„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2010 m. vasario 24 d., Nr.4 (204)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Baltarusijos prezidentas ir sportas

Baltarusijos prezidentas
Aleksandras Lukašenka
Reuters nuotrauka

Baltarusijos valstybinės masinės informacijos priemonės tiesiogiai ar netiesiogiai yra išlaikomos diktatoriaus režimo. Susidaro įspūdis, kad jos formuoja ir Aleksandro Lukašenkos įvaizdį taip, tarsi jis būtų koks dvimetrinis sportininkas ar tiesiog A. Švarcnegerio antrininkas. Tačiau prezidento ūgis tėra 185 cm, todėl norisi smulkiau panagrinėti, kodėl Lukašenkai klijuojama labai tvirto „supermeno“ etiketė.

Iš tikrųjų Baltarusijos prezidentas, turėdamas tokius prigimtinius duomenis, jeigu būtų rimtai ėmęs sportuoti jaunystėje, būtų pasiekęs visai neblogų rezultatų. Tik pradėjęs politinę veiklą A. Lukašenka save vaizduodavo sportininku, o po 1996-ųjų antikonstitucinio perversmo taip jį pradėjo vaizduoti ir kiti. Nuo to laiko žmogus, vadinantis save Baltarusijos prezidentu bei „vyriausiuoju kovotoju su korupcija“ tapo žinomas dar ir kaip sportininkas profesionalas, sugebantis nugalėti kitus baltarusius visose sporto rūšyse. Tačiau ši versija, žinant, kad jam jau greitai sukaks 60 metų, – kelia vis didesnių abejonių.

Tačiau kodėl žmogus, save vadinantis prezidentu, taip užsispyrusiai nori išlikti tvirtu sportininku? Suprantama, būti valstybės vadovu – sunkus ir alinantis darbas. Todėl būtina palaikyti gerą fizinę formą. Juk ir Amerikos prezidentas Barakas Obama rytais bėgioja krosą, lankosi sporto salėje ir pan. Bet šios valstybės vadovas sportuoja tik dėl savo asmeninės sveikatos, ir tai daro be jokios reklamos. O Baltarusijos prezidento hobį nušviečiančios žinasklaidos paslaugos nepaprastai brangios. Juk kiek kainuoja TV eterio minutė, o kur dar visokie sporto renginiai, į kuriuos tiesiog būtina atrinkti patikimus varžybų dalyvius, suvaryti tūkstančius žiūrovų bei organizuoti apsaugą. Visa tai – milžiniški pinigai. Šiai pramogai toli gražu neužtenka prezidento algos. Ir tai prieštarauja prezidento žodžiams, kuris savo valdymą vadina „krištolinio indo nešimu“. Nuolatinis dalyvavimas sporto renginiuose, kurie dažnai vyksta paprastą darbo dieną, reikalauja ir nuolatinių treniruočių. Be jų ledo rutulio (mėgiama A. Lukašenkos sporto šaka) nepažaisi. Tačiau kiek gi tada laiko lieka prezidentui „nešti krištolinį valstybės indą“?...

Atsakymas slepiasi korupcijos migloje. Į Vakarus pabėgęs Olegas Alkajevas savo knygoje „Egzekucijų komanda“ rašo apie kuriamus įvairius nelegalius „fondus“, kuriuos organizuoja įvairūs korumpuoti valdininkai, dirbantys griežtai hierarchinėje ir diktatoriui pavaldžioje valstybės valdymo sistemoje. Tačiau jeigu O. Alkajevas savo knygoje tai aprašo santūriai ir profesionaliai, tai įvairių interneto forumų komentatoriai AGL ir jo valdymo sistemą tiesiog atvirai vadina „plėšikų gauja, su atamanu priešakyje“.

Kaip tokios gaujos vadui palaikyti savo autoritetą? Tik nuolat įrodinėjant savo šaunumą ir fizinę jėgą, pabrėžiant, kad jis nevartoja alkoholio, nuolat treniruojasi ir visus nugali.

Reikia pažymėti, kad tokie prezidento sportiniai šou turi ir kitų tikslų. Baltarusijos politikoje susiformavusi praktika, kada AGL lengva ranka formuoja įvairias struktūras, kurios po to tampa įstatyminėmis. Pavyzdžiui, kad ir paskutinės AGL slidinėjimo varžybos. Pikti liežuviai kalba, kad atostogų Šveicarijoje metu A. Lukašenka visai neatostogavo, o gavo tam tikras instrukcijas nuo užkulisinių politikos ir verslo ryklių, kartu pasirūpinant ir savo asmeninėmis banko sąskaitomis. Žinoma, nacionalinis Baltarusijos slidinėjimo sportas šį kartą neturėjo jam būdingo puošnumo, tačiau tai kompensavo netektys, kurios visada įvyksta per bet kokią mobilizaciją. Esmė ta, kad visi valdininkai - slidininkai yra nepaprastai ištikimi savo vadui, ir jų nuo mobilizacijos negelbsti netgi pažymos apie sveikatos būklę. Ir tik mirtis gali sulaikyti valdininką nuo tarnavimo diktatoriui. Taip ir atsitiko per eilines prezidento slidinėjimo varžybas, kai mirė vienas iš tokių mobilizuotų valdininkų.

Tačiau prezidentas ir jo valdininkai tik šitaip mobilizuodami komandą gali sportuoti į valias ne už savo, o už valstybės lėšas. O ką daryti liaudžiai? Liaudžiai belieka kompensuoti sporto varžymų trūkumą realizuojant pigius baltarusiškus alkoholinius gėrimus, juolab kad alkoholis praeitais metais Baltarusijoje atpigo 14,5 procento. Todėl dabar kiekvienas baltarusis, net menkiausiai uždirbantis, gali įsigyti net dešimt pigaus alkoholio butelių.

Tačiau pats prezidentas yra blaivininkas ir blaivybės propaguotojas. Ir jeigu jo aplinka ir išgeria, tai geria tik kokybišką alkoholį su gera užkanda, o ne proletarišką „rašalą“. Dar Jekaterina Antroji yra pasakiusi, kad lengviausia valdyti girtą tautą, ypač, kai prezidentui talkina šimtai tūkstančių jo blaivių ir sveikų, prisisportavusių tarnų. Juk visa Baltarusijos valstybinė ekonomika pagrįsta tuo, kad darbininkas finansiškai neišgali nusipirkti kokybiško maisto, tačiau „rašalui“ pinigų visada pakaks. Prisigėręs jis tampa lojalus režimui, ir taip gyvena per daug nesukdamas galvos. O jeigu išsiblaivęs ir sumąstytų dalyvauti kokiame nors antiprezidentiniame mitinge, tai mobilizuotas valdininkas - slidininkas lengvai jį įveiktų. Reikia pabrėžti, kad dauguma demokratinės Baltarusijos opozicijos narių taip pat yra įjunkę į alkoholį ir tuo tik palengvina diktatoriaus kovą su jais.

Paklusnios diktatoriui Baltarusijos masinės informavimo priemonės taip puikiai pavaizduoja Baltarusijoje klestint sporto ir sveikatos kultą, kad netgi žmonių žūtys per slidininkų varžybas niekam nebeužkliūna.

Tačiau niūri realybė byloja – slidininkų mobilizacijos bei diktatoriaus „supermeno“ įvaizdis neatitinka tikrovės. Būdami skurdžiai, Baltarusijos gyventojai alkoholį vartoja lygiai tokiais pačiais kiekiais, kaip ir gretimų valstybių gyventojai, o geros propagandos sukurtas „negeriančios ir sportuojančios“ Baltarusijos įvaizdis tebeklaidina kitų šalių visuomenę.

Pagal Igorio Suchorukovo straipsnį parengė
Vadimas Juška

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija