Ką man reiškia liepos 6-oji

Edmundas SIMANAITIS

Pirmiausia - tai viena iš trejeto reikšmin­giausių ir svarbiausių valstybinių švenčių greta Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios. An­tra, neslėpsiu, kad maloniai kutena savimeilę šventės data. Ji įsiterpusi tarp dviejų bran­džios demokratijos šalių analogiškų švenčių. Amerikiečiai mini JAV nepriklausomybės die­ną liepos 4-ąją o prancūzai savo nacionali­nę dieną švenčia liepos 14-ąją.

Trečia, stebina Mindaugo, kaip politiko, išmintis. Jis suvokė, kad gamtmeldiška Lietu­va, likusi viena jau krikščioniškomis tapusių valstybių apsuptyje, bus negailestingai puo­lama ir krikštijama kalaviju. Po valdovo Mindau­go, žinoma, ir krašto gyventojų krikšto, tie­sioginės agresijos tikimybė sumažėtų. Skau­džiai apmaudu, kad Mindaugo karalystė gy­vavo tik dešimtį metų.

Ketvirta, būtent Mindaugo įžvalgumą atsi­gręžti į Vakarus pateisina aštuonių šimtmečių Lietuvos permaininga istorija. Vienuolio Kris­tijono patariamas jis gebėjo tai padaryti pagal to meto politikos praktiką trumpiausiu laiku.

Penktoji pastaba morališkai man yra pati sunkiausia. Karalių Mindaugą ir sosto pavel-dėtojus karalaičius Ruklį ir Rupeikį nužudė svainis kunigaištis Daumantas ir jam talkinę sąmokslininkai. Nesiimu svarstyti šio krau­paus ir labai lemtingo Lietuvai įvykio priežas­čių. Su Mindaugo karalystės išnykimu žlugo baltų genčių susivienijimo, veikiau - suvieni­jimo viltis. Nerealu spėlioti, kas būtų buvę, jei­gu Mindaugo karalystė būtų pasiekusi XIX amžių, bet atmintį skauda, net labai skauda... Istorija yra tokia, kokia yra.

Karaliaus žudikas pasitraukė į Pskovą, ga­vo ten prieglobstį ir, būdamas narsus karys ir sumanus vadovas, buvo veikiai pripažintas pskoviečių kunigaikščiu, o po to tapo ir sta­čiatikių šventuoju Timofejumi. Daumanto ka­lavijas (Dovmantov mieč, rus.) laikomas Pskovo miesto šventenybe, ant kurios ašme­nų tiesiogine ar perkeltine prasme Pirmojo ir vienintelio Lietuvos Karaliaus kraujas iki šiol garuoja...

Pskoviečiai Daumanto kalaviją gerbia ne kaip muziejinį eksponatą, o saugo kaip relik­viją, kaip miesto saugumo garantą, neleisda­mi kalavijo išvežti iš Pskovo miesto.

Šie istorijos faktai prašyte prašosi anali­tinio, apibendrinančio filosofinio, pilietinio, kultūrinio nušvietimo meno priemonėmis. Jus-tino Marcinkevičiaus dramų trilogijos „Mindau-gas“ jau nepakanka.

Šešta, minint 750 metų Mindaugo vaini­kavimo sukaktį, o tai įvyko prieš penkerius metus, Vilniuje buvo iškilmingai atidengtas paminklas Karaliui Mindaugui. Monumento autorius skulptorius Regimantas Midvikis. Jam talkino architektai A. Nasvytis, R. Kriš-topavičius, l. Alistratovaitė. Mane nustebino viena, sakyčiau, nereikšminga detalė. Val­dovo žvilgsnis nukreiptas tiesiai į Vrublev­skio g. 6 namo duris. 1946 m. lapkričio 29 dieną per jas ginkluoti emgebistai įvedė vie­nuolika Tauro apygardos laisvės kovotojų. Tame pastate konvejeriu sukosi MVD tribu­nolo mėsmalė, pasmerkdama mirčiai arba Gulago katorgai pavergtos šalies piliečius. Niekas iš mūsų tuomet negalėjo pagalvoti, kad Karalius kada nors galės stebėti tarsi ke­lis dešimtmečius atgalios atsuktą filmą - sa­vo valstybės gynėjų juodąją lemtį - keturi Tuskulėnuose, vienas kautynėse žuvęs, ki­tų kauleliai Gulago bevardėse kapavietėse trūnija. Tądien prie paminklo Karaliui stovė­jome tik du išlikusieji.

Beje, tarp garbiųjų svečių paminklo atiden­gimo iškilmėse dalyvavo ir Maskvos meras Ju­rijus Lužkovas. Nepavyko su juo net žodeliu persimesti. Sovietmečiu jis rūpinosi chemijos pramonės įmonių automatizavimo, technologi­nių procesų valdymo problemomis. Man, tuomet dirbusiam Jonavos įmonėje „Azotas“, daž­nai tekdavo bendrauti su J. Lužkovu tarnybi­niais reikalais. Jis, kiek leido struktūra, prakti­kavo demokratiją ir toleravo nuomones gamy­biniuose pasitarimuose. Dabar, atrodo, politi­koje laikosi imperinio požiūrio.

Septinta, ši diena - įpareigojanti piliečius neprarasti budrumo, nemažinti dėmesio na­cionalinio saugumo problemoms, o ypač vi­daus politikos reikaluose. Apie imperinės po­litikos kėslus liudija neseniai vykdyta inter-netinė ataka Lietuvoje ir įvykiai Chanty-Man-sijske. Šiame Sibiro mieste vyko pasaulinis fi­nougrų tautų kongresas. Rusijos Dūmos Už­sienio reikalų komiteto pirmininkas K. Kosačio-vas užsipuolė Estiją už „neatsakingą politiką Estijos rusų atžvilgiu". Tiesmukų imperine šo­vinistine neapykanta persunktų kaltinimų srautas nedidelei šaliai, neturinčiai nei balis­tinių raketų nei atominio ginklo, nei milijoninių armijų privertė demokratinės Estijos Respub­likos prezidentą Toomas Hendrik llvesą pri­imti vienintelį teisingą sprendimą - nesileisti į Stalino-Hitlerio 1939 metų slapto suokalbio pasekmių „teisinimo" ekvilibristiką ir pasitrauk­ti iš kongreso.

Kol Rytuose vyrauja imperinės agresy­vios nuotaikos, Valstybės dieną švęsdamas prisimenu ir savo pilietines pareigas. Jų ne viena, bet apie svarbiausiąją jau pasakiau - savo žodį.

© 2008 „XXI amžius“