2017 m. rugsėjo 8 d.
Nr. 34 (2251)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Anykščių stebuklai

Gargždiškiai prie Puntuko akmens

Mes, Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios choristai, neseniai riedėjome į Šventosios vingių ir šilų apsuptus, poetų apdainuotus Anykščius. „Mūsų Anykšta ir mūsų Šventoji/ Siaura ir tyki be didžių verpetų“ (A. Baranauskas). „Ir jūs, Anykščiai, garsūs šiandieną, / Auginot dainių, kuris mums dainavo...“ (Maironis). Pagrindinis mūsų tikslas – giesmė, malda Dievui ir žmonėms. Autobusas sustojo prie Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios. Neogotikinė dvibokštė šventovė pastatyta 1909 metais, jos bokšto aukštis siekia 79 m, tai – aukščiausia bažnyčia Lietuvoje. 8–9 XX amžiaus dešimtmetyje ji papuošta profesionalaus meno kūriniais: virš paradinių durų mus pasitiko įspūdingas vitražas „Šv. Matas evangelistas“, dar 15 vitražų centrinės navos languose; paveikslai „Šv. Kazimieras“, „Palaimintasis Jurgis Matulaitis“ ir kiti kūriniai. Grakščiais bokštais į dangų besistiebianti šventovė tarsi sujungia dangų ir žemę, Kūrėjo dvasią ir žmonių širdis.

Giedojimas šv. Mišiose teikė palaimą. Čia ypač puiki akustika. O dar vargonų skambesys... Jie į Anykščius atgabenti iš Didžiosios Britanijos. Vargonai dideli ir galingi: 45 balsų, 3 manualų, 2600 vamzdžių. Naujųjų vargonų įrengimas tapo jubiliejinių 2000 metų įamžinimu šioje parapijoje. Pasak specialistų, šie vargonai vertinami kaip vieni geriausių Lietuvoje. Ne veltui, nuskambėjus paskutinei pamaldų giesmei, Gargždų choro vadovas Petras Katauskis neskubėjo žegnotis ir kilti nuo instrumento – dar pavargonavo, baigdamas galingu akordu, ir sulaukė maldininkų katučių.

Nuo 2001 metų bažnyčioje organizuojami tarptautiniai jaunųjų vargonininkų festivaliai ir kiti muzikiniai renginiai.

Klebonas kan. Petras Baniulis perdavė nuoširdžius linkėjimus mūsų klebonui kan. Jonui Paulauskui. O štai kolegos vargonininkai Petras ir Rimvydas yra geri pažįstami, tad jų kalboms galo nesimatė...

Bet turėjome dar ir pažintinių planų. Pirmiausia – užkopti į 2012 metais bažnyčios bokšte įrengtą apžvalgos aikštelę ir pažvelgti į Anykščių apylinkes iš 33 m aukščio; ištvermingiausieji, įveikę 186 laiptelius, grožėjosi atsiveriančia Šventosios upės slėnio panorama iš 79 m aukščio.

A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje aplankėme nuo 1995 metų nuolat veikiančią anykštėno tautodailininko Stanislovo Petraškos (1935–2009) kūrinių parodą. S. Petraška sukūrė savitą techniką, ilgą laiką neturėjusią pavadinimo, vėliau specialistų pavadintą akmens tapyba. Tai – unikalus, Lietuvoje analogų neturintis reiškinys. Paveikslai nutapyti įvairių spalvų akmens milteliais ir kruopomis ant baldinio kartono ar ant medžio drožlių plokštės naudojant atitinkamus klijus (lipalą). Naudojamąją medžiagą tautodailininkas gamindavo pats. Galėjome pačiupinėti kūjį ir metalinį grūstuvą (piestelę). Dar reikalingi metaliniai sieteliai, būtinas respiratorius ir apsauginiai akiniai, nes akmens dulkės pavojingos sveikatai. Milteliai ir kruopelės supilstomi į stiklainius, kad matytųsi spalvos. Buvome nustebę: kiek spalvų galima išgauti iš Lietuvos akmenų akmenėlių. Parodoje eksponuojama 30 tautodailininko akmens tapybos paveikslų. Juose „įakmeninta“ Lietuvos gamta, istorija, gimtieji Anykščiai. Paveikslai mums byloja ne tik apie kūrybines žmogaus galimybes, bet ir apie amžinas, nenuperkamas tautos atminties ir gimtojo krašto vertybes. Jaukiai susėdę prie A. Baranausko klėtelės klausėmės gidės pasakojimo, atnaujindami ir gilindami žinias apie poetą vyskupą, pažvelgėme į ekspoziciją klėtelėje, pažiūrėjome filmuką. Apžiūrėtos ekspozicijos ir A. Vienuolio name, prisiminti tragiški rašytojo biografijos metai okupuotoje Lietuvoje.

Pakeliui į Anykščių šilelį visų akys užkliuvo už neregėto pasakų namelio, ne tokio, kuris ant vištos kojelės, o pastatyto aukštyn kojomis – pamatai vietoj stogo, stogas vietoj pamatų. Tačiau malonumo pavaikščioti lubomis žemyn galva turėjome atsisakyti, nes eilės būtų tekę laukti iki pirmų gaidžių. Dabar mįslė skaitytojams:

Nešęs velnias akmenį, didumo kaip gryčios,
Ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios
Ar užverst upės – bet kaip tik išvydęs
Ąžuolyną pašvęstą – ir gaidys pragydęs,
Tuoj iš nagų paleidęs ir smėlin įmušęs:
Net žemė sudrebėjo, senos griuvę pušys.

Malonu, kad atspėjote. Taip, tai – ištrauka iš A. Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ apie antrąjį pagal dydį Lietuvos akmenį Puntuką. Mes prie jo nusifotografavome ir patraukėme į Lajų taką: norėjosi pakvėpuoti tyru oru ir paglostyti medžių viršūnes. Viskas pavyko.

Štai kiek stebuklų per vieną dieną. Juos apmąstysime iki kitos kelionės.

Danutė Paškauskaitė

Gargždai – Anykščiai

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija