas paprastam žmogui. O XXI amžius ir ateityje, nepaisydamas
jam primetamų nepagrįstų (dažniausiai piktavališkų) priekaištų,
kaltinimus konservatyvizmu ar pan., teiks medžiagą apie naujojo
popiežiaus Benedikto XVI darbus ir jo keliamas katalikų tikėjimo
vertybes prieš liberalioje visuomenėje sklindančias ydas, kaip
abortai, šeimos irimas, skyrybos, homoseksualizmas ir kt.
© 2005 "XXI amžius"
|