Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Likimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Kai žmogus užmušamas dėl linksmybės, arba Tautos ištikimuosius prisimenant: rašytojas Jonas Laucė

Inga Stepukonienė

Rašytojas Jonas Laucė Nuotrauka iš www.kaisiadoriumuziejus.lt

Artėjant Visų Šventųjų dienai ir Vėlinėms, atmintyje iškyla daug iškentėjusių okupacijų laikotarpiais taurių lietuvių – rašytojų, mokslininkų, švietėjų – veidų. Norisi ne tik uždegti žvakelę prie jų kapų, bet ir širdyje pagerbti, nulenkti galvą, susimąstyti apie žmogaus likimą ir sudėtingą jo gyvenimo kelią, atsispindėjusį kūrybos puslapiuose, įrašytą tautos literatūron kaip dramatiškos patirties liudijimą.

Toks rašytojas – Jonas Laucė. 1991 metais pasirodė vienas įspūdingiausių jo romanų – „Negandų metai“, kuris skaitytoją nukelia į šiurpius karo ir pokario rezistencijos metus. Šiam kūrėjui teko sunki kalinio dalia – už parašytą autobiografinį romaną 1971 metais jis nuteisiamas dvejiems metams kalėjimo. Romanas, aišku, negali pasirodyti ir turi laukti savo laiko. Jis ateina tik po 20 metų – kūrinys, ilgai gulėjęs stalčiuje, sukrečia skaitytoją savo šiurpia nuoga tiesa; autorius sąmoningai nedramatizuoja jokių kolizijų, jokių įvykių, netirština spalvų – tiesiog atvirai, nieko neslėpdamas ir nenutylėdamas vaizduoja tai, kas yra tikra ir daugeliui gerai pažįstama realybė.

Keletas gyvenimo nuotrupų

Kun. Juozas Adomaitis

(Pabaiga. Pradžia nr. 39) 

Kun. Juozas Adomaitis su Plokščių parapijos vaikais, priėmusiais Pirmąją Komuniją 1972 metų vasarą

Ūkininkai, tikėdamiesi išsilaikyti savo namuose, iš paskutiniųjų stengėsi prievolę atiduoti. Bet čia buvo tik klasta. Tarybinė vietos valdžia, vadovaujama atsiųstų NKVD ir NKGB viršininkų rusų, vykdė ūkininkų nualinimo ir nuubaginimo planą. Įvykdę įsakytą prievolę gaudavo papildomą naują prievolę, o jei kas kaip nors vargais negalais įvykdydavo, vėl gaudavo naują papildomą prievolę. Tik palyginti nedaugelis gudresnių ūkininkų, supratę klastą, slapta išsivedžiojo geresnius gyvulius, išsivežė maistą bei slapta, palikę visą ūkį su inventoriumi, gyvuliais, padargais, pasišalino į kitas apskritis ir taip išsigelbėjo nuo teismų ir išvežimų. Išvykusių į kitus rajonus, palikusių savo ūkį, neieškojo, o tik graibstėsi ką nors sau pasiimti. Tuos, kurie vis dar tikėjosi, kad daugiau „papildymų“ nebus, visai nualintus už pyliavos neatidavimą laikė „sabotažnykais“, teisė, sodino į kalėjimus – „zemliankas“-rūsius – ir vežė į Rusijos gilumą – lagerius. Besislapstančius ir jiems nepageidaujamus asmenis gaudė naktimis, su šeimomis gabeno į Pilviškių geležinkelio stotį ir išvežė. Iš Griškabūdžio parapijos tuo metu buvo išvežta apie 50 šeimų su ligoniais ir mažais vaikais, net neduodant pasiimti drabužių ir maisto. Ne visi egzekutoriai taip elgėsi, o tik žiauresnieji. Išvežus šeimininkus, tą pačią dieną ar sulaukę vakaro arba nakties, lyg varnai nuskubėdavo grobio dalintis ir su džiaugsmu grįždavo visko prisiplėšę. Savo akimis mačiau, kaip gražioje bričkoje su gerais pakinktais ir arkliais parvažiuodavo klegėdami pareigūnai, arba kai koks nors karininkas buvo vežamas vienas fajetone, išplėštame iš išvežtų ūkininkų.