„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2010 m. vasario 24 d., Nr.4 (204)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Lietuvos santykiai su Rusija „keičia kryptį“

Neseniai įsteigtos Lietuvos liaudies sąjungos lyderė, kuriai per teismą vėl pavyko (laikinai?) atsikratyti „Šatrijos“ etiketės, praėjusią savaitę susitikusi su  aukštais Rusijos valdininkais tarėsi „dėl regionų bendradarbiavimo skatinimo“. Oficialiai jokių pareigų neužimanti politikė K. Prunskienė į Sankt Peterburgą vyko šios srities įstatymų leidybos organo vadovo ir valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ vietos skyriaus pirmininko kvietimu. Per dviejų dienų vizitą K. Prunskienė susitiko su Sankt Peterburgo gubernatore, Pramonės ir prekybos rūmų, turizmo institucijų atstovais. „Šis vizitas buvo mūsų (?) bendradarbiavimo pradžia – gera darbo pradžia“, – džiaugėsi K. Prunskienė. Ji sakė, kad susitikimuose aptarti klausimai dėl regionų bendradarbiavimo, turizmo srautų abiem kryptimis skatinimo ir jaunimo mainų.

Vyksta sunkiai suprantami dalykai: Prunskienė su pavedimu (kieno?) vyksta į Peterburgą, bet jai niekas nieko nesako dėl tokios „saviveiklos“. Visi tyli, kaip vandens į burną prisisėmę. Pasirodo, galima spėti, kad garbiosios kunigaikštienės „vizitas“ suderintas ir su premjeru. Sekmadienio interviu Lietuvos televizijai premjeras teigė, kad derasi su kai kuriais opozicijos atstovais dėl stipresnės valdančiosios daugumos sukūrimo. 71 balsas, kurį turi valdančioji koalicija, yra labai trapi dauguma. Premjeras patvirtina, kad jau esą visiškai suderėjęs su „valstiečių-liaudininkų“ atstovais, kurių Seime yra trys, kad jie prisidės prie valdančiųjų, o tokiam žingsniui pritaria ir partijos vadovybė, t. y. pati Rusijos „kniaginia“. Natūraliai kyla klausimas, kieno įpareigota Prunskienė vykdo tarpvalstybinius „regionų bendradarbiavimo“ sprendimus. Tokią jos veiklą palaiminti ir avansu suteikti „specialaus pasiuntinio“ statusą galėjo tik Vyriausybė, atsidėkodama už valdančiosios koalicijos išplėtimą. „Regionų bendradarbiavimas“ yra Prunskienės „arkliukas“ dar nuo perestroikos metų, kai ji norėjo šią Gorbačiovo idėją prastumti ir per Sąjūdį. Dėmesin priėmus dabartinį „santykių tarp Lietuvos ir Rusijos šiltėjimo“ etapą, tai nė kiek nestebina. Užsienio politika sukasi 180 laipsnių kampu ir jau artėja link finišo tiesiosios.

K. Prunskienės vojažai po Rusijos valdžios institucijas būtų niekai, jei nebūtų svarbesnių žingsnių. D. Grybauskaitė susitikimo su Rusijos premjeru Vladimiru Putinu Suomijoje metu prieš porą savaičių sužinojo, kad Lenkijos naftos koncernas „PKN Orlen“ derasi su Rusija dėl Lietuvos naftos bendrovės „Orlen Lietuva“  (buvusios „Mažeikių naftos“) pardavimo. Naujienų agentūrai „Reuters“ D. Grybauskaitė pareiškė, kad nuo Rusijos derybų su „PKN Orlen“ sėkmės priklausys naftos tiekimas į Mažeikius. Šalies vadovė taip pat užsiminė, kad įsigiję gamyklą rusai be didesnio vargo vėl paleistų žaliavą dar 2006-aisiais mįslingai „sugedusiu“ naftotiekiu „Družba“. Po D. Grybauskaitės ir V. Putino susitikimo prezidentės atstovas spaudai sakė, jog „V. Putinas patvirtino, kad vyksta derybos su lenkais dėl „Mažeikių naftos“. Prezidentė pasakė, kad viskas turi vykti laikantis Lietuvos įstatymų ir Europos Sąjungos teisės aktų“.

Netrukus „PKN Orlen“ atstovas spaudai paneigė tokius „gandus“. Esą Lenkijos koncernui siekiant perimti Klaipėdos naftos terminalą, informaciją apie „Orlen Lietuvą“ galima vertinti kaip karo žiniasklaidoje elementą, o netrukus pats bendrovės vadovas paneigė, kad vyksta tokios derybos. „Nėra jokių derybų dėl „Orlen Lietuva“ pardavimo Rusijos kompanijoms“, – po susitikimo su Seimo pirmininke Irena Degutiene žurnalistams tvirtino įmonės generalinis direktorius Krystianas Pateris.

Nepaisant „PKN Orlen“ paneigimo, žinoma, kad pastaruoju metu Lenkija daro spaudimą Lietuvos Vyriausybei, jog ši parduotų koncernui naftos terminalą „Klaipėdos nafta“, per kurį „Orlen Lietuva“ eksportuoja naftos produktus. Lenkijos vyriausybės atstovai neneigia, kad nepavykus susitarti Lietuvos įmonė gali būti parduota rusams arba restruktūrizuota.

Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis sakė nenorįs komentuoti teiginių, kad lenkų koncernas „PKN Orlen“ derasi su rusais dėl Mažeikių bendrovės „Orlen Lietuva“ pardavimo, tačiau sako tikįs, jog strateginiai Lietuvos partneriai apie tokius sprendimus informuotų iš anksto. Ministras taip pat nekomentavo, ar Rusijos premjeras, užsiminęs apie derybas Lietuvos prezidentei D. Grybauskaitei, galėjo meluoti: „Aš nesiimu nieko tvirtinti, ar ten kažkas ką melavo ar nemelavo. O gal zondavo? Aš taip galiu pasakyti“. A. Ažubalis sakė, kad kalbos apie bendrovės „Orlen Lietuva“ pardavimą sklando jau kelerius metus, tad gali būti ir nepagrįstos. Ministras tvirtino tikįs, kad lenkų koncernas, nusprendęs, kaip elgtis su „Orlen Lietuva“, informuos apie tai Lietuvos pusę, nes Lenkija yra Lietuvos strateginė partnerė.

Premjeras Andrius Kubilius V. Putino pareiškimo D. Grybauskaitei nelaiko įrodymu, kad lenkai iš tikro derasi su Kremliumi. A. Kubilius teigė įsitikinęs, jog Lenkijos vyriausybė praneštų, jei vyktų derybos dėl Lietuvos bendrovės „Orlen Lietuva“ pardavimo. „Toks klausimas keliamas jau kelerius metus. /.../ Aš tikrai tikiu, kad mūsų partneriai – Lenkijos Vyriausybė, – jeigu tikrai tokios diskusijos vyktų, mus informuotų“, – sakė A. Kubilius. Komentuodamas Rusijos premjero užuominas, jog naftos tiekimas dujotiekiu „Družba“ galėtų būti atnaujintas, jei „Orlen Lietuva“ būtų parduota rusams, A. Kubilius teigė, jog niekas iki šiol nepaneigė, jog jis neveikia dėl politinių priežasčių. „Aš siūlau atsakyti į labai paprastą klausimą. Jeigu iki šiol „Mažeikių naftos“ savininkai, kompanija „PKN Orlen“, nori įsigyti „Klaipėdos naftą“, o kartu sklinda gandai, kad Rusijos kompanijos jau ruošiasi nupirkti visą Lietuvoje turimą „PKN Orlen“ turtą, tai ar protinga būtų „PKN Orlen“ taktika prašyti, kad jai būtų parduota „Klaipėdos nafta“ ir kartu pardavinėti savo turimas akcijas?“ –  svarstė A. Kubilius.

Europarlamentaras Vytautas Landsbergis ragina Vyriausybę imtis skubių veiksmų ir kreiptis į Briuselį dėl galimo „Mažeikių naftos“ gamyklos pardavimo rusams. Pasak V. Landsbergio, toks sandoris gali būti pavojingas ne tik Lietuvai, bet ir visai Europos Sąjungai. Galimo Lenkijos koncerno „PKN Orlen“ sandorio su rusais klausimą Briuselyje turi kelti ne pavieniai europarlamentarai, o Lietuvos Vyriausybė. V. Landsbergis neskuba kritikuoti Vyriausybės, kuri kol kas nepareiškė griežtos nuomonės dėl galimo didžiausios šalies bendrovės pardavimo rusams: „Galbūt Vyriausybė zonduoja, tiria, ruošiasi kokiam nors pareiškimui. Gali būti, kad Vyriausybė nemiega, bet aš to nežinau“.

Susirūpinimą Prezidentės iš Putino atvežtais „gandais“ išreiškė ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė, sakydamas, kad Valstybės gynimo tarybai gali tekti gilintis į didžiausio Lenkijos naftos koncerno „PKN Orlen“ valdomos Lietuvos naftos bendrovės „Orlen Lietuva“ keliamas problemas. „Lietuva yra suinteresuota, kad Lenkijos įmonė ir toliau būtų „Orlen Lietuvos“ savininkė ir dirbtų Lietuvoje, kad tai būtų mūsų partneris“, – po susitikimo su „Orlen Lietuvos“ generaliniu direktoriumi K. Pateriu žurnalistams sakė Seimo pirmininkė. Ji sakė siūlysianti prezidentei D. Grybauskaitei šį klausimą ir kitus energetinio saugumo klausimus kelti Valstybės gynimo taryboje. „Naftotiekio ir naftos produktų gabenimo klausimas siejasi su įmone „Klaipėdos nafta“, todėl nei aš, nei premjeras, nei dar kažkas po vieną negalime šito klausimo spręsti, nes įmonė įtraukta į strateginių objektų sąrašą“, – sakė Seimo vadovė. I. Degutienė paragino Lenkijos ir Lietuvos vyriausybes kreiptis į Europos Komisiją ir raginti ją aktyviau derėtis su Rusija dėl naftos tiekimo atnaujinimo.

Prezidentė D. Grybauskaitė savotiškai reagavo į Seimo pirmininkės siūlymą spręsti naftos įmonės klausimą Valstybės saugumo taryboje. Ji nemato reikalo Valstybės gynimo taryboje svarstyti klausimo dėl „Klaipėdos naftos“, nes kategoriškai pasisako prieš strateginių objektų pardavimą.

Vadinamųjų socialdemokratų atstovai, išgirdę apie buvusios „Mažeikių naftos“ bendrovės pardavimo rusams galimybę, iškart įvertino „teigiamas“ tokio sandorio puses. Vytenis Povilas Andriukaitis ir Justinas Karosas spaudos konferencijoje sakė, kad buvusią „Mažeikių naftą“ perėmus rusams, bendrovė atsigautų, atgytų Būtingės terminalas, o Lietuvos biudžetas pasipildytų. „Duok Dieve, kad pagaliau ūkiniai santykiai atsiribotų nuo ekonominio landsbergizmo, kuriuo yra labai smarkiai užsikrėtusi dalis mūsų visuomenės“, – teigė V. P. Andriukaitis.

Jo nuomone, Lietuva labai daug prarado, kvailai spręsdama Mažeikių naftos problemas. „Jeigu šiandien būtų buvę, kad dalį akcijų būtų valdžiusios ES bendrovės, dalį Rusijos bendrovės ir dalis akcijų būtų Lietuvos rankose, tai Mažeikių nafta dirbtų, o per Būtingės terminalą vyktų žalios Rusijos naftos eksportas – 10 mln. tonų į ES ir likusį pasaulį, ir Lietuvos biudžetas šiandien nebūtų tokio tragiško lygio, žmonių pragyvenimo lygis nebūtų tokios būklės, kokioje atsidūrėme mes“, – sakė V. P. Andriukaitis. J. Karosas net neabejojo, kad Rusijai perėmus bendrovę netrukus atgytų „Družbos“ naftotiekis. Toks sandoris saugumo požiūriu esą turėtų tam tikrų „niuansų“. „Bet ką mes esame padarę praktiškai – elektra iš esmės iš Rusijos, nafta – iš Rusijos. Kol kas ypatingai niekur nepabėgome, ir jaučiu, kad ilgai nepabėgsime dėl to, kad Rusija turi išteklius, o mes jų neturime. Rusija yra arčiau nei tolimos valstybės“, – savo prorusišką išmintį dėstė J. Karosas. Nieko baisaus neatsitiks, kad rusai perims buvusią Lietuvos įmonę – kinai perka Amerikos įmones, Amerika – įmones komunistinėje Kinijoje ir nesibijo, kad kinai užpuls Ameriką, kalbėjo J. Karosas. Beje, J. Karosas per visas žiniasklaidos priemones aktyviai įrodinėja „landsbergizmo“ žalą Lietuvai ir net Europos Sąjungai santykiuose su Rusija, teigdamas, kad Lietuva turi atmesti „išsigalvotas“ Lietuvos patirtas skriaudas iš Rusijos pusės ir „normaliai, kaip visos pasaulio valstybės“, plėsti „draugiškus, ekonomiškai naudingus“ santykius su Rusija.

Išties Lietuvos užsienio politika keičiasi – jos ekonomika iš lėto, bet nenumaldomai integruojasi į Rusijos ekonomiką. To siekia ne tik J. Karosas su K. Prunskiene.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija