2017 m. liepos 21 d.
Nr. 29-30 (2246-2247)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Nelietuviai Lietuvai

Kantorius

Senosios kantorinės mokyklos giedotojas Šmuelis Jatomas

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Šmuelis Jatomas – Vilniaus choralinės
sinagogos maldų vadovas, Toros skaitovas,
vienintelis Lietuvos kantorius
Nuotrauka iš „Beigelių
krautuvėlės naujienų“

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų (VVGŽ) muziejaus Tolerancijos centro salėje vieną sekmadienį vyko edukacinė kantorinio giedojimo popietė. Tris valandas (be jokių instrumentų ir mikrofonų) skambėjo retos senovinės giesmės, graudulingu balso virpėjimu tarsi rauda, besiskverbianti į klausytojų širdis ir sąžinę, religinė žydų muzika. Jas atliko kuklus, betgi labai stipraus balso, vienintelis Lietuvos kantorius Šmuelis Jatomas (Shmuel Yatom). Jis kartu yra Vilniaus choralinės sinagogos maldų vadovas, Toros skaitovas. Š. Jatomas padainavo ir linksmesnių žydų liaudies dainų, daugiausia hebrajų, kelias idiš kalbomis. Popietės metu sugiedotos ir Šabo, ir pagrindinių švenčių, ir kasdienės giesmės, kelios dainos net aramėjų (!) kalba. Apie kantorinį giedojimą ir jo atlikėją Š. Jatomą pasakojo lektorė Natalja Cheifec.


Likimai

Vokietijos menininkė, kilusi iš Lietuvos

Aldonos Gustas viešnagė ir paroda „Moterys ir burnos“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Aldona Gustas bendrauja su parodos
„Moterys ir burnos“ lankytojais
Autorės nuotraukos

Vaikystėje karstėsi po medžius

Rašytoja ir dailininkė Aldona Gustas gimė 1932 m. kovo 2 d. Šilutės r., Karceviškių kaime. Vaikystėje jai patikdavo žaisti ne su lėlėmis, o su kardais, karstytis su berniukais po medžius, tad jau tada (kad išliktų) išmokusi jų kalbą (vėliau ta kalba padėjusi vadovauti jos įsteigtai Berliner Malerpoeten grupei). Antrasis pasaulinis karas jos šeimą nubloškė į Vakarų Berlyną. 1957 metais ji pradėjo rašyti, o nuo 1970 metų – tapyti ir piešti. Nuo 26-erių leidžia poezijos knygas vokiečių kalba (su savo iliustracijomis). Šiandien lietuviškai ji teatmena du žodžius – mano širdis. Nepaisant to, kad nebemoka gimtosios kalbos, save vadina lietuve, visa jos kūryba (tapyba, piešiniai ir eilės) persmelkta lietuviško miško, pievų nostalgija.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija