Atnaujintas 2005 lapkričio 25 d.
Nr.89
(1390)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Benediktas XVI sėkmingai tęsia katalikų ir žydų dialogą

Mindaugas BUIKA

Lapkričio 17 dieną Izraelio
prezidentas Mošė Kacavas
pakvietė popiežių Benediktą XVI
apsilankyti Izraelyje
EPA-ELTA nuotraukos

Popiežius Benediktas XVI rugsėjo
15 dieną susitiko su Izraelio
vyriausiaisiais rabinais

Popiežiaus Benedikto XVI susitikimas su Izraelio prezidentu Moše Kacavu savotiškai vainikavo pastarosiomis savaitėmis Romoje, Jeruzalėje ir visame pasaulyje plačiai paminėtas II Vatikano Susirinkimo deklaracijos dėl Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis „Nostra aetate“ 40-ąsias metines. Susirinkimo tėvų beveik vieningai (2221 balsavo „už“ ir tik 88 „prieš“) priimtas dokumentas yra labiausiai žinomas ypatingos istorinės ir tikybinės krikščionių bendrystės su judėjais patvirtinimu. Jis sąlygojo tolesnį abiejų religijų supratimą, tarpusavio pagarbą ir bendradarbiavimą, kuris išsiplėtė vėlesniais dešimtmečiais ir ypač popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato laikotarpiu.

Rabinai prašo Popiežių įvesti kasmetinį antisemitizmo minėjimą

Kaip parodė neseni dabartinio Šventojo Tėvo susitikimai su žydų dvasiniais vadovais ir visuomenės bei politikos veikėjais, šis dialogas toliau sėkmingai tęsiamas. Štai, nepraėjus ir pusei metų nuo popiežiaus Benedikto XVI išrinkimo, jį aplankė abu Izraelio vyriausieji rabinai – sefardų rabinas Šlomas Amaras ir aškenazių rabinas Jona Mecgeris. Jie, savo vizitu išreiškę visišką pasitikėjimą naujuoju Katalikų Bažnyčios vadovu, pakvietė jį atvykti į Jeruzalę. (Šį kvietimą taip pat patvirtino Izraelio prezidentas M.Kacavas, o anksčiau laiške – ir premjeras Arielis Šaronas.)

Rabinai vėliau kalbėjo žurnalistams, kad jie prašė popiežių Benediktą XVI paskelbti spalio 28-ąją, – tą dieną 1965 metais II Vatikano Susirinkime buvo priimta deklaracija „Nostra aetate“, – kaip visoje Bažnyčioje minima „antisemitizmo pasmerkimo diena“. Popiežių šis siūlymas sudomino ir jis sakė, jog paprašys padėjėjų Vatikane jį išanalizuoti, kad būtų rastas tinkamas atsakymas. „Bažnyčia, pasmerkdama visus bet kurių žmonių persekiojimus, prisimindama bendrą su žydais paveldą, ne dėl politinių priežasčių, o dėl evangelinės meilės labai apgaili bet kuriais laikais ir bet kieno žydams parodytą neapykantą, persekiojimus ir antisemitizmo pasireiškimus“, – teigiama deklaracijoje „Nostra aetate“.

Šventasis Tėvas, kalbėdamas Izraelio vyriausiesiems rabinams, savo ruožtu priminė šiame dokumente patvirtintą Dievo sandoros su žydų tauta tolesnį galiojimą („Žydai išrinkimu tebėra Dievui mylimiausi dėl savųjų protėvių“, nes „Dievas nesigaili suteikęs malonės dovaną ir pašaukimą“ (Rom 11, 28-29)). Pažymėjęs, kad Bažnyčia toliau stengiasi įgyvendinti II Vatikano Susirinkimo viziją dėl geresnio abiejų religijų „abipusio supratimo, pagarbos ir solidarumo“, popiežius Benediktas XVI priminė savo žodžius, pasakytus apsilankius Kelno sinagogoje rugpjūčio mėnesį, vizito Vokietijoje metu: kad reikia „perduoti jauniems žmonėms vilties fakelą, kurį Dievas įteikė žydams ir krikščionims, kad niekada daugiau neįsivyrautų blogio jėgos ir kad su Dievo pagalba būsimosios kartos galėtų kurti teisingesnį ir taikesnį pasaulį“.

Popiežius Benediktas XVI savo kalboje Izraelio vyriausiesiems rabinams taip pat minėjo sunkią Šventosios Žemės krikščionių padėtį, kurie, ištikimai liudydami savo tikėjimą, susiduria su nemažais išbandymais permainingoje istorijos eigoje. Jis nurodė bazinį susitarimą, kurį Izraelis ir Vatikanas pasirašė 1993 metais užmezgant diplomatinius santykius ir kurio pagrindu turėjo būti sutvarkyta Katalikų Bažnyčios teisinė bei finansinė padėtis Izraelio valstybėje. Nors vėliau abiejų šalių atstovai ne kartą sėdosi prie derybų stalo, tačiau daugelis klausimų iki šiol liko neišspręsti, ir tai kelia nemažą nusivylimą. Tie klausimai – tai Bažnyčios institucijų nuosavybės garantijos bei mokesčių nuolaidos, kurias ji turėjo Šventojoje Žemėje iki Izraelio valstybės susikūrimo 1949 metais, ir Bažnyčia nori, kad jos būtų atstatytos, taip palengvinant jos materialinę padėtį, svarbią misijos vykdymui.

Kad Šventasis Tėvas savo kalboje judėjų dvasiniams lyderiams paminėjo diplomatinės ir teisinės srities reikalus, yra visiškai suprantama: Izraelyje judaizmas yra valstybinė religija ir šalies vyriausieji rabinai turi aukštų valstybės pareigūnų statusą. Šitaip krikščionių ir judėjų tarpreliginis dialogas tampa dialogu su žydų tauta, kurios tikinčiųjų dauguma dabar gyvena Izraelyje. Būtent todėl daugeliui žydų „Nostra aetate“ vienu didžiausių laimėjimų, patvirtinusių krikščionių pagarbą judėjams, buvo Vatikano ir Izraelio diplomatinių santykių užmezgimas, tai yra pripažinimas „Dievo pažadėtos žemės“, kaip neatšaukiamo tautinio židinio. Kita vertus, iki šiol nesutvarkytus Katalikų Bažnyčios teisinius, finansinius nuosavybės reikalus Izraelio valstybėje reikia vertinti kaip žydų ir krikščionių dialogo problemą, kurią reikia nedelsiant spręsti.

Izraelio prezidentas pažadėjo paramą Šventosios Žemės Bažnyčiai

Būtent tokiu tiek Vatikano ir Izraelio tarpvalstybinių santykių, tiek krikščionių ir judėjų tarpreliginio dialogo aspektu reikia vertinti lapkričio 17 dieną vykusį popiežiaus Benedikto XVI susitikimą su M.Kacavu, kuris yra ne tik Izraelio valstybės vadovas, bet ir žydų tautos vyriausiasis atstovas. Tiek prieš apsilankymą Vatikane, tiek ir po audiencijos pas Šventąjį Tėvą prezidentas M.Kacavas pažadėjo daryti viską, kad būtų greičiau sprendžiamos Katalikų Bažnyčios Izraelyje mokesčių, nuosavybės bei panašios problemos. Šis pažadas netrukus bus patikrintas: lapkričio 24 dieną prasidėjo naujas Vatikano ir Izraelio derybų etapas dėl šių problemų sprendimo. Kad ir kaip ten bus, visgi abejotina, ar popiežius Benediktas XVI norės vykti į Izraelį, kol nebus visiškai įgyvendintas dvišalis bazinės sutarties ir sutarties dėl juridinio asmens statuso suteikimo Katalikų Bažnyčiai nuostatos.

Izraelio prezidento vizito Vatikane išvakarėse tarptautinėje žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad jo susitikime su Popiežiumi bus tariamasi dėl perdavimo katalikų priežiūrai vadinamosios Aukštutinės menės, vietos Jeruzalėje, kur vyko Paskutinė vakarienė, kurioje Kristus įsteigė Eucharistiją ir Kunigystės sakramentą. Kaip tik tuo metu Jeruzalėje lankėsi Popiežiškosios krikščionių tarybos pirmininkas kardinolas Valteris Kasperis, taip pat vadovaujantis Šventojo Sosto katalikų ir žydų tarpreliginio dialogo komisijai, kuris neva su Izraelio vyriausybe turėjo parengti „išankstinį susitarimą“, kad Šventasis Sostas arba Šventosios Žemės pranciškonų kustodija palaikys minėtos vietos Siono kalne istorinį pobūdį, kad ji taptų atvira piligrimams, o Izraelio valdžia garantuotų saugumą.

Tačiau šie svarstymai žiniasklaidoje nepasitvirtino, kaip nepasitvirtino ir pranešimai apie rengiamus mainus – neva už Aukštutinės menės kontrolę Izraeliui būtų perduota buvusi istorinė Toledo (Ispanija) sinagoga, kuri perėjo Katalikų Bažnyčios nuosavybėn XV amžiuje, kai iš Ispanijos buvo išvaryti žydai, ir kurioje dabar veikia Dievo Motinos (Santa Maria Blanca) bažnyčia. „Tokie gandai neturi pagrindo, (…) toks susitarimas neegzistuoja (…) ir dėl panašaus susitarimo iš viso nevyksta jokių derybų“, – pareiškime nurodė M.Kacavo patarėjas Avis Garnotas prieš Izraelio prezidentui atvykstant į Romą.

Aukštutinės menės koplyčia paskutinį kartą liturgijai buvo naudojama 2000 metais, kai Šventojoje Žemėje lankėsi popiežius Jonas Paulius II, kuris čia privačiai aukojo šv. Mišias. Pastato, kuriame buvo įsteigta Eucharistija ir kurio apatinėje dalyje pagal žydų tradiciją yra karaliaus Dovydo kapas, priklausomybės kaita atspindi sudėtingą regiono istoriją. Viduramžiais pranciškonai čia buvo įkūrę savo pirmąjį konventą Šventojoje Žemėje, tačiau jie 1551 metais buvo išvaryti okupantų turkų osmanų, kurie toje vietoje įrengė savo mečetę. Po 1967 metų Izraelio ir arabų karo, kai žydai perėmė Rytų Jeruzalės kontrolę, pastatas atiteko Izraelio kultūros ministerijai ir yra naudojamas kaip judėjų religinė mokykla ir sinagoga.

Audiencijos pas popiežių Benediktą XVI metu Izraelio prezidentas M.Kacavas įteikė Šventajam Tėvui dovaną – įrėmintas nuotraukas neseniai atrastų krikščionių mozaikų prie Megido miestelio Izraelyje, kuris taip pat žinomas kaip biblinis Armagedonas, tai yra vieta, kur vyko galutinė gėrio ir blogio kova. Praėjusį mėnesį kasinėjant čia atrastos IV amžiaus krikščioniškos mozaikos, archeologų manymu, gali ženklinti seniausios bažnyčios Šventojoje Žemėje vietą. M.Kacavas žurnalistams vėliau kalbėjo, kad Popiežių „labai sujaudino“ minėtų mozaikų vaizdai ir prezidento paaiškinimas. Benediktas XVI netgi pareiškė norą aplankyti tą vietą per savo vizitą Izraelyje.

Popiežius Benediktas XVI savo ruožtu įteikė Izraelio prezidentui autografuotą ir įrėmintą II Vatikano Susirinkimo deklaracijos „Nostra aetate“ reprodukciją bei kopiją ranka rašytos popiežiaus Jono Pauliaus II kalbos, kurią jis pasakė 1979 metais lankydamasis Aušvico nacių lageryje. Pasak M.Kacavo, susitikime buvo prisimintas ir didelis Jono Paulius II indėlis gerinant krikščionių ir žydų santykius, stiprinant „visų žmonių broliškumą“. Izraelio prezidento ir Vatikano informacinės tarnybos pareiškimuose taip pat pažymėta, jog M.Kacavo vizito metu – po audiencijos pas Šventąjį Tėvą dar susitiko su Vatikano valstybės sekretoriumi kardinolu Andželu Sodanu – buvo aptarta padėtis Šventojoje Žemėje, pasmerktas terorizmas, aptartos Šventojo Sosto ir Izraelio bendradarbiavimo galimybės humanitarinėje bei kultūrinėje srityse.

Per skirtumus geriau suvokiamas tikėjimo slėpinys

Kaip teisingai pastebėjo popiežius Benediktas XVI, katalikai ir žydai turi ne tik vieni kitus gerbti ir suprasti, bet ir kartu liudyti pasauliui tikėjimą į Dievą, ištikimybę Jo įsakymams (Dekalogui). Apie tai Šventasis Tėvas svarstė savo laiške minėtos Katalikų religinių santykių su žydais komisijos pirmininkui kardinolui V.Kasperiui. Laiškas buvo perskaitytas spalio 28 dieną pagrindiniame „Nostra aetate“ 40-mečio minėjime Vatikane. Šis popiežiaus Pauliaus VI paskelbtas dokumentas atvėrė krikščionybės ir judaizmo santykių „naują erą“ ir padėjo reikalingą pagrindą „nuoširdžiam teologiniam dialogui“. Tai tuo labiau svarbu, kad ši nauja pradžia buvo užfiksuota nepaisant visos „sudėtingos ir dažnai skausmingos“ krikščionių ir žydų santykių istorijos ir praėjus vos porai dešimtmečių po Antrojo pasaulinio karo, palikusio „tragišką Šoa (holokausto) patirtį“.

Popiežius Benediktas XVI pabrėžė, jog „Nostra aetate“ iškėlė poreikį, kad būtų įveikti „praeities prietarai, nesusipratimai, abejingumas bei paniekos ir priešiškumo kalba“, daugelį šimtmečių ženklinę abiejų religijų atstovų bendravimą, ir kad tai turi pakeisti „didesnis abipusis supratimas ir pagarba, bendradarbiavimas ir draugiškumas“. Būtent taip ir atsitiko vėlesniais keturiais dešimtmečiais per „vaisingus kontaktus tarp Bažnyčios ir žydų tautos“, ypač popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato laikotarpiu. Dabartinis Šventasis Tėvas priminė savo įsipareigojimą, išsakytą vizito Kelno sinagogoje metu, ištikimai „žengti mylimo pirmtako Jono Pauliaus II pėdomis“ ir plėsti krikščionių bei žydų dialogą II Vatikano Susirinkimo mokymo dvasia.

Pažymėjęs, jog tai turi būti daroma visoje Bažnyčioje per pamokslus ir katechezę, Benediktas XVI reiškė viltį, kad „tiek teologinis dialogas, tiek kasdieniai kontaktai bei žydų ir krikščionių bendradarbiavimas“ leis stiprinti bendro tikėjimo į vieną Dievą liudijimą, gyvenimo sušventinimą, palaikys žmogaus orumą ir šeimos teises, taip pat kūrimą pasaulio, kuriame būtų garantuotas teisingumas, susitaikymas ir taika būsimosioms kartoms. Taigi dialogas tęsiamas, plečiamas ir jam reikia abiejų pusių supratimo ir geranoriškumo, nors prieštaravimų, matyt, irgi nebus išvengta.

Štai minėtose „Nostra aetate“ 40-ųjų metinių minėjimo iškilmėse atsisakė dalyvauti vyriausiasis Romos rabinas Rikardas di Senjis, kuris taip norėjo parodyti savo nepritarimą, kad vienu pagrindinių pranešėjų buvo Prancūzijos sostinės Paryžiaus arkivyskupas emeritas kardinolas Žanas Mari Liustižė, kuris, būdamas jaunuoliu, atsivertė iš judaizmo į katalikybę. Anot rabino R. di Senjo, daug nusipelniusio krikščionių ir žydų santykių gerinimui kardinolo Ž.Liustižė pakvietimas į iškilmes simboliškai prieštarauja tam faktui, kad tarpreliginis dialogas reikalauja gerbti kitų tapatybę, o ne bandyti juos atversti.

Na, ką gi, vyriausiasis Romos rabinas, gerai susipažinęs su „Nostra aetate“, matyt, neskaitė kitos II Vatikano Susirinkimo deklaracijos „Dignitatis humanae“, kurioje labai aiškiai pabrėžiama pagarba žmogaus sąžinės ir religijos laisvei. Kardinolo Ž.M.Liustižė niekas prievarta nevertė krikštytis, kaip viduramžių žydų Ispanijoje, ir jis laisva valia priėmė dabartinį savo tikėjimą ir turėjo tam visišką teisę, kylančią iš žmogaus orumo ir prigimties. Pats Paryžiaus kardinolas pranešime sakė, kad jis neabejoja dėl galimos ir tolesnės įtampos atvejų katalikų ir žydų santykiuose, tačiau yra vilčių, jog abiejų bendruomenių tikintieji stengsis, kad egzistuojantys skirtumai pasitarnautų kaip „paskata siekti – rūpestingai ir nuolankiai – dar geriau suvokti tą slėpinį, kuris yra bendras paveldas“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija