2016 m. spalio 28 d.    
Nr. 40
(2208)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Keletas gyvenimo nuotrupų

Kun. Juozas Adomaitis

(Pabaiga. Pradžia nr. 39) 

Kun. Juozas Adomaitis su Plokščių
parapijos vaikais, priėmusiais
Pirmąją Komuniją 1972 metų vasarą

Ūkininkai, tikėdamiesi išsilaikyti savo namuose, iš paskutiniųjų stengėsi prievolę atiduoti. Bet čia buvo tik klasta. Tarybinė vietos valdžia, vadovaujama atsiųstų NKVD ir NKGB viršininkų rusų, vykdė ūkininkų nualinimo ir nuubaginimo planą. Įvykdę įsakytą prievolę gaudavo papildomą naują prievolę, o jei kas kaip nors vargais negalais įvykdydavo, vėl gaudavo naują papildomą prievolę. Tik palyginti nedaugelis gudresnių ūkininkų, supratę klastą, slapta išsivedžiojo geresnius gyvulius, išsivežė maistą bei slapta, palikę visą ūkį su inventoriumi, gyvuliais, padargais, pasišalino į kitas apskritis ir taip išsigelbėjo nuo teismų ir išvežimų. Išvykusių į kitus rajonus, palikusių savo ūkį, neieškojo, o tik graibstėsi ką nors sau pasiimti. Tuos, kurie vis dar tikėjosi, kad daugiau „papildymų“ nebus, visai nualintus už pyliavos neatidavimą laikė „sabotažnykais“, teisė, sodino į kalėjimus – „zemliankas“-rūsius – ir vežė į Rusijos gilumą – lagerius. Besislapstančius ir jiems nepageidaujamus asmenis gaudė naktimis, su šeimomis gabeno į Pilviškių geležinkelio stotį ir išvežė. Iš Griškabūdžio parapijos tuo metu buvo išvežta apie 50 šeimų su ligoniais ir mažais vaikais, net neduodant pasiimti drabužių ir maisto. Ne visi egzekutoriai taip elgėsi, o tik žiauresnieji. Išvežus šeimininkus, tą pačią dieną ar sulaukę vakaro arba nakties, lyg varnai nuskubėdavo grobio dalintis ir su džiaugsmu grįždavo visko prisiplėšę. Savo akimis mačiau, kaip gražioje bričkoje su gerais pakinktais ir arkliais parvažiuodavo klegėdami pareigūnai, arba kai koks nors karininkas buvo vežamas vienas fajetone, išplėštame iš išvežtų ūkininkų.

Po kelių tokio siautėjimo savaičių Griškabūdyje buvo sukviesti valstiečiai į susirinkimą kolchozams steigti. Agitatoriams „išaiškinus“ kolchozų naudą ir laimingą gyvenimą juose, kvietė visus iš eilės rašytis. Kas dar nenorėjo ir abejojo, tiems parodė Griškabūdžio aikštėje stovinčius sunkvežimius ir pasiūlė rinktis: ar į kolchozą, ar į sunkvežimį ir važiuoti į Pilviškių geležinkelio stotį. Po tokių įtikinančių argumentų niekas nedrįso priešintis. Reikėjo išrinkti kolchozui vardą. Išėjus patiems vyriausiems pareigūnams, likusieji klausinėjo kokį duoti vardą. Drąsesnieji pasiūlė „Vargas“, „Badas“, kiti dar ką nors panašaus. Tuomet patys davė vardus: Lenino, Ždanovo, Komunizmo, Didžiojo Spalio, Pergalės ir kitus. Įsirašiusieji į kolchozus, viską, ką turėjo, privalėjo pavesti kolchozo nuosavybėn, neva bus visų bendras turtas. Ir atidavė, kas arklį, kas vežimą, kas ūkio mašinas. Taip visų kolchozų inventorių sudarė „laisvai atiduoti“, ūkininkų savo prakaitu, rūpesčiu ir pastangomis įsigyti ūkio reikmenys.

Gyvenant Griškabūdyje, teko patirti nemaža pavojų ir žiaurumų. Pavyzdžiui, pastoracijos tikslu lankant parapijiečius, tekdavo užtikti viename gyvenamo namo gale belaukiančius šeimininkus, o kitame – būrį partizanų. Juos lankyti ne visuomet būdavo atsargu, nes dažnai partizanai, kad nebūtų atpažinti, persirengdavo enkavedistų uniforma, o enkavedistai, kad galėtų suklaidinti žmones, persirengdavo partizanais. Pasitaikydavo ir į „ugnį“ patekti. Štai per Angelų Sargų šventę, grįžtant iš Paluobių, pusiaukelėje į Griškabūdį, susistabdo mane ginkluotas vyriškis, įšokęs į vežimą, liepia skubiai važiuoti. Tik pradėjus važiuoti, pasigirdo šūviai ir zvimbiančios apie vežimą kulkos. Sustabdžiau arklį, o tas vyriškis, iššokęs iš vežimo, pasileido bėgti į netoli esantį alksnyną. Tuojau atsivijo kariškiai su šunimis, pagriebė iš mano rankų vadžias ir kiek tik arklys įkabina, pradėjo vytis bėgantį. Privažiavus alksnyną, pamačiau iš kito šono atbėgančius kareivius, kurie jau „kumščiavo“ aną bėglį. Pasinaudojęs tuo momentu, pasukau į nuošalų keliuką ir skubėjau į Griškabūdį. Vos pavažiavęs apie puskilometrį, išgirdau vėl šūvius ir kulkų zvimbesį, o iš paskos – mane besivejančių kareivių riksmą. Sustojau. Pribėgę kareiviai išmetė mane iš vežimo, ėmė spardyti, vos neišmušė akies ir grąžino prie būrio kareivių. Ten jų vyresnysis pradėjo mane klausinėti, kas yra tasai pagautas vyriškis, kodėl aš jį vežiau ir t. t. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo Jonas Mackevičius iš Paluobių kaimo. Paaiškinau, kad jo nepažįstu ir nevežiau, o jis pats su ginklu mane sulaikė ir įsėdęs reikalavo skubiai važiuoti. Kareiviai patvirtino, kad ir jie taip matė, tada leido grįžti. Tuomet aš dar pasiskundžiau, kad kareiviai taip neatsargiai šaudydami, galėjo mane sužeisti, o jis atsakė: „Tai džiaukis, kad nepataikė, juk visą laiką į tave ir šaudė“. Mat kaip paguodė. Vakare visame Griškabūdyje jau kalbėjo, kad klebonas „banditus“ vežioja. Gerieji žmonės apgailestavo, kad dabar jau gali būti po klebono.

Rytdieną, pasiremdamas lazda, nueinu į parduotuvę. Čia sutinku enkavedistą, rodos, Olševskį ar Olkevskį, neblogą žmogų. Jis pasiteirauja apie mano sveikatą. Pasisakiau, kad kareiviai suspardė, ko tik akių neišmušė, bet blogiausia, kad paleido gandą, esą aš banditus vežiojąs. Jis patvirtino, kad su manimi neteisingai pasielgta, kad čia mano kaltės nesą, nes ginkluotas asmuo mane sulaikęs. Vėliau teko nugirsti, kad ir anas partizanas mane teisino, sakydamas, kad privertęs mane jį vežti.

Žiauru ir baisu būdavo, kai po „ablavos“ parveždavo nušautus partizanus. Pamesdavo juos aikštelės purvyne ir kelias dienas laikydavo žmonėms įbauginti, o paskui lyg gyvulius už tvarto užkasdavo. Tvartas buvo prie enkavedistų apskrities štabo. Anksčiau ten buvo valsčiaus raštinė, o dabar – internatas. Suimtieji ar sužeistieji tvarte buvo laikomi be maisto, be sanitarinės priežiūros, utėlių ėdami ir kankinami... O nukankintus užkasdavo. Tekdavo nugirsti ir labai jaudinančių įvykių, kai vejamas partizanas, matydamas neištrūksiąs, persižegnodavęs, pabučiuodavęs granatą ir save susprogdindavęs. Mat bijodavo, kad kankinimų galįs neištverti ir išpasakoti savo draugų slėptuves, bunkerius ir tuos žmones, pas kuriuos užeidavo nakvoti ar maisto gauti.

1951 metų pradžioje Griškabūdyje gyvenąs Staugaitis man pranešė, kad girdėjęs iš Gliko, esą renkamos kaime apie mane žinios. Tuo metu K. Glikas gyveno pas Staugaitį, buvo partietis, enkavedistas, o paskui – Šakių rajono Lenino kolūkio pirmininkas.

Jaučiau, kad ir man ateina eilė, nes kaimyninių parapijų klebonai – Sintautų klebonas kun. Jonas Damijonaitis, Barzdų klebonas kun. Juozas Juškaitis – jau buvo areštuoti ir išvežti. Paluobių klebonas kun. Juozas Valiukevičius tylomis persikėlė kitur, į kitą rajoną, Šunskų parapiją. Mano nujautimas pasitvirtino, kai vieną dieną užėjęs į ambulatoriją, radau ten Klimaitienę. Jų šeima, bijodama partizanų, buvo atsikėlusi gyventi į Griškabūdį. Klimaitienė nedrąsiai, lyg atsiprašydama, sako: „Klebonėli, aš pasirašiau prieš tave raštą“. Klausiu, kokį raštą, kas jame buvo surašyta. Atsakė nežinanti, raštas buvęs rusiškai surašytas, o ji rusiškai nemokanti. Ji nenorėjusi pasirašyti, bet toks aukštas valdininkas, atvykęs iš Vilniaus ar Kauno, reikalavęs pasirašyti, kad klebonas per pamokslus agituoja prieš valdžią, kad draudžiąs jaunimui rašytis į komjaunimą ir kita. Ji sakiusi, kad tai – netiesa, kad apie tokius dalykus klebonas nekalbėjęs. Tuomet tas valdininkas ėmęs jai grasinti išvežimu. Ji baisiai persigandusi, ėmusi verkti ir pasirašiusi. Už tokį neprotingą elgesį aš jai stipriai priekaištavau. Juk tame rašte galėjo būti surašyti pikčiausi prasikaltimai, tariamai mano padaryti, kurių man nė į galvą negali ateiti. Dabar jau man buvo aišku, kas manęs laukia.

1951 metų gegužę pradėjo rinkti valstybines paskolas. Kaip paprastai darydavau, ir šį kartą pasirašiau paskolai apie 300 rublių. Netrukus grįžta paskolos rinkėja ir praneša, kad esu kviečiamas į apskrities įstaigą pasiaiškinti, dėl ko tiek mažai žadu duoti paskolos. Nuvykau ir nustebau. Įstaigoje susirinkę visi apskrities pareigūnai, enkavėdistai, stribai ir dar keletas visai nematytų asmenų. Pasijutau nejaukiai, bet stengiausi neišsiduoti.

Apskrities pirmininkas Baukus piktai ir griežtai pasakė, kad per mažai paskolos pasirašyta. Reikia pasirašyti 10000 rub. Aš nustebęs dėl tokios sumos, mėginau aiškintis, derėtis, kad galiu kiek padidinti, bet ne tokią didelę sumą. Pirmininkas į jokias nuolaidas nesileidžia ir reikalauja, kad tučtuojau pasirašyčiau nurodytą sumą. Matydamas į mane atkreiptus šaltus ir piktus visų žvilgsnius ir griežtą reikalavimą, sutikau pasirašyti, žinodamas, kad jos vis vien neišmokėsiu. Už pasirašytos pilnos sumos neišmokėjimą nebuvo baudžiama, tik nuolatos įkyriai reikalaudavo, kol būdavo paskelbta, kad paskola daugiau kaip 100 proc. yra įvykdyta ir tolimesnis paskolų rinkimas nutraukiamas. Grįžtu namo susierzinęs ir susinervinęs. Nepraslinko nė pora valandų, ateina finansų skyriaus vedėja, partinių lydima, ir prašo sumokėti pasirašytą paskolą. Pasakiau dabar neturįs, o sumokėsiąs vėliau. Vis vien neatstoja ir reikalauja sumokėti. Neiškentęs daviau apie porą šimtų rublių. Išėjo. Už pusvalandžio ji vėl grįžta su palydove ir reikalauja daugiau įmokėti. Pyktelėjęs atsakiau, kad pinigams spausdinti mašinėlės neturiu, todėl daugiau ir mokėti negaliu. Vėliau, kai pinigų turėsiu, sumokėsiu. Man nenusileidus, rinkėjai išėjo.

Jaučiausi dvasiškai išvargintas ir labai pavargęs. Ramiai sulaukiau vakaro. Jis buvo šiltas, malonus, bet širdis kažką nujautė. Nuėjau palaistyti žydinčių obelaičių. Viskas atrodė labai miela, malonu, bet kartu ir kažko liūdna, lyg atsisveikinčiau su pavasario gamta.

Tuo metu sodo kampe, susikūrę ugnį, klegėjo būrys kareivių. Maniau, kad tai grįžę iš „ablavo“ arba rengiasi į „ablavą“, o pasirodė, jog tai buvo surengta dėl mano galvos.

Gegužės 15 d. rytą, apie 3–4 valandą, pradėjo stipriai belstis į duris. Žvilgterėjęs per langą, pamačiau kareivių būrį ir porą civilių. Šiek tiek apsirengęs, pažadinau tarnaites ir nuėjau įleisti „svečių“. Įsiveržė būrys kareivių saugoti, ir, neįteikus arešto ar kratos orderio, pradėjo visame name daryti „ablavą“. Nieko neturėjau ir nebijojau. Paėmė turimas knygas ir prieškarinius laikraščius, visus turimus pamokslus, pinigus, o surašė tik pinigus „labai tiksliai“, net su kapeikomis. Neįrašė į protokolą nei paimtų knygų, nei mano pasirašytų pamokslų, nei stalinio laikrodžio, kuriame buvo kartu sumontuotas ir laikrodis, ir barometras, ir termometras. Jį buvau parsivežęs iš Prancūzijos. Neįrašė nė kitų paimtų ir pasisavintų mano daiktų. Pasirašiau protokolą, tada pareiškė, jog esu areštuotas, tik žodžiu, be jokio areštavimo orderio. Matyt, bijojo, kad nepabėgčiau (tik po savaitės tardymo pakišo pasirašyti arešto orderį), davė pusę valandos pasirengti. Tarnaitei liepiau duoti pusryčius, nes neleido eiti į bažnyčią šv. Mišių atsilaikyti, neleido nei kun. J. Vaičaičiui sudiev pasakyti.

Paprašiau „svečius“ prie stalo. Vienas jų piktai atkirto „mes – ne ubagai“. O kitas sutiko, ir mudu tylėdami išgėrėme arbatos. Šie du civiliai asmenys kaip tik ir buvo apskrities įstaigoje, kai mane terorizavo pasirašyti paskolą.

Pasiėmęs šiek tiek maisto, baltinių ir šiltesnį apsivilkimą, buvau vedamas į specialią automašiną. Čia per jėgą į kareivių tarpą įsiveržė kilniaširdis kun. J. Vaičaitis ir bent pabučiavimu paguodė ir mane išvežamą užjautė. Patalpinę mane automašinoje ir palikę saugoti sargybą, grįžo į mano butą ir ten šeimininkavo apie porą valandų, kaip jiems patiko. Grįžo po skvernais prisikrovę, kas jiems patiko, ir šaipėsi iš tarnaičių, kad jos kvailos, nieko nedarančios, o tik verkiančios ir suklaupusios meldžiasi. Išvežant pastebėjau, kad miestelis yra lyg apmiręs – jokio mašinų judėjimo, žmonių vaikščiojimo.

Vežamam man nervai atsileido, palengvėjo, kad jau baigėsi visokie reikalavimai, prievartavimai, grasinimai, o kas bus ateityje, tebūna Dievo valia. Tai įvyko 1951 m. gegužės 15 d.

Vėliau, jau esant man lageryje, šeimininkė Marija Martišiūtė rašė, kad sekmadienis po mano išvežimo buvo labai skaudus ir liūdnas. Kun. J. Vaičaitis, atlaikęs tik skaitomas pamaldas, vargonai negrojo, choras negiedojo, o žmonės tik meldęsi ir verkę.

Taip buvo užbaigtas mano klebonavimas Griškabūdyje tarybiniais laikais.

Saugumiečių rūsiuose

Mane areštavus ir kelias valandas išlaikius automašinoje, sargybos priežiūroje, prisistatė kratą dariusieji pareigūnai ir keli kareiviai enkavedistai. Tyliai, be triukšmo, stipriai saugomas, kaip didelis nusikaltėlis buvau vežamas Kauno kryptimi. Oras buvo giedras, saulėtas, šiltas, gaivinantis. Gėrėjausi ir gardžiavausi malonia gamtos nuotaika, o nurimus nervams, nes kitaip jau nebus, o bus, kaip Dievas yra skyręs būti, net pajutau tam tikrą pasitenkinimą – lyg džiaugsmą, kad galėsiu ir savo gyvenimo bei kančios dalimi įsijungti į bendrą tėvynės bei tautos skausmą, kurį jau keleri metai okupantai pavergėjai yra užkrovę ir vis tebekrauna.

Bevažiuojant į Kauną, kelis kartus vis stovinėjo lyg ilsėdamiesi, lyg ko laukdami. Nesijausdamas, kad būčiau kuo nusikaltęs, buvau ramus, tik neaiški ateitis ir galima gyvenimo pabaiga drumstė mintis. Būdamas nestiprios širdies, maniau, kad gyvenimas kalėjime ir lageryje neilgai tęsis – už pusės metų ar kiek daugiau laiko bado, darbo ir kitų negerovių nualintas užbaigsiu nežinioje Dievo man skirtą likimą.

Pavakarėjant buvau atvežtas į Kauną, Saugumo būstinę Laisvės alėjoje, prieš Ateitininkų namus. Šiek tiek palaikė automašinoje, paskui nuvedė į saugumo patalpas ir vieno saugumiečio globoje paliko sėdėti ligi vidurnakčio nervams dilginti. Apie 2 valandą nakties, o saugumui tai įprasta, prisistatė keli pareigūnai ir pradėjo parengiamąjį tardymą.

Čia buvau užgauliojamas, pajuokiamas, kaltinamas tariamais nusikaltimais, kurių nebuvau padaręs. Kaltino už rastas religinio turinio knygas bei prieškarinius religinius žurnalus ir laikraščius. Nieko konkretaus iš manęs neišgavę, surašė ilgą protokolą ir padavė pasirašyti. Kas buvo protokole įrašyta, manęs nesupažindino, o aš, kaip „naujokas“, tokiu atveju nesusipratau paprašyti, kad perskaitytų, ir pasirašiau, nežinodamas, kas ten buvo surašyta. Po kelių tokio tardymo valandų vėl paliko pareigūno globoje sėdėti. Jam bevartant įvairius popierius, pasiteiravau, kas apie mane yra parašyta. Jis atsakė: „Ničevo strašnovo“ („Nieko baisaus“). Pasiskundžiau, kad Griškabūdyje įvairių pareigūnų buvau nuolatos varginamas įvairių reikalavimų, naktinių operacijų, nuolat kviečiamas pareigūnų apklausinėjimams, reikalavimams, nesuderintiems su mano, kaip kunigo, asmeniu. Neužtarė, bet ir nepasmerkė, tik davė gerų patarimų. „Reikėjo nelaikyti arklių, nebūtų buvę ko kabinėtis“. Be abejo, taip reikėjo, bet vis dar buvo prieraišumas žemės sklypeliui, siekiant užsitikrinti maisto ateičiai, be to, įvairūs gandai, kad viskas greitai keisis, ugdė norą sulaukti atmainos ir turėti bent kokių pragyvenimo perspektyvų.

Paryčiu girdžiu už sienos kalbant: „Ar tiesiog vežti į Vilnių, ar čia palikti“. Matyt, nusprendė čia palikti, nes įsakė su daiktais lipti žemyn ir įstūmė į pilną žmonių pogrindį. Tik dieną pastebėjau, kad iš požemio į lauką langai užkalti lentomis ir visai tamsu. Įėjęs tuojau prisistačiau, kad esu Griškabūdžio klebonas ir čia pat išsitiesiau ant grindų, šalia kitų, „ruskio akimis“, pailsėti.

Čia buvau kalinių įspėtas, kad pervežant kelyje gali pasitaikyti enkavedistų suvaidintų užpuolimų provokuojamais tikslais. Enkavedistai, persirengę partizanais (lietuvių kareivių bei karininkų uniformomis), „užpuls“, išvaikys vežančius enkavedistus, kalinius paims, ims klausinėti, ką mes esame padarę gero partizanams, kas iš jų pažįstamas, kur renkasi ir pas ką partizanai ateina, kas iš žmonių juos sušelpia ir t. t. O paskui tuos „partizanus“ vėl „užpuls“ enkavedistai, „partizanai“ išlakstys, saugumiečiai vėl suims. Tai – saugumo triukai, kaip apgaulės būdu daugiau surinkti kaltinimui medžiagos ir daugiau sužinoti apie partizanus ir jiems prijaučiančius. Tos žinios buvo labai reikalingos, nors man to užpuolimo neteko pergyventi, bet daug kas kalinių ir į tą „vorų tinklą“ pateko, ir daug blogo sau ir kitiems padarė.

Kameroje, rūsyje, buvo apie 20 žmonių ir net vienas 16 metų berniukas nuo Paluobių, vyravo religinė nuotaika. Rytą, įsakius keltis, suimtieji, tylomis vaikščiodami ratu, melsdavosi. Niekas nereiškė nepasitenkinimo. Vėliau, baigus rytinį pasirengimą, buvo dalinamasi įspūdžiais, žiniomis, kas, iš kur, už ką areštuotas, kaip reikia laikytis tardyme ir t. t. Anas iš Paluobių berniukas iš duonos darydavo rožančiukus. Kas juos turėjo, tiems palaiminau. Man padovanotą rožančiuką praradau per kratą. Perkeliant iš rūsio į kitą patalpą, buvau nuogai išrengtas, drabužiai kuo uoliausiai „išblusinėti“. Radę tą rožančiuką, išmetė į išvietę. Būdamas „naujokas“, nesugebėjau išgelbėti man brangios, pirmos iš kalinių gautos dovanos. Po kratos moteris suleido į nugarą dozę kažkokių vaistų ir nuogą uždarė į „boksą“, t. y. į labai mažą patalpą, kurioje buvo vietos vos vos atsitūpti vienam žmogui. Netrukus iš ten išleido, įsakė apsirengti savo rūbais ir išgabeno specialia automašina.

Tai – geležinė dėžė, padalinta į dvi dalis, ir atskira vairuotojui vieta. Į užpakalinę dėžės vietą sugrūdami, sukemšami kaliniai, ji atitverta geležiniais strypais, o už jų su automatais ir šunimis sėdasi sargai. Priekyje vairuotojas ir palydovas su vežamųjų dokumentais – kaltinamąja medžiaga.

Gegužės 16 dieną iš Kauno apie vidurdienį vežė į Vilnių aplinkiniais keliais. Mūsų, kalinių, buvo trys: mergina nuo Varėnos, neaiškus apyjaunis vyriškis ir aš. Mergina labai jaudinosi, nuolat verkė, į kalbas nesileido. Vyriškis klausinėjo, minėdamas partizanų vadų vardus. Nei aš, nei anoji mergina nieko nesakėme.

Maždaug pusiaukelėje mašina sustojo. Sargyba išėjo ir aplink vaikštinėjo, lyg ko laukdama. Vieta buvo prie šlaito, kalnuota. Vyriškis įspėjo, kad dabar bus improvizuotas tariamas partizanų užpuolimas. Apie tai jau buvo informuotas kitų kalinių Kauno rūsyje. Bet to „užpuolimo“ nebuvo. Vėlai vakare atvežė į Vilnių, į Saugumo ministeriją, prie Lukiškių aikštės. Čia – visų smulki krata. Leido pasiimti tik turimą prie savęs maistą, porą baltinių ir rūbus. Su tais daiktais jau vidurnaktį ilgais požemio koridoriais nuvedė į mažą kambarį, kuriame jau buvo 5–6 kaliniai. Rytą teko su kameros gyventojais susipažinti. Ten buvo senyvas paštininkas Jablonskis, mokytojas ir karininkas Sabaliauskas, jaunas dzūkelis nuo Varėnos ir rusų tautybės vaikinas iš Kauno ar Vilniaus.

Šiame pogrindyje prasidėjo tardymas ir tęsėsi du mėnesius. Čia pirmus ir naudingus nurodymus, kaip laikytis tardant, gavau iš Sabaliausko: kas žinoma, nesiginti, bus mažiau kankinama, o kas sykį pasakyta, to griežtai laikytis. Kamera buvo ankšta, tvanki, dieną naktį tik elektros lemputė apšviesdavo, langai užkalti ir tik praeivių kojų šešėliai per plyšį atsimušdavo ant sienos. Gegužė ir birželis buvo labai karšti, visi mirkome prakaite, o išvėdinti nebuvo galima. Kas ką turėjome, bendrai dalinomės. Kas gaudavo siuntinių, visi jais naudodavomės.

Vėliau į mūsų kamerą įkėlė kolūkio pirmininką ir 15–16 metų berniuką. Sabaliauskas labai jautriai išgyveno savo įkalinimą, mat, čia pat, Vilniuje, gyveno jo žmona, besilaukianti kūdikio, ir uošviai. Jis norėjo kaip nors pranešti savo žmonai, jeigu jį nuteistų ilgai kalėti, kad ji nesisendintų ir ištekėtų už kito. Būdami kalėjime įsipareigojome, kas bus paleistas laisvėn, pranešti apie kitų kameros draugų likimą. Kai buvau iš lagerio paleistas, nuvykau į Vilnių pas jo žmoną ir papasakojau, ką jis norėjo jai pasakyti, į tai žmona pareiškė: „Jis, matyt, manęs gerai nebuvo supratęs“. Sabaliauskienė jokių žinių apie savo vyrą neturėjo. Jį, turbūt kaip buvusį partizanų vadą sušaudė.

Po kelių savaičių į mūsų kamerą buvo atkeltas toks Žebrauskas iš Žemaitijos. Po pirmo susipažinimo papasakojo, kad jį vežant užpuolę partizanai, išlaisvinę, vaišinę, „visko klausinėję“ ir jis išpasakojo geruosius žmones, kurie partizanus šelpė, kuo nors padėjo, kur galima užeiti ir t. t. Tai buvo ta enkavedistų provokacija. Kai jam viską išaiškinome, – o jis vis dar nenorėjo tikėti, – nusiminė žmogelis. Pamokėme jį viską daryti, kad paneigtų savo „partizanams“ duotus parodymus. Po kelių tardymų džiaugėsi, kad galėjęs bent dalį nurodytų asmenų išteisinti ir išsiginti anksčiau pasakytų nurodymų.

Pirmą tardymo dieną išvedė pas tardymo fotografą. Ten buvau iš visų pusių fotografuojamas, visų rankos pirštų padarytos nuospaudos ir grąžintas į kamerą. Po dviejų laukimo dienų išvedė pas tardytoją. Išvedimo buvo tokia tvarka: sargybinis, priėjęs prie langelio, pasakydavo: „Kas raide „A“?“ Ir kieno pavardė prasideda raide „A“, tas tylomis eina prie langelio ir pasisako pavardę. Sakoma labai tyliai, kad kitoje kameroje nenugirstų tos pavardės. Tardymai vykdavo trečiajame aukšte. Vedamasis turėdavo laikyti rankas už nugaros, o jei pasitaikydavo sutikti kitą vedamą tardyti, sustabdydavo, atsukdavo veidu į sieną, kad nei vienas, nei kitas nepamatytų.

Mano tardytojas buvo lietuvis leitenantas Sūnelaitis. Atrodo, nebuvo blogas žmogus. Kiek nuo jo priklausė, nespaudė, nesikeikė, kumščiais prie veido nesišvaistė, bet tardytojo suktumo rodė nemaža. Pirmas dienas tardymas apsiribojo tuo, kad turėjau savo ranka parašyti savo smulkią biografiją. Tardymai paprastai buvo daromi naktimis, o kartais tą patį asmenį tardydavo ir dieną, ir naktį arba iš eilės kelias dienas ir naktis, net visą savaitę be pertraukos, žiūrint kam koks nustatytas režimas. Mano laimei, tik vieną kartą be pertraukos dieną ir naktį buvau tardomas tris paras. Po tokių nemigos ir tardymo dienų, o dar pridėjus visokius grasinimus, suktus klausimus, proto įtampą, kad neišsitarus ko nereikia, nervai nusilpdavo ir lengviau tardomasis pasiduodavo, kad ir neteisingiems kaltinimams, kad tik greičiau baigtųsi tie tardymai.

Mano nervai po trijų parų be pertraukos tardymo taip pairo, kad į tardytojo reikalavimus prisipažinti nepadarytus nusikaltimus, pradėdavau verkti, nervingai atsakinėti, net rikteldavau. Tokioje įtampoje tardytojas parodė žmoniškumą greičiau surašydamas protokolą ir greičiau, negu paprastai daroma, vidurnaktį, atleisdamas į kamerą. Po kiekvieno tardymo buvo rašomas protokolas, po kuriuo tardomasis turėdavo pasirašyti. Šitas nervų įtempimas vėliau reikšdavosi tuo, kad dėl menko susijaudinimo nesulaikydavau ašarų. Taip tęsėsi visą tardymo laiką.

Buvau kaltinamas tuo, kad:

a) pamoksluose agitavęs žmones prieš tarybinę santvarką ir tarybinius pareigūnus ir juos kritikuodavęs;

b) raginęs ir agitavęs tėvus neleisti vaikams stoti į komjaunimą ir saugoti nuo komunistinės įtakos;

c) tarp mokinių platinęs nelegalią spaudą, literatūrą;

d) vedęs agitaciją, kad žmonės nestotų į kolchozus;

e) per Preikšus, gyvenančius Griškabūdyje, – tėvą, sūnus Vaclovą ir Joną – organizavęs mokinius nelegaliems veiksmams prieš tarybinę tvarką;

f) turėjęs ryšių ir palaikęs santykius su „banditais“, atseit, partizanais;

g) būdamas kapelionu Marijampolės II gimnazijoje vokiečių okupacijos metais ruošęs mokinių prieštarybines nuotaikas ir t. t.;

i) susitikinėjęs su partizanais ir juos rėmęs.

Tai – tik dalis man mestų kaltinimų. Visi jie buvo atmesti, kaip tendencingai ir melagingai suformuluoti, sufabrikuoti mano teiginiai, kalbos ir elgesys. Į kaltinimus buvo atsakyta ir išaiškinta maždaug taip:

a) Turėčiau būti labai naivus ir bukaprotis viešai pamoksluose ką nors kalbėti prieš tarybinę santvarką. Juk jums ir man gerai žinoma, kad pamokslų klauso tam tyčia pasiųsti agentai, kurie kunigo pamokslą praneša valdžios pareigūnams. Be to, Bažnyčios nuostatai draudžia kunigams bažnyčią panaudoti politiniams ar savo grynai asmeniškiems reikalams.

b) Mano priminimas tėvams ir jų raginimas saugoti vaikus nuo blogų vyresniųjų pavyzdžių, pavyzdžiui, keiksmų, pliauškimų yra sufabrikuotas kaltinimas, o draudimas stoti į komjaunimą mano pamoksluose niekad nebuvo minimas.

c) Pas Preikšus dažnai nueidavau ne jų vaikus agituoti, bet susitikti su tėvu, kuris priklausė Griškabūdžio bažnyčios komitetui, ir pasitarti įvairiais bažnyčios reikalais.

d) Su vietinės mokyklos mokiniais jokių ryšių neturėjau. Tai galėtų paliudyti patys milicijos pareigūnai, kurie čia pat, už keliolikos metrų, gyveno ir gerai matė, kas pas mane ateidavo ir išeidavo. Ne mokiniams, o ministrantams esu davęs ne ką nors kita, o tik religinio turinio knygelę „Jaunimo religija“, kurioje nė žodžiu nėra paminėta politika ar komjaunimas.

e) Su partizanais ir norėdamas nebūčiau galėjęs susitikti ar palaikyti ryšius bei juos remti. Juk čia pat prie klebono buto gyveno saugumiečiai, milicija, stribiteliai.

f) Būdamas Marijampolės gimnazijos kapelionu, dėsčiau mokiniams pamokas pagal pateiktas to meto religines programas ir pagal turimus religijai mokyti vadovėlius. Jeigu čia įžiūrima mano kaltė, nuteikiant mokinius prieš Tarybų Sąjungą, o tokio nuteikimo nei programoje, nei vadovėliuose nebuvo, tai kaltinimas man čia yra gryna nesąmonė.

Kiti kaltinimai, kaip išlaužti iš piršto ir provokuojantys, buvo mano kategoriškai atmesti.

Tardymo metu būdavo užkliudomas politinis nusistatymas komunistų atžvilgiu. „Komunistai yra prieš religiją, tai kaip kunigas turėjęs būti komunizmo ir komunistų priešu“, – sako tardytojas. Jausdamas man metamą „meškerę“, tuojau pareiškiau, kad komunizme aš skiriu du skirtingus dalykus: kovą prieš religiją ir visuomeninę-socialinę veiklą, kurioje, sakoma, sieksią teisingesnės visuomeninės santvarkos. Ateistinei komunistų veiklai, aišku, nepritariu ir negaliu pritarti, likdamas tikru kunigu, o kai dėl visuomeninės ekonominės komunistų veiklos, jeigu tikrai norima įvesti geresnį gyvenimą, teisingesnę santvarką, apsaugą silpnųjų nuo išnaudojimo, ne tik nesu tam priešingas, bet ir pritariu. Manau, kad per nesusipratimą komunizme yra sujungta antireliginė ir visuomeninė-socialinė veikla.

Gana ilgai buvau kamantinėjamas dėl rašto, smerkiančio popiežių Pijų XII, kurį saugumiečiai vežiojo pas kunigus ir vertė pasirašyti. Vienas to rašto egzempliorių buvo kratos metu iš manęs paimtas. Ten buvo mano daug pabraukimų, daug pridėta klaustukų ir šauktukų. Aiškinimas tęsėsi visą naktį. Kaip vėliau teko sužinoti, to rašto iniciatorius buvęs Religinių kultų įgaliotinis prie ministrų tarybos Pušinis. Rašto, nukreipto prieš Popiežių, tikslas buvo suskaldyti Lietuvos katalikų kunigus ir įkurti tautinę katalikų Bažnyčią Lietuvoje. Bet tai „neišdegė“. Rodos, tik keletas mūsų vyskupijoje pasirašė, o kai kurie pasirašė su savo pastabomis apie kaltinimus Popiežiui.

Pradžioje tardė, kodėl aš, kaip dekanas, neraginęs kunigus pasirašyti ir kodėl aš pats po raštu nepasirašęs. Trumpai sakant, mano atsakymas buvo toks: „Kiekvienas kunigas turi galvą ir sąžinę, kiekvienas kunigas yra pakankamai išsimokslinęs ir nereikia jų „už nosies vedžioti“ ir nurodinėti bei mokyti, ką tuo ar kitu atveju turėtų daryti. O aš nepasirašiau to rašto todėl, kad jis – politinio pobūdžio, pilnas melagingų teiginių, netiesos ir visokių nesąmonių. Po tokiu raštu pasirašyti būtų gėda ir savęs negerbimas“. Tiksliai iškraipytų to rašto teiginių, primetimų popiežiui Pijui XII neprisimenu, bet, kiek menu, ten teigta, kad Popiežius esąs karo kurstytojas, barbariškų nacių talkininkas, taikos priešas, nes ekskomunikavęs milijonus kovojančių žmonių, pagaliau, kad nuo mažens esąs velnio apsėstas ir savo raštais prieš komunistus, ginančius taiką pasaulyje ir siekiančius visų tautų žmonėms laisvės, amžiams prikalęs save prie gėdos stulpo. Kiek prisimenu, mano buvo atsakyta, kad nei Popiežius, nei Bažnyčia nebuvo ir nėra karo kurstytojai, bet buvo ir yra už taiką tarp tautų visame pasaulyje. Tai įrodo ir tai, kad visi katalikai, priklausantieji Romos Bažnyčiai, yra įpareigoti kas sekmadienį melstis už taiką pasaulyje. Pavyzdžiui, visų žmonių giedamose maldose – „suplikacijose“ (prašymuose) – kalbama, giedama: „Nuo maro, bado ir karo gelbėk mus, Viešpatie“. Popiežius Pijus XII negalėjo būti ir nebuvo nacių rėmėjas ar šalininkas, nes jis pats juos ir jų darbus smerkė. Tai liudija visiems, viso pasaulio katalikams, išleistas jo specialus raštų rinkinys – enciklika, pavadinta „Mit brennender Sorge“ („Su karštu rūpesčiu“), kur pasisakoma prieš nacių siautėjimus, smerkiama nacistų doktrina ir kėslai. Popiežiaus paskelbta ekskomunika tik tiems komunistams, kurie laisvu noru yra įsijungę į komunistų eiles kovai prieš religiją, prieš Dievą, o ne tuos, kurie kovoja už taiką, nes ir Popiežius trokšta taikos ir jos siekia. Čia yra aiškus Popiežiaus raštų ir siekių iškraipymas. Kad popiežius Pijus XII nuo jaunystės velnio apsėstas esąs, – ne tik naivu, bet ir juokinga. Ne Popiežius savo veikla yra prikalęs save prie gėdos stulpo, bet prie gėdos stulpo save prikala tie, kurie veidmainingai, melagingai kaltina ir skleidžia savo pačių išgalvotus kaltinimus, juos priskirdami Popiežiui. Bendrai tas raštas prieš popiežių Pijų XII yra suredaguotas asmens, nieko nenusimanančio apie Popiežių ir Bažnyčią, kad nei jo autoriui ar autoriams, nei platintojams ir prievartaujantiems jį pasirašyti garbės nedaro.

Šitas tardymas ir aiškinimas tęsėsi visą naktį. Kai išvargintas paryčiui buvau grąžintas į kamerą, draugai dar ilsėjosi. Toje kameros tyloje, draugams miegant, mane suėmė graudulys ir kartu saldus jausmas, kad net apsiverkiau, Dievui skirdamas tardymo išgyvenimus. Kitą naktį vėl buvau iškviestas tardyti – iš naujo buvo redaguojamas vakarykščio tardymo protokolas. Pasiteiravau, kodėl tai daroma. Tardytojas paaiškino, kad skyriaus viršininkas tokio protokolo nepriėmė, nes tai esąs agitacinis-propagandinis protokolas, ir reikalavo jį perredaguoti. Paklausiau, ką jis gali suagituoti, nes tik bylai skiriamas. Atsakė, kad protokolai yra mašininkių perrašinėjami, spausdinami. Skaito jos, skaito kiti bylų tvarkytojai.

Vadinasi, protokole rašoma tik tai, kas kaltina tardomąjį, o kas netinka apkaltinimui, praleidžiama. Dabar buvo surašytas labai trumpas ir oficialus atsakymas, kad aš nepasirašęs prieš Popiežių todėl, kad jis esąs mano viršininkas, ir viskas.

Tardymo metu buvau klausinėjamas, kokią esu suorganizavęs „Šalpos suimtiesiems“ organizaciją. Mat, iš Griškabūdžio buvau pasiuntęs siuntinį į kalėjimą kan. V. Vizgirdai, kuris adresato nepasiekė ir buvo grąžintas. Organizacijos buvimą paneigiau, o kan. V. Vizgirdai siųstas siuntinys buvo mano asmeniškas dėkingumo ir draugiškumo pareiškimas kanauninkui, nes jis buvo mano auklėtojas kunigų seminarijoje, o vėliau su juo kelerius metus dirbau kurijoje.

Tardytojas įžiūrėjo mano nusikaltimą, kad būdamas Vilkaviškio vyskupijos kurijos darbuotojas, rašęs kunigams ir pasirašinėjęs aplinkraščius, nurodymus ir pranešimus antitarybine dvasia, ypač nukreiptus prieš komunistus. Pareiškiau, kad aplinkraščius ar pranešimus su komunistinėmis nuotaikomis galėjo rašyti aplenkdamas, slaptai nuo vyskupo tik toks kunigas, kuris būtų buvęs užverbuotas slaptas agentas arba metęs kunigystę ir tikėjimą. Abiem atvejais toks nebuvau ir nesu. Jausdamas, kad tardytojas neišmano Katalikų akcijos santvarkos, pareiškiau, kad, būdamas kurijos sekretoriumi, rašiau tai, ką vyskupas įsakydavo, nurodydavo ar pavesdavo parašyti ir pasirašyti. Daugiau tardytojas tuo reikalu neklausinėjo.

Tardymui einant į pabaigą, buvo padaryta viena akistata. Iškviesti Stukšys iš Griškabūdžio ir Jakštys iš Katilių kaimo. Į akistatą atvyko medaliais pasipuošęs pulkininkas prokuroras ir kitas tardytojas, užrašinėjantis akistatos klausimus ir atsakymus. Pareikalavau iškviesti Klimaitienę iš Griškabūdžio, kuri priversta teigė, kad aš esą pamoksluose agitavęs prieš tarybinę valdžią, o jaunimą – nestoti į komjaunimo organizaciją. Tardytojas pareiškė, kad Klimaitienė dėl sveikatos negalinti atvykti. Esąs atsiųstas gydytojo pažymėjimas. Jakštys, nors kairesnių pažiūrų žmogus, prieš akistatą parengtas, bet stengėsi teisinti, kad manęs tiksliai nesupratęs. Mat jam buvo įsakyta, kad liudytų, esą aš agitavęs prieš kolchozus. Aš paaiškinau, kad agitacijos nebuvo, o tik peikiau patį Jakštį, kad jis vėlai atvažiavęs manęs vežti pas ligonį, o ne į kolchozą, iš kurio gavau arklį ir vežimą. Apie tai, kad kolchozuose prasčiau darbai eina negu pas atskirai gyvenančiuose ūkiuose, kalbos nebuvo. Jakštys patvirtino, kad buvę taip, kaip aš paaiškinau. Pasidžiaugiau, kad jis susipratęs, stengiasi mane ne klampinti, bet padėti.

Stukšys, stipriai parengtas prieš akistatą, drąsiai tvirtino, kad aš jam ir kitiems kalbėjęs, kad prasidėjęs karas Korėjoje įvelsiąs į karą Sovietų Sąjungą, Ameriką, ir komunistams ateis galas. Jo teiginius paneigiau, sakiau, kad jis meluoja, turbūt girtas būdamas tokias tariamai mano kalbas girdėjęs (Stukšys, gyvendamas Griškabūdyje, dažnai būdavo girtas; vėliau, jau grįžęs iš lagerio, sužinojau, kad jis per klaidą vietoj degtinės išgėręs acto ar ko panašaus ir nuo to miręs). Prokuroras, neleisdamas klausti Stukšį ir vengdamas įvelti jį į neparengtus atsakymus, greitai akistatą baigė, užprotokoluoti skirtingi mano ir Stukšio parodymai.

Kai pareiškiau pageidavimą, kad būtų leista pakviesti mano liudininkus, kurie galėtų nurodyti kaltinimų neteisingumą, man buvo pareikšta, kad aš galiu kviesti tik tokius liudininkus, kurie paliudytų mano nusikaltimus, jų tikrumą. Tuo davė man pajusti tarybinių darbuotojų „teisingumą“ bei „objektyvumą“.

Tardymas buvo baigtas, kai mano per kratą paimtose knygose ir viename vadovėlyje buvo rastas pamokos konspektas apie Prancūzų revoliuciją ir palyginimas su Sovietų revoliucija. Nors prisipažinau, kad tas konspektas mano rašytas, buvo sudaryta ekspertų komisija, kuri iš mano rašybos panašumo „konstatavo“, kad minimas konspektas parašytas mano ranka. Konstatavimo protokolas ir to konspekto nuotrauka buvo prijungti prie bylos. Taip pareiškė tardytojas. O koks skrupulingas teisingumo darbuotojų „teisingumas“, bet tik ten, kur bent aguonos grūdo didumo kaltę galima sužvejoti!

Tuo tardymas buvo baigtas ir dar po trijų savaičių buvimo rūsyje buvau perkeltas į Lukiškių kalėjimą.

Rūsyje buvo tokia nustatyta tvarka: paskirtu laiku visiems keltis, apie 7 val. sutvarkyti guolį, t. y. suvynioti šieniką (šieno čiužinį), pagalvę ir užtiesalą į rutulį ir sukrauti ant narų (gultų) pasienyje. Už kokio pusvalandžio vedama praustis, išnešama į išvietę „paraškė“ – puodas, kuriuo visi kameros kaliniai naudojasi natūraliems reikalams. Grįžus gaunama du šmoteliai cukraus, vėliau duonos porcija ir „kanė“ – virintas vanduo su prieskoniu. Prieš arba po kavos išvedama 10–20 minučių į kalėjimo kiemą pakvėpuoti grynu oru. Sugrįžus laukiama, ką kvies į tardymą. Grįžus iš tardymo, dalinamasi tardymo įspūdžiais ir ką reikalavo pasakyti apie kitus kameros draugus.

Kas savaitę, kartais dažniau ar rečiau, kameroje buvo daroma krata. Visi suvaromi į kampą, nuogai išrengiami, drabužiai iščiupinėjami, išvartomos kišenės, ieškoma, ar kas neturi pieštuko, popieriaus, peiliuko barzdai ir t. t. Po to iškraustomos maistui sudėti spintelės. Kas savaitę kaliniai plauna kamerą, o kas 10–14 dienų vedami nusiprausti šiltu vandeniu. Prižiūrėtojas kerpa plaukus ir skuta barzdą su atšipusiu peiliuku.

Lukiškėse

Iš saugumo ministerijos rūsio ligi Lukiškių kalėjimo labai netoli – tik per aikštę, bet „ceremonijų“ daug. Prie to dar prisidėjo pūslės negalavimai. Pagaliau per daug pertvarų, per keletą geležinių vartų buvome nuvesti prie pirties. Čia visi rūbai perduoti dezinfekuoti, o nuogai išrengti kaliniai nuvesti į pusšaltę pirtį, bet su šiltu dušu. Po pirties grąžino iš dezinfekcijos drabužius, davė po šieniką, paklodę, pagalvėlę ir išskirstė po kameras.

Mane paskyrė į didelę erdvią kamerą su 30–40 kalinių. Jau buvo naktis. Budintis kameroje nurodė tuščią narą. Ten pargriuvau, bet miegoti neteko – taip daug buvo blakių, kad negalėjau užmigti. Rytą prisistačiau visiems, kas esąs. Pagal tradiciją pirmą dieną privalėjau prižiūrėti kameroje švarą – šluoti, rinkti šiukšles ir t. t. Bet jaunas kalinys man pasakė, kad tą dieną jis mane pavaduosiąs. Priminė kai kuriuos asmenis, kurių reikia saugotis, nes jie naujokus su įvairiais pažadais stengiasi išnaudoti. Man greitai prisistatė – Val-kas. Inteligentas, gerai kalbąs rusiškai, žadėjo viskuo, ko reikės, padėti. Kameroje, be vieno šventiko ir evangelikų pastoriaus, savų kunigų neradau. Iš vakaro buvo iškelti kun. Jonas Paukštys ir vienas senelis kunigas. Jiedu slaptai, bet švęsdavo šv. Mišias. Man susitikti kunigą nepavyko nei čia, nei lageryje per ketverius metus. Tik po 4 metų, nukeltas į „Suchoje bezvodnoje“ lagerį, sutikau katalikų kunigą – latvį Valerijoną Zandaksą, kuris vėliau, grįžęs iš kalėjimo, buvo Rygos kunigų seminarijos rektorius, o dar vėliau – Rygos vyskupas pagalbininkas ir konsekruotas vyskupu.

Lukiškių kalėjime pasijutau lyg į laisvę patekęs. Niekas nešaukė į tardymą, kalinių pilna kamera – nenuobodu. Keletui asmenų padėjau su Dievu susitaikyti per atgailos sakramentą. Čia po vakarienės kaliniai kalba rožančių. Buvo ta pati tradicija: gavęs siuntinį dalinasi su visais kaliniais, neskiriant nei tautybės, nei tikybos. Ypač būdavo atjaučiami tie, kurie siuntinių negauna. Per rožančiaus maldą kai kurie rusai vaikėzai pradėjo garsiai kalbėtis, nepaisyti besimeldžiančių. Visi kiti ramiai laikydavosi. Aniems vaikėzams priminus, kad taip elgdamiesi, negausią siuntinių dalies, šie aprimo.

Šioje kameroje buvo ir advokatas Toliušis, liaudininkų lyderis. Jis etapu buvo vežamas į Sibirą. Nuostabu tai, kad jis gegužės mėnesį kameroje kaliniams organizavo Gegužines pamaldas.

Lukiškių kalėjime išbuvau vos porą dienų. Iš naujo sukriko pūslė – negalėjau šlapintis. Padėtis buvo labai sunki. Pradėjo tirpti rankos, o pagelbėti nėra kam. Tik patyrusių kalinių dėka buvo tol daužytos kameros durys, kol prisistatė „nadziratelis“ – sargybinis, – ir pareikalauta gydytojo. Mane ir dar vieną kalinį nuvedė pas gydytoją, kuri, deja, niekuo negalėjo padėti, nes neturėjo jokių priemonių. Bet ramioje aplinkoje šiaip taip truputį nusilengvinau. Gydytoja išrašė į kalėjimo ligoninę. Atsisveikinęs su kameros kaliniais, perdavęs į sandėlį šieniką, pagalvėlę ir užtiesalą, vėl per kelias pertvaras ir geležinius vartus buvau atvestas į ligoninę. Palatoje buvo, atrodo, 8 ligoniai kaliniai. Vienas, greta manęs gulintis, jau antrą kartą čia patekęs, ištremtas Jakutijoje į aukso kasyklas. Kitas – invalidas, nepaeinąs dėl kojų sužalojimo, dar kitas – labiau panašus į žmogaus skeletą negu į gyvą žmogų. Mat, jis tęsė bado streiką ir nesidavė net prievarta maitinamas. Šioje ligoninės palatoje anksčiau apie porą savaičių gydytas kalinys kan. V. Vizgirda. Kasdien, kiek aplinkybės leido, mankštindavęsis, kad fizinę jėgą sustiprintų. Aš ligoninėje išbuvau apie dvi savaites. Čia buvo tikrai malonu ir ramu: niekas netardo, nedaro kratų, kasdien ateidavo gydytojas, davė vaistų, kasdien išleisdavo į užtvertą kiemą grynu oru pakvėpuoti, maistas buvo švaresnis ir geresnis. Sveikata taisėsi.

Čia pirmą kartą kalėjime teko švęsti šv. Mišias. Iš ligonių siuntinių gavau keletą sudžiovintų razinų ir kvietinės baltos duonos gabalėlį. Razinas iš vakaro pamerkiau, o rytą jas išspaudžiau į šaukštą. Ir tame šaukšte vyną konsekravau. Buvau girdėjęs, kad ir vysk. Teofilius Matulionis, būdamas kalėjime, panašiai vyną darydavęs tik išspausdamas razinas, o kun. Jeronimas Valaitis, būdamas Marijampolės kalėjime, irgi šaukšte vyną konsekravęs. „Mišiolėlio“ neturėjau, tai tik kai kurias maldas iš kanono prisiminęs sukalbėjau. Vienas ligonis priėmė mažą konsekruotos duonos gabalėlį, kaip Komuniją. Toliau, bijodamas, kad toks šv. Mišių celebravimas nebūtų jų profanacija, nuo jų aukojimo susilaikiau. Vėliau, iš sesers gavęs „Mišiolėlį“ ir tikro vyno bei plotkelių (kalėdaičių), ramiai galėjau aukoti šv. Mišias, suradęs nuošalią vietelę.

Ligoninėje gavau „OS – osoboje sovieščianije“ sprendimą, kad pagal Baudžiamojo kodekso 52 str. II d. esu nuteistas (už nepadarytas kaltes) dešimčiai metų į lagerį. Toks už akių padarytas sprendimas, be tikrų, o tik iš fiktyvinių kalčių, manęs nė kiek nejaudino. Man jau buvo aišku, kad pagal tarybinius įstatymus kaip kunigas turėjau būti likviduotas. Tokiu pat būdu buvo likviduotas Sintautų parapijos klebonas kun. Jonas Damijonaitis, o po jo – Barzdų klebonas kun. Juozas Juškaitis, turėjo būti likviduotas ir Griškabūdžio klebonas – būtent aš – atliekant visus „teisingumo“ reikalavimus. Kun. J. Damijonaitis po metų mirė – žuvo, kur ir kaip niekas nežino. Greičiausiai, kitų kalinių užmuštas.

Ligoninėje kaliniai niūniuodavo partizanų daineles. Jų neprisimenu, bet į atmintį krito tokia gedulinga daina: „Prie kelio – mažytis namelis, jame trys našlaičiai vaikai. Jie pūtė rasotą langelį ir šaukė: „Tėveli, kur tu?“ Jų tėvelis trys dienos guli purve, o motina didvyrė – šaltam Sibire“. Arba vėl, jau kitokios dvasios: „Dvi dūdos, viena nata. Čia – Berlynas, čia – Maskva. Vienas raudonas kaip šėtonas, kitas rudas, kaip šuva“. Neturėdamas nei popieriaus, nei pieštuko – viskas kratose buvo paimta – negalėjau tų dainelių daugiau pasižymėti.

Apgydytą, pilnai nepagydytą, mane išleido į etapą. Parengimas etapui vyko nakčia. Varinėjo iš vietos į vietą, šaukė pavardėmis ir kokiais straipsniais apkaltinti, dalino maistą, t. y. cukrų. Kas turėjo, tam davė jo normą į krepšelį, o kas krepšelio neturėjo, – į saują ir žinokis. Davė porciją, vadinamą „paške“, duonos – ir viskas kelionei. Po daugelio varinėjimų sodino į „Stolypinus“ – specialius vagonus, apkaustytus, ir geležinėmis grotomis uždarytus „kupė“, į juos grūste prigrūdo kalinių po 15–20 žmonių į vieną, visus kartu – ir politinius, ir kriminalistus, kurie čia jautėsi kaip namie. Mes, politiniai, stengėmės neišsiskirti, spaudėmės vienas prie kito. Mane, laimė, nenuvežė į skirstymo punktą, bet tiesiog į parengtą traukinio sąstatą. Skirstymo punkte daug kas „apsimaino“ t. y. iškeičia savo geresnius drabužius į blogesnius. Tai sumaniai atlieka kriminalistai. „Lygintojai“ ir maistą suskirsto, tik „paikės“ neliečia. Nei apsiginti, nei pasiskųsti nemėgink, jei nori sveikus šonkaulius ar sveikas akis į lagerį nusivežti. Geriausia apsauga – susiglausti vienminčiams į vieną būrį ir jėga savo teises išsikovoti.

Į plačiąją „tėvynę“ – po lagerius

Iš Vilniaus nakties tamsoje traukinys pajudėjo nežinoma kryptimi. Gudresnieji teigė, kad važiuojame Maskvos kryptimi. Taip ir buvo. Kol nuvažiavome į Maskvą, po kelis kartus šaukinėjo pavardėmis kalinius, juos persodinėjo iš vieno vagono į kitą, rikiavo, grupavo. Kelionėje teko susitikti ir iš kitų vietų surinktus. Susipažinau su vienu stačiatikių šventiku Pavelu Kirilu. Su juo draugystė nenutrūko visą lagerio laiką. Abudu teisti „OS“ sprendimu, abudu po 10 metų ir į tą patį lagerį patekome. Maskvoje išsodino „Baltagudijos“ stotyje ir vėl sargybinių lydimi, įspėjus, kad kas bent žingsnį žengs į šalį, bus šaunamas be įspėjimo, buvome nuvaryti nuošaliau ir vėl pavardėmis pašaukti, grūste sugrūsti vieni ant kitų į geležines aklai uždarytas automašinas, pavėžėti nežinoma kryptimi. Išlaipino prie traukinio sąstato, riedėsiančio nežinoma kryptimi. Išlaipinę susodino ant žemės, neleido nei atsistoti, nei trumpus reikalus atlikti. Po kelių sėdėjimo valandų vėl susodino į traukinį ir išvažiavo tolyn į Rusijos gilumą. Paaiškėjo, kad važiavome Vladimiro–Gorkio kryptimi. Po kurio laiko atsidūrėme Vladimire. Tai – tikras, dar caro laikais pastatytas kalėjimų kvartalas. Didžiuliai keturių aukštų, raudonų plytų namai su gardais pasivaikščioti, grynesniu oru pakvėpuoti, žinoma, lydint ir stebint sargybiniams. Kol pasiekėme sau skirtas kameras, perėjome pirtį, nusiprausėme šiltu vandeniu ir atgavę savo rūbus bei daiktus, buvome patalpinti, rodos, ketvirtame aukšte, labai erdvioje kameroje. Čia davė pailsėti porą dienų ir – vėl į etapą.

Vladimire per mano kamerą perėjo daug žymių asmenų – karininkų, profesorių, vokiečių tautybės asmenų. Kai kurie šių aukštų asmenų viešai ir garsiai keikė Staliną, o kiti karininkai draudė, kad tokiais „čiornymi slovami“ neniekintų vadų.

Iš Vladimiro, vis su naujais kaliniais, pradėjome kelionę Gorkio kryptimi. Greitai pasiekėme Gorkį, bet be išlaipinimo vežė Kirovo kryptimi. Pervažiavus ilgą tiltą per Volgą, vėl iš naujo pradėjo registruoti kalinius ir išlaipinti atskirose stotyse. Dalis jų išlaipinta „Suchoje bezvodnoje“ ir „Būra poloni“ lageriuose. Mus išsodino „Šertski“ stotelėje, tai – irgi lagerio padalinys ir kalinių skirstymo punktas į kitus lagerio padalinius. „Šertski“ išbuvau apie dvi savaites. Tai – pati blogiausia vieta, kol išdalina į padalinius. Čia kiekvieną dieną dalį išveža, dalį atveža, visi kartu – kriminalistai ir politiniai; čia nepaisoma teisių: arba tau nuvelka geresnį drabužį prievarta, arba atiduok laisvai. Jei maisto turi, skubėk suvalgyti, nes arba pavogs, arba atims prievarta. Čia atvežtieji, jau prityrę kaliniai, skubiai apsirūpina naujokų, neturinčių patirties, nauda. Gerai, kad kalinių daiktai tuojau paimami apsaugai. Tai, kas paduota apsaugai, tas apsaugota.

Čia dažnai atvažiuodavo atskirų lagerio padalinių viršininkai ir gydytojai, jų komisija atsirinkdavo sau patinkamus darbininkus. Manęs taip ir neišsirinko, mat skundžiausi radikulitu ir kitomis negalėmis, taip ir teko porą savaičių ant plikų narų nakvoti ir kasdien bijoti, kad nenurengtų, nes buvau bevilkįs gera skrandute.

Pagaliau su kitais kaliniais buvau nuvežtas į centrinį „Burepolam“ lagerį. Čia atsigabenau ir visą savo turtą – balastą, kurį pasiėmiau iš namų neturėdamas supratimo, ką pasiimti, o ko neimti. Čia turėjau ir pagalvę, ir šiltą antklodę, ir paklodę, ir baltinių pamainai. Tas „balastas“ buvo smulkiai iščiupinėtas, ištikrintas ir grąžintas man.

Vėlyvą vakarą, jau tamsoje, suskirstė į brigadas ir išvedžiojo po barakus. Rytą, atleido nuo darbo ir nuvedė į sandėlį pakeisti civilinius rūbus lageriniais – darbiniais. Pagal tvarką turėjo išduoti naujus drabužius, o gavau senus – seną vatinuką, kelnes, batus, kepurę. Jie visi netiko pagal dydį, bet reikėjo paimti ir pasirašyti, kad drabužiai gauti. Parėjęs persirengiau. Vienas kalinių, pasižiūrėjęs į mane, su užuojauta pasakė: „Teper vas i rodnaja mat neuznajet“ (dabar jūsų ir mama nepažins). Bet ramino, liepė nenusiminti, priprasiąs.

Gydytojai man nustatė kategoriją darbui – „liogkij trud“ (lengvas darbas). Iš darbų zonoje buvau pervestas į „Sančast“ (sanitarinę dalį) sanitaru. Pareigos buvo tokios: iškūrenti ligoniams priimti kabinetus, po priėmimo – išplauti grindis, per priėmimą padėti perrišinėti žaizdas, tepti jodu sužeidimus ir gabenti į lavoninę nužudytų ar mirusių kalinių lavonus. Kaliniai kalinius žudydavo tokiais atvejais: 1) Kai kuriuos kalinius lagerio saugumas užverbuodavo, kad pranešinėtų apie kitus kalinius, šnipinėtų, ką kas kalba, kas ką mano, ką planuoja, su kuo kas artimiau bendrauja ir t. t. Šie šnipai kalinių buvo vadinami „stukači“ (skundikai), o lagerio ir saugumo viršininkas – „kūmas“. Kai tik sužinodavo, kad kuris lankosi pas „kūmą“ ir yra ką įskundęs, tam grėsė arba mirtis, arba sumušimas, arba kuo greičiausiai būdavo išsiunčiamas į kitą lagerio padalinį. 2) Tarp kriminalistų buvo gerai, drausmingai suorganizuota dalis kalinių, vadinamų „vory“ (vagys). Jų vadas turėjo būti pasižymėjęs darbais, pavyzdžiui, jau nužudęs vieną kitą asmenį. Jam absoliučiai turėjo paklusti visi to sambūrio nariai. Vieni su kitais dalindavosi pavogtais ar išplėštais iš kitų kalinių daiktais, maistu, įvykdydavo paskirtą užduotį – likviduoti nepakenčiamą jiems pareigūną ar kalinį, geruoju ar negeruoju pakeisti gerus atvykusiųjų kalinių rūbus į sudėvėtus ir t. t. Šitų „vory“ vadai buvo laikomi privilegijuotais – jiems kiti patarnaudavo, geresnį iš virtuvės maisto davinį išreikalaudavo, jiems nedirbant, o tik darbo zonoje besivalkiojant, brigadininkas užrašydavo aukštą išdirbį ir t. t. 3) Tarp kriminalistų buvo nuolat lošiančių. O lošdavo iš visko: iš pinigų, iš savo drabužių ar geresnių kitų kalinių daiktų ir t. t., neišskiriant kitų gyvybės – pralošęs turėjo skirtą asmenį nužudyti, nevykdydamas pats turi žūti. Jei kas nepakęsdavo tokios sambūrio tvarkos, iš jo pasitraukdavo, tai jie buvo vadinami „suki“ (kalės) ir taip pat būdavo pasmerkti likviduoti. Kaliniai iš dalinio į dalinį dažnokai būdavo perkeliami. Kai susidarydavo stipresnis vienetas, tai buvo puolamas mažesnis vienetas – taip „vory“ su „suki“ ir kariaudavo.

Kai tame pat dalinyje, tik skirtinguose barakuose būdavo kriminalistai, vadinami „bataviki“, ir politiniai kaliniai. Dažnai „bataviki“ užpuldavo politinius, jų vadinamus „fašistais“, ir apiplėšdavo. Pasipriešinti ir save apginti šie „fašistai“ susiorganizuodavo vieningai – visi už vieną, vienas už visus. „Bataviki“, gavę gerą atkirtį ir jausdami jėgą, daugiau nebepuldavo.

Nors lageryje buvo griežtai draudžiama turėti peilį, per kratas rastus peilius, pačių pasidirbtus darbo zonoje, nuolatos atiminėdavo, bet kaliniai vėl jais apsiginkluodavo. Peilius laikydavo, žinoma, slaptai ne tik kasdieniniams reikalams, pavyzdžiui, duonai ar maistui atsipjauti, bet ir savisaugos tikslais – apsiginti.

Darbas „Sančasty“ nebuvo sunkus. Po priėmimo ir procedūrų, kurios kartodavosi kiekvieną dieną, kaliniams grįžus iš darbo, reikėdavo iššluoti ir išplauti visus kabinetus, rytais visur iššluostyti dulkes, pargabenti malkų, užkurti krosnis, nuvalyti nuo takų sniegą ar ledą ir budėti, laukiant priėmimų. Nors, kaip minėta, darbas buvo nesunkus, tačiau man, neįpratusiam prie fizinio darbo, po vakarinių kabinetų plovimų rytą taip sustirdavo pirštai, kad negalėdavau jų atgniaužti, ir tik pradėjęs lankstyti jėga juos atplėšdavau – palengva sustingimas dingdavo ir vėl normaliai galėjau dirbti.

Čia būdamas gavau iš sesers Marijonos pirmą siuntinėlį. Jame radau plotkelių, „Mišiolėlį“ ir razinų. Labai pradžiugau ir pasigaminau iš razinų tikro vyno – rauginau apie dvi savaites. Tada pradėjau švęsti Mišias. Dantų gydytoja, kurios kabinetą aptarnavau, leido spintelėje laikyti savo daiktus, saugumiečiai tų kabinetų netikrindavo, tai kurį laiką ir vyną su „Mišiolėliu“ išsaugojau, ir tame kabinete, anksti užsirakinęs šv. Mišias švęsdavau.

Po kelių mėnesių aukštesnės valdžios įsakymu politiniai kaliniai iš „Sančasties“ buvo pašalinti. Juos pakeitė „bataviki“. Aš buvau perkeltas tame pat lageryje į namų tarnybą: budėti barake, nešti vandenį, kūrenti krosnis, nešioti į džiovyklą šlapius iš darbo grįžusiųjų drabužius ir rytą juos anksti parnešti. Šiame lageryje susitikau ir su lietuviais. Ypač geru žodžiu turiu paminėti brigadininką Žemaitį nuo Višakio Rūdos. Jis daug man padėjo, daug ko pamokė, savo guoliu leido naudotis dienos metu, kai turėsiu laisvą valandėlę, ir daug ką kita. Gaila, kad grįžęs iš lagerio neturėjau galimybės padėkoti ir atsilyginti už jo gerą širdį. Tik vieną sykį jis mane aplankė Marijampolėje – tik gal 15–20 minučių.

Artėjant 1952 metų pavasariui, visus politinius kalinius surinko ir perkėlė į to paties lagerio padalinį „Dalny“ – apie 40 km nuo centrinio, į miškus. Čia surinko tik politinius kalinius, todėl ramiau buvo galima jaustis. Darbą paskyrė ne į mišką eiti, bet zonoje – prie medžio apdirbimo: į gaterį vežioti medžius, išpjautus nuvežti. Darbas sunkus ir jau pirmą dieną „sustreikavo“ širdis. Tada buvau pervestas į lengvesnį darbą – išnešioti išpjautas lenteles ir krauti į stirtas; vėliau – skaldyti malkas, skusti žievę nuo medžių, skirtų šachtos atramoms, vėliau – barako „dnevalninku“ (budinčiuoju): palaikyti švarą, parnešti „kipitoką“ – karštą vandenį su priemaišomis – kavą, kūrenti krosnis ir t. t. Paskiau vėl perkėlė į „Sančastį“ prie ligonių lyg ir sanitaru. Čia pašėlusiai kankino ypatingi uodai – nuo jų dar būdavo apsisaugoma, užsidedant ant galvos veidą dengiantį tinklelį, bet nuo kitų smulkesnių vabalų – „moškių“ – išsisaugoti būdavo neįmanoma – kaip besisaugosi, vis tiek įlenda ir sugelia veidą, rankas, kaklą. Jų įgėlimas ar įkandimas sukelia smarkų niežėjimą, išverčia spuogai.

Iš „Dalnio“ po poros metų vėl grąžino į „Šertski“ – mažą padalinį. Prie darbinio lagerio čia veikė ir skirstymo punktas – „peresylka“. Darbo zonoje teko gaminti popierines dėžutes vaistams dėti. Pradžioje norma buvo 30 dėžučių per dieną, o kas padaro daugiau, užskaitoma dvi kalėjimo dienos. Visi pradėjo stengtis ir daugiau gaminti. Padarydavo po 60–100 vnt. Tada vadovybė tuojau normą pakėlė iki 50–60, vėliau – iki 100 vnt. ir daugiau.

Paskui vėl atsidūriau sanitarinėje dalyje. Mane, kaip mokantį lotyniškai perskaityti vaistų pavadinimus, paskyrė sanitaru-felčeriu – tikrinti susirgusių sveikatą ir dalinti sergantiems išrašytus vaistus. Dar turėjau tikrinti esančius pirtyje, skutykloje ir virtuvėje, ar maistas gerai pagamintas. Čia būdamas gavau invalido grupę, bet jos niekas nepaisė ir į tai nežiūrėjo.

Pergrupuojant kalinius, visi politiniai vėl buvo evakuojami į kitą lagerį, o čia apgyvendinti „bataviki“. Šį kartą buvau su kitais nuvežtas į „Suchoje bezvodnoje“ – centrinį lagerį. Tai buvo pirmoji Šv. Kalėdų diena. Visi, atvežti naktį, laukė ryto suvaryti į pirtį. Čia peržvelgęs, kad visi stipriai įmigę, norėdamas pagerbti brangią Kristaus gimimo dieną, ryžausi švęsti šv. Mišias. Pasistatęs ant suolo visus reikmenis, užsistatęs nuo kitų savo didoku lagaminu, laimingai jas atšvenčiau. Niekas nesutrukdė. Kita galimybė pasitaikė, kai vėl susirgęs atsidūriau ligoninėje. Ten praleidau Šv. Velykas. Esant palatoje tik keliems ligoniams, Velykų rytą švenčiau šv. Mišias, apsisaugojęs nuo nepageidaujamų akių. Ir tąkart niekas nesutrukdė.

Pradžia gyventi centriniame lageryje buvo gana varginanti. Kol suskirstė į brigadas, į darbus, teko gyventi pereinamajame barake. Jis šaltas, nekūrenamas, gulėti teko ant plikų lenktų, o lauke šaltis – daugiau kaip 30o. Norėdamas atšilti, lauke vaikščiodavau, bet tuoj barzda ir ūsai į ledą pavirsdavo. Po kelių dienų buvome pervesti į barakus. Atsigavau. Barake šilta. Čia, kaip anksčiau minėjau, po ketverių metų pirmą kartą susitikau katalikų kunigą – latvį Valerijoną Zondaksą. Jis vėliau, grįžęs iš lagerio, kurį laiką klebonavo mažoje parapijoje, iš ten pakartotinai buvo išvežtas į lagerį užbaigti kalinimo laiką. Grįžęs aš su juo susirašinėjau. Sakėsi, lageryje radęs lietuvį kunigą mano pavarde – tai buvo kun. Pranas Adomaitis MIC.

Tame pat lageryje gyveno ir kun. Saliamonas Samuolis bei keletas katalikų kunigų – graikų apeigų katalikų (unitų). „Suchoje bezvodnoje“ buvo geriausios lageryje mano dienos. Pavyko įsikurti sanitarinėje dalyje medstatistu.

Ir darbas ne iš peties, ir laisvo laiko turėjau, ir su kun. V. Zondaksu galėjau pasikalbėti, padraugauti, išpažintį atlikti, žiniomis pasidalinti. Jis dirbo ceche buhalteriu, o po darbo laisvai lagerio teritorijoje vaikščiodavome ir dalindavomės praktinėmis žiniomis.

1956 metų pavasarį, jau Stalinui mirus, pradėta peržiūrėti politinių kalinių bylas. Iš lagerio padalinių politiniai kaliniai pradėti vežti į Centrinį lagerį, į kurį ir aš per Kalėdas buvau atvežtas. Čia atvežtas ir mano kurso Kunigų seminarijoje draugas kun. Kazimieras Krušnauskas, kuris netrukus buvo paleistas, o grįžęs dirbo pastoracinį darbą Kapsuke, Sutkuose, Skriaudžiuose. Ten 1981 m. spalio 18 d. mirė, palaidotas Skriaudžių parapijos kapinėse. Čia buvo atvežta keletas stačiatikių šventikų. Vienas man taip guodėsi: „O, kaip laimingi jūs, katalikų kunigai, neturėdami šeimų! Mes esame išblaškyti šeimos reikalų, jos rūpesčių ir negalime pilnai atsiduoti Dievo tarnybai, jai pasišvęsti“. Teisinga, nors kai kam atrodytų per aštrus katalikų kunigams suvaržymas. Daug kas pradžioje vis teiraudavosi: „Ar jūs, katalikų kunigai, nevedę?“ Jiems tokia auka būdavo sunkiai suprantama.

Gegužės viduryje ir į „Suchoje bezvodnoje“ atvyko, rodos, Aukščiausiosios Tarybos komisija politinių kalinių byloms peržiūrėti. Darbas vyko gana sklandžiai. Dieną iškviesdavo už zonos į posėdį apklausinėti, o rytą – su daiktais – namo. Tie, kurie buvo nuteisti „OS“ 10 metų, buvo paleidžiami, o didesnėmis bausmėmis baustiems sutrumpinamas kalinimo laikas.

Gegužės pabaigoje ir aš buvau iškviestas už zonos apklausinėti. Tai neilgai tęsėsi. Posėdžių salė iškilmingai įrengta, už raudonais užtiesalais uždengtų stalų iškilmingai sėdėjo teisėjai. Paklausė, kuo buvau apkaltintas. Šiaip taip, mat prastai kalbėjau rusiškai, paaiškinau man taikomą nusikaltimą: dėl tikybos dėstymo Marijampolės II gimnazijoje, esą nuteikiąs mokinius prieš Tarybų Sąjungą. Teisėjai priminė, kad aš pamoksluose kalbėjęs prieš tarybinę santvarką, žinoma, pridengta forma. Paneigiau lygiai taip kaip tardymo metu. „Na, bet tai aiškiai paliudija Klimaitienė, kad taip esi kalbėjęs“, – sako man. Čia buvo galimybė iš naujo pakartoti, kuo man pati Klimaitienė skundėsi, kad prievarta ir šantažavimu valdžios pareigūnų priversta ji prieš mane pasirašiusi. O kai tardyme reikalavau ją iškviesti į akistatą, tai tardytojas pranešė, kad negali atvykti, esą ji serganti, yra gydytojo pažymėjimas. Tuo mano apklausinėjimas ir buvo baigtas. Buvau įsitikinęs, kad rytoj būsiu paleistas į laisvę. Deja, taip neįvyko. Slenka diena po dienos, kiti vis važiuoja ir važiuoja, o manęs nebepašaukia. Kokios sunkios tos laukimo dienos! Stačiatikių šventiko padedamas parašiau pareiškimą, aiškiai išdėstydamas, ką galbūt nesugebėjau aiškiai pasakyti per apklausinėjimą, ir tą pareiškimą per vietos gydytoją, kuri man buvo palanki, įteikiau tai komisijai. Ir vėl tyla. Pagaliau prašiau gydytojos sužinoti, kodėl aš nepaleidžiamas. Ji pasiteiravo ir man pranešė, kad yra išreikalauti iš Maskvos mano tardymo protokolai.

Iš už užtvarų – mėnesio komandiruotė į Griškabūdį

Po dviejų nekantravimo savaičių gaunu iš mus aptarnaujančios felčerės žinių, kad esu atleidžiamųjų sąraše. Tą žinią dar patikrinau ir susitvarkiau išvykti. Atliekamus daiktus palikau kaliniams, rytą atsisveikinau su kun. K. Krušnausku, kuris sirgo ir buvo paguldytas į ligoninę, nuoširdžiai atsisveikinau su šventiku Kirilu, daug man padėjusiu rašant įvairias „zajavlenijas“ ir skundus už neteisingą apkaltinimą ir įkalinimą. Netrukus tikrai buvau iškviestas su daiktais už zonos. Taigi, jau į laisvę. Buvo tai apie 11–12 valanda, oras gražus, saulutė švietė, nuostabi atmaina! Tik už tvoros, sargybos iš lagerio išleistas iš už užtvarų, pajutau tokią malonią nuotaiką: ir oras lengvesnis, giedresnis, ir saulė malonesnė, ir visa taip puiku, taip malonu, kad visai neprailgo tas keletas valandų laukiant, kol atvažiavo siauruoju geležinkeliu traukinukas nuvežti į rajoną dokumentams gauti. Ten išdavė pasą, „spravkę“, kad nuimamas teistumas su visais teismo apribojimais. Išrašė bilietą per Gorkį, Maskvą, Vilnių, į Kauną. Bent bilietą nemokamai gavau už daugiau kaip 5 metų kalinimą ir darbą.

Dalies paimtų daiktų negrąžino. Pasisavino, o tiksliau sakant, pavogė. Ypač nenorėjau prarasti iš Prancūzijos kažkada parsivežto stalinio laikrodžio su kartu įmontuotu termometru ir barometru.

Grįžti teko trečios klasės kupė. Gorkyje kelias valandas turėjau laukti. Nuėjau pasidairyti po miestą. Iš oro pasižiūrėjau į tvirtovės sienas, ten pat Čkalovui pastatytą paminklą, užėjau į valgyklą, bet kiek pasėdėjęs, išėjau nevalgęs. Turbūt lagerio uniforma nelabai patiko. Į Maskvą atvykau iš ryto. Milicininko nurodymu radau nebrangią nakvynę pastatuose netoli parodos rūmų, skirtų jos lankytojams. Ten gana maloniai, su užuojauta buvau aptarnaujamas, davė švarų rankšluostį, nurodė, kur po dušu galiu nusiprausti. Aplankęs parodą, Maskvos Kremlių ir šiek tiek pavažinėjęs metro, kitą dieną pasiekiau Vilnių. Aušros Vartuose pasimeldęs ir Šv. Onos bažnyčioje atsilaikęs šv. Mišias, vietos klebono pavaišintas pusryčiais, išvykau į Kauną. Čia laimingu sutapimu radau žmonių iš Griškabūdžio ir parvykau ramiai ten, iš kur prieš daugiau kaip penkerius metus triukšmingai saugumo buvau išvežtas.

Apsilankiau pas seserį Kluonienę Lepšių kaime. Gavęs iš Kurijos komandiruotę vienam mėnesiui į Griškabūdį, ten ir praleidau tą laiką. Greitai gavau paskyrimą į Marijampolę vikaru. Ten nuvykęs prisistačiau klebonui kun. M. Petrauskui ir įsijungiau į pastoracinę veiklą. Taip vėl iš naujo pradėjau kunigo gyvenimą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija